Kreiptis į teismą paprasta, o ar verta?
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra užtikrinta visų teisė kreiptis į teismą. Pradėti bylą teisme civiline tvarka nėra sunku – tereikia susimokėti žyminį mokestį, kuris paprastai yra iki 3 proc. prašomos priteisti sumos, pateikti bendriems teismo procesinių dokumentų reikalavimams atitinkantį ieškinį bei nurodyti iš ko ir kiek eurų prašote priteisti. Ir štai – Jūs jau ieškovas teisme. Teismas Jūsų ieškinį priims, nagrinės ir nuspręs, ar jį tenkinti. Asmuo, kurį jūs patraukėte atsakovu gaus teismo šaukimą, nervinsis, samdys advokatą, su juo rašys atsiliepimą į ieškinį ir įrodinės savo tiesą.
Tačiau pateiktį ieškinį teismui ir pradėti bylą yra pati lengviausia teisminio proceso dalis. Daug sudėtingiau pasiekti, kad ieškinys būtų teismo patenkintas bent jau didžiąja dalimi. Tam ieškinio reikalavimą reikia pagrįsti ir įrodyti. Įrodinėti galima visaip: savo paties paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytinais įrodymais, eksperto išvadomis. Neįrodytus ieškinius teismas atmeta. Tokio atmetimo pasekmės yra prarastas sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos savo advokatui.
Liūdniausia dalis paprastai būna iš bylą pralaimėjusio ieškovo priteistos atsakovo ir trečiųjų asmenų (jeigu tokie byloje buvo) turėtos advokatų išlaidos. Lietuva – ne JAV, kur visi moka tik savo advokato išlaidos ir bylą laimėjusios šalies advokato išlaidos iš pralaimėjusios šalies nepriteisiamos. Prie liūdnosios dalies dar paprastai prisideda kartėlis, nusivylimas ir jausmas, kad Lietuvoje nėra teisingumo ir vienintelė panacėja nuo Lietuvos teismų – kreiptis į Strasbūrą.
Kodėl šiandien nesiimčiau bylos priteisti galbūt permokėtas palūkanas?
Norint prisiteisti bankams permokėtas palūkanas, reikėtų teisme įrodyti, kad bankai buvo nustatę nepagrįstai dideles palūkanų normas. Kadangi bankų palūkanų normas litais lėmė tarpbankinių palūkanų normos „Vilibor“ indeksas („Vilibor“ yra palūkanų normos vidurkis, už kurias Lietuvos bankai buvo pasiryžę skolinti vieni kitiems), tektų teisme įrodyti, kad „Vilibor“ visos Lietuvos mastu buvo dirbtinai ir nesąžiningai padidintas, o tikrasis jo dydis, kuris būtų nusistovėjęs sąžiningoje tarpbankinėje rinkoje buvo gerokai mažesnis. Nors kaip praktikuojantis advokatas jau daugiau kaip 15 metų atstovauju klientus finansinėse bylose teismuose, šiuo metu aš nežinau įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad „Vilibor“ visos Lietuvos mastu buvo nesąžiningai padidintas.
Tokiais įrodymais teoriniu lygmeniu galėtų būti Konkurencijos tarybos arba Lietuvos banko sprendimai, kuriuose būtų konstatuoti nesąžiningi finansų institucijų susitarimai, bandant dirbtinai daryti įtaką „Vilibor“. Pabrėžiu, kad tai turėtų būti ne kažkoks tarpinstitucinis ar vidinis susirašinėjimas, o oficialūs šių institucijų sprendimai, sukuriantys teisines pasekmes. Įrodymais taip pat galėtų būti kitų teismų sprendimai ar nuosprendžiai baudžiamosiose bylose, kuruose būtų konstatuotas bankų ar su jais susijusių asmenų neteisėtas veikimas siekiant daryti įtaką „Vilibor“.
Įrodymu byloje būtų galima laikyti taip pat ir pripažintų mokslo bei akademinių institucijų tyrimus arba ekspertines išvadas, kuriose motyvuotai būtų teigiama apie nesąžiningo bankų susitarimo galimybę manipuliuojant „Vilibor“. Blogiausiu atveju, kaip įrodymas tiktų ir pagrįsta bei motyvuota Seimo laikinosios komisijos išvada, kurioje būtų aiškiai teigiama apie nesąžiningą susitarimą, nors tokio įrodymo nešališkumu būtų stipriai abejojama. Apibendrinant galiu pasakyti, kad šiuo metu aš nematau galimybių surinkti pakankamą kiekį manipuliacijas „Vilibor“ pagrindžiančių įrodymų ir manau, kad šiandien šie įrodymai tiesiog neegzistuoja. Dėl to, matyt, nesiimčiau bylos, kurioje ieškovas prašytų iš atsakovo – banko – priteisti ieškovo permokėtas palūkanas už gautą paskolą.
Du „Vilibor“ lazdos galai
Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į du „Vilibor“ lazdos galus. Lietuvos rinkoje buvo daug litais nominuotų fiksuotų palūkanų finansinių instrumentų, kurie buvo „pririšti“ prie „Vilibor“ arba kuriems šis indeksas darė stiprią įtaką. „Vilibor“ lėmė ne tik bankų išduotų paskolų palūkanas, bet ir palūkanas, kurias bankai mokėjo už iš gyventojų paimtus indėlius.
Todėl, jeigu kada nors būtų konstatuota, jog „Vilibor“ kažkada buvo nesąžiningai padidintas, tai sukurtų galimybę teismuose reikalauti ne tik bankams permokėtų palūkanų grąžinimo, bet ir galimybę bankams bei kitoms finansų įstaigoms reikalauti iš gyventojų grąžinti už indėlius permokėtas palūkanas. Ar mes to norime..?