Paaiškėjo, kad krištoliniai šviestuvai, prabangios mėlynos užuolaidos, garinė pirtis ir biliardo stalas buvo tikri. I. Boodhoo teigimu, devynių miegamųjų apartamentuose, kuriuos 14 juose gyvenančių studentų praminė „pilimi“, priklauso vienai Afganistano popmuzikos žvaigždei.
„Atvirai kalbant, tikiuosi gyventi čia tiek, kiek pavyks, – prisipažįsta jis, drybsodamas ant baltos sofos ir per šiaudelį siurbčiodamas gėrimą. – 1000 dolerių už visa tai?“
Netrukus šiais malonumais galės džiaugtis ir kiti jo bendraamžiai, nes vis daugiau rūmų savininkų nusprendžia juos išnuomoti, kad išvengtų neseniai įvesto mokesčio už tuščius namus. Naujajame Vankuverio būsto rinkos pasaulyje, iš kurio traukiasi kinų investuotojai, o įžūlus kainų numušinėjimas tampa norma, koledžų studentai gali pasinerti į neregėtą prabangą.
Visai kitoks vaizdas buvo stebimas prieš keletą metų, kai miestas buvo atsidūręs pasaulinio nekilnojamojo turto bumo centre. Kainos per 2006–2016 m. išaugo daugiau nei dvigubai, pralenkdamos tiek Niujorką, tiek Londoną. Tačiau vyriausybės politika, kuria buvo siekiama pažaboti rinką – nuo naujų mokesčių iki griežtesnių hipotekos taisyklių – tik paskatino pardavimų kritimą iki žemiausio lygio nuo pat pasaulinės finansų krizės. Vankuverio nekilnojamojo turto valdybos duomenimis, kainos nuo birželio mėnesio piko šiuo metu yra sumažėjusios 8,5 procentais.
Miestas gali pasigirti klestinčia technologijų ir turizmo pramone ir yra įsikūręs provincijoje, kurioje fiksuojamas mažiausias nedarbo lygis visoje šalyje. Tačiau nekilnojamojo turto rinką persmelkęs nerimas – kone apčiuopiamas.
Štai keletas istorijų iš pakrikusios Vankuverio nekilnojamojo turto rinkos.
Patenkinti nuomininkai
Mokesčiai už negyvenamą Vankuverio namą gali pridėti iki 3 proc. metinės mokesčių naštos, tad sunerimę savininkai skuba išnuomoti nereikalingą nekilnojamąjį turtą, teigia agentai. Tai veda prie fantastiškų nuomos pasiūlymų mieste, kur iki šiol išsinuomoti butą buvo beveik neįmanoma.
Potencialūs nuomininkai tampa vis drąsesni, pastebi Kevinas Wangas, kartu su broliu Jerry vadovaujantis nekilnojamojo turto pardavimų ir nuomos komandai. Jie sulaukia skambučių iš žmonių, siūlančių sodininkauti mainais už nemokamą nuomą prabangiuose namuose.
„Pilies“ savininkas ir nuomos agentūra į mūsų prašymus pakomentuoti situaciją neatsakė.
Užtat I. Boodhoo ne tik apsigyveno kaip karalius, bet ir sutrumpino važiavimo į paskaitas laiką – nuo dviejų valandų iki maždaug 18 minučių.
„Kiekvieną dieną grįžtu iš paskaitų ir vos išvydęs pilies stogą pagalvoju – čia mano namai“, – pasakoja I. Boodhoo, jau nekantraujantis pasiturkšti namui priklausančiame baseine. Iki birželio jis jau turėtų būti pripildytas vandens.
Kinų pardavėjai
Lisa Sun nekantriai žingsniuoja po Vankuverio rūmus, kuriuos parduoti ją pasamdė turtingi savininkai, kinų kilmės kanadiečiai. Šeima jau „atsikando“ naujųjų mokesčių ir to, ką ji laiko vis didėjančiu priešiškumu azijietiškam kapitalui. L. Sun prisimena, kad praėjusių metų pradžioje tokį namą būtų buvę galima nesunkiai parduoti už maždaug 8,5 mln. dolerių.
Šiandien 28-erių nekilnojamojo turto agentė jau nėra tikra, kad gaus gerą pasiūlymą už šiuos 800 kv. metrų ploto rūmus. Šiais laikais baseinas, vyno rūsys ir namų kino teatras nėra pakankamas jaukas, kad priviliotum klientus – net vakarų Vankuveryje, kur prabangūs namai ant stataus skardžio žvelgia tiesiai į vandenyną. L. Sun mąsto, kad namą iš pradžių teks ištuštinti, apstatyti naujais baldais, madingais šviestuvais ir perdažyti.
„Man teko išgyventi kainų pakilimą, bet kritimo dar ne“, – prisipažįsta L. Sun, sutardama su rangovais dėl nuosavybės atnaujinimo. Rožiniai žymekliai keturiems valytojams nurodo, ką reikia išmesti. Teks kažką daryti ir su garaže stovinčiais „Lamborghini“ bei „Rolls-Royce“, per trejus metus beveik nevažinėtais.
Namas parduodamas už 10,9 mln. dolerių, tačiau kol kas sulaukusi pasiūlymų, artimesnių jo mokestinei vertei (6,2 mln. dolerių), nekilnojamojo turto agentė svarsto nuleisti kainą iki 8,3 mln. dolerių.
Nuolaida atrodo milžiniška, tačiau, jei namo parduoti nepavyks, savininkams, kurie dalį laiko gyvena Pekine, kasmet tektų sumokėti daugiau kaip 140 000 dolerių mokesčių. Rinką nusveria ne tik Kanados mokesčiai. Kinijos kapitalo kontrolė taip pat riboja pasaulinio nekilnojamojo turto išlaidas.
Gerų kainų medžiotojai
Brandonui Chapmanui įsigyti namą atrodė neįgyvendinama svajonė.
28-erių finansų planuotojas pradėjo dairytis vieno miegamojo apartamentų dar 2016 m., maždaug per patį rinkos piką. „Misija pasirodė neįmanoma, todėl paieškas užmečiau“, – pasakoja jis interviu savo biure Vankuveryje.
Vyras džiaugiasi išlaukęs. Dabar B. Chapmanas skaičiuoja, kad gali sau leisti netgi atskirą namą ir pradeda žiūrinėti nekilnojamąjį turtą rytų Vankuveryje už maždaug 1,1 mln. dolerių. Taupymo sumetimais pirkti namą jis ketina kartu su geriausiu draugu – ir siūlo gerokai žemesnę kainą, nei nurodyta skelbimuose. Kol kas tinkamo varianto vyras dar nerado. Vienas pasiūlymas už maždaug 200 000 dolerių mažesnę nei skelbimo kaina buvo atmestas.
„Mano nuomone, kainos ir toliau kris, tad kodėl turėčiau pulti kažką pirkti, jeigu šią sekundę man to namo dar nereikia?“ – svarsto jis.
Dar vienas nuolaidų medžiotojas – Robinas Rickardsas, kuris kaip tik ieškojosi laikinų namų. 64-erių ortopedijos chirurgui reikėjo vietos apsistoti, kol jo dabartinis namas buvo remontuojamas. Jis pateikė kainos pasiūlymus trims skirtingiems namams ir įsigijo būstą beveik milijonu dolerių pigiau, nei buvo nurodyta skelbime.
„Šiuo metu pirkėjai jaučiasi tarsi saldainių parduotuvėje“, – elektroniniame laiške teigė R. Rickardsui dirbanti nekilnojamojo turto agentė Clara Hartree.
Sunerimę spekuliantai
Persuktas stiklo bokštas – vienas laukiamiausių naujųjų Vankuverio statinių. Pastatas prie pagrindo prasideda kaip trikampis, nepatogiai įspraustas tarp greitkelio rampų, o pasiekęs viršūnę užsibaigia kvadratu.
Toks ikoniškas siluetas padėjo statybų bendrovei „Westbank Corp.“ greitai išparduoti maždaug 400 ultraprabangių apartamentų, kai 2014 m. buvo pradėtas išankstinis pardavimas; ypač didelio susidomėjimo sulaukta iš Azijos pirkėjų. Dabar, kai statybos beveik baigtos, investuotojai siekia atsikratyti nuosavybės teisių į daugiau nei du tuzinus neišpirktų apartamentų.
„Nerealus pasiūlymas“, – sako jis. Kadaise išankstiniai pardavimai buvo tikra aukso kasykla – duodi 20 proc. užstatą, prieš pat statybų užbaigimą sutartį parduodi už aukštesnę kainą, o pelną susižeri į kišenę.
„Westbank“ elektroniniu paštu pranešė, kad per penkerius metus kai kurių iš anksto įsigytų apartamentų vertė išaugo nuo 25 iki 100 proc. Perparduotų butų skaičius yra mažesnis nei 10 proc. ir „atitinka lūkesčius“.
Tačiau nekilnojamojo turto perpardavinėtojai jau pradeda jausti nuosmukį.
Tie, kas įsigijo nekilnojamąjį turtą per patį piką, turi mikliai surasti pirkėją arba sukrapštyti visą sumą, kurią teks sumokėti statybų bendrovei. Kai kuriais atvejais bankai įvertina butus mažesne nei sutartyje nurodyta kaina, todėl pirkėjai, norintys gauti paskolą, gali susidurti su lėšų trūkumu. „Šiuo metu nėra jokių garantijų“, – teigia Adilas Dinanis, nekilnojamojo turto agentas iš „Royal LePage“ – kai kurie pardavėjai tik džiaugsis nepatyrę nuostolių.
Visada pasitaiko pirkėjų, kurie pernelyg uždelsia ir paskui strimgalviais skuba parduoti.
„Skirtumas toks, kad anksčiau galėjome jiems padėti, nes rinka plėtėsi, – sako Sonny Bhinderis, nekilnojamojo turto agentas, nuo metų pradžios sulaukiantis skambučių iš klientų, norinčių parduoti iš anksto įsigytus butus. – Nekilnojamojo turto agento darbas tapo kur kas sudėtingesnis.“
