Visgi, tikiu, kad auganti atskirtis yra nemaloni ne tik skurdžiai gyvenantiems, bet ir sėkmės lydimiems. Ir jeigu tas gerumas išties yra vyraujantis mumyse, galbūt laikas atsigręžti vieniems į kitus ir vykdyti geros širdies ekonominę politiką?
Tokius ar panašius pažadus žengdami į valdžią deklaravo valstiečiai: žadėjo atsisukti į regionus ir mažinti neteisingai susiformavusią atskirtį. Pajamų nelygybė Lietuvoje tuomet buvo viena didžiausių Europos Sąjungoje, o žemiau skurdo ribos gyveno 30 proc. gyventojų. Todėl valstiečių pažadai žadino viltį, kad situacija keisis. Tačiau geri norai ne visada reiškia gebėjimus pasiekti rezultato. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos jau galime vertinti ar pavyko jiems savo pažadus įgyvendinti, o gal nueita visai ne tuo keliu?
O rezultatai nedžiuginantys. Ekonomikos augimo laikotarpiu papildoma gerovė pasiskirstė nevienodai. Pajamų nelygybė 2017–2018 metais dar šiek tiek išaugo, pajamų vidurkis didmiesčiuose ir kaime skiriasi jau nebe 47, o 52 proc. Vilniaus ir kai kurių kitų apskričių nedarbo rodikliai skiriasi beveik tris kartus. Pažangą vertinanti Europos Komisija savo ataskaitoje teigia, jog skurdo ir pajamų nelygybės problema sprendžiama menkai.
Nesigilindama ar tyčia, ar iš nežinojimo toks rezultatas buvo pasiektas, nusprendžiau apžvelgti kokias ekonomikos augimui palankias priemones kovai su pajamų nelygybe siūlo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) bei kaip jas sekasi taikyti mūsų šalyje.
1. Žmogiškojo kapitalo plėtra, švietimo prieinamumo didinimas. Pastaruoju metu sparčiai besikeičiant technologijoms auga kvalifikuotos darbo jėgos paklausa. Vis mažiau reikia darbuotojų, kurie nesugeba prisitaikyti prie naujų darbo priemonių ir tempo. Todėl visų šalių iššūkiu tampa neišvengiama švietimo sistemos kaita. Lietuvoje buvo daug kalbėta apie švietimo reformos būtinybę, tačiau apsiribota tik mokytojų etatinio apmokėjimo modelio įvedimu. Europos Komisijos vertinimu, bendrojo lavinimo sistemos rezultatai ir efektyvumas išlieka gana žemi, didelio teigiamo poveikio mokymosi rezultatams dar nepastebėta, o švietimo sistemos efektyvumas tebėra spręstinas uždavinys.
EBPO tyrimuose akcentuojamas ne tik formaliojo švietimo, bet ir popamokinės veiklos bei neformaliojo švietimo įtaka vaikų startinėms galimybėms. Juk turtingesnių tėvų vaikai dažnai lanko brangius būrelius, korepetitorius, kurie padeda pasiekti aukštesnių rezultatų tiek moksle, tiek socialinėje veikloje. O vargingų šeimų vaikams tokios galimybės yra neprieinamos. Tai lemia tolimesnius gyvenimo pasiekimus ir skurdo persidavimą kitoms šeimos kartoms. Deja, ir šioje srityje matomi dideli netolygumai. Vienose savivaldybėse skiriamas didelis dėmesys vaikų dienos centrų veiklai, kitose prioritetas teikiamas abejotinos vertės infrastruktūros projektams. O neformalaus švietimo krepšelio dydis augant infliacijai, nekinta jau ketvertą metų.
Išskirtinio dėmesio sulaukusi aukštojo mokslo reforma buvo morališkai pribrendusi ne tik dėl augančios prarajos tarp darbdaviams reikalingų ir mokslo įstaigų suteikiamų kvalifikacijų, bet ir dėl kylančios konkurencijos su užsienio aukštosiomis mokyklomis. Tačiau ir čia gražūs planai virsta migla susidūrę su interesų grupėmis. Universitetų jungimo įgyvendinimas nuo pradinės mokslininkų parengtos studijos gerokai skiriasi. O sprendimų efektyvumas dažnai ženkliai mažesnis nei planuota.
Kalbant apie besikeičiančią darbo rinką, augančią skaitmenizaciją ir robotizaciją, itin aktualus tampa suaugusiųjų švietimas. Nenorint tapti pigios darbo jėgos šalimi, turime nuolat mokytis ir prisitaikyti prie naujų iššūkių. Tačiau nepaisant ambicingų ES mastu pripažintų tikslų, mokymasis visą gyvenimą Lietuvoje yra itin žemame lygyje. Jei besimokančiųjų suaugusiųjų vidurkis ES yra 15 proc., tai Lietuvoje nesiekia ir 6 proc. Ir jokių objektyvių priežasčių tikėtis proveržio šioje srityje nematau.
Atvirkščiai, valstybės biudžete numatytos lėšos užimtumo politikai yra mažesnės nei praėjusiais metais. Tai reiškia, kad mažiau ilgalaikių bedarbių gaus perkvalifikavimo paslaugas, mažiau kursų bus skirta atleidžiamiems vyresnio amžiaus žmonėms. Tokios tendencijos neramina, nes EBPO duomenimis, vos 19 proc. suaugusiųjų (25–64 metų amžiaus) turi užtektinai gebėjimų naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ir tai tikrai stabdo Lietuvos galimybes gauti naudos iš technologinio progreso.
2. Sumažinti darbo rinkos dualumą. 2016–2017 metais nuo 92 iki 96 tūkst. išaugo skaičius nepilną darbo dieną dirbančių asmenų. Taip pat, nuo 11 proc. 2016-aisiais iki 7 proc. 2017-aisiais sumažėjo dalis asmenų, kurie pakeičia terminuotą darbo sutartį į stabilesnę ir saugesnę neterminuotą. Tai – susirūpinimą keliantis ženklas, nes netipiniams darbuotojams būdinga žemesnė darbo vietos kokybė ir didesnė skurdo rizika.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į pasaulyje vyraujančias tendencijas. Remiantis tyrimo rezultatais, asmenų, kurie daugiau nei pusę savo pajamų uždirba iš darbo skaitmeninėse platformose, dalis Europos Sąjungoje 2017 m. sudarė daugiau nei 2 proc. Tikėtina, kad dėl augančio vartojimo ji didės, todėl svarbu šiai sričiai skirti daugiau dėmesio. Tačiau kol kas platformų ekonomikos atnešamiems pokyčiams beveik nesiruošiama. Nors visų taksi bendrovių darbuotojų masiškas tapimas savarankiškai dirbančiais pavėžėjais „Uber“, „Taxify“ ir panašiose platformose turėtų duoti aiškų signalą kaip greitai gali keistis situacija darbo rinkoje.
3. Padidinti užimtumą (įtraukiant moteris, neįgaliuosius, imigrantus). Kaip viena iš pajamų nelygybės mažinimo priemonių dažnai įvardinamas užimtųjų skaičiaus didinimas, įtraukiant į darbo rinką tokias grupes kaip neįgalieji, moterys, imigrantai. Lietuvoje užimtumo lygis yra palyginus nemažas (76 proc.), tačiau vis dar atsiliekame nuo tokių šalių kaip Švedija (81,8 proc.).
Tokiam skirtumui įtakos turi tai, jog kai kurios gyventojų grupės visgi įtraukiamos mažiau nei kitos. Itin problemiškai atrodo neįgaliųjų situacija. Iš viso, mūsų šalyje yra beveik 160 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų, iš kurių dirba vos 47 tūkst. Vadinasi, per 100 tūkst. asmenų nedirba, nors dalis tikrai norėtų dirbti.
Europos Komisija metinėje Lietuvos pažangos vertinimo ataskaitoje šią situaciją įvardina kaip nepatenkinamą ir būtiną koreguoti. Tuo tarpu mūsuose vis nesibaigia diskusijos dėl socialinių įmonių pertvarkos, kurios pasėkoje didesnė lėšų dalis būtų nukreipiama neįgaliųjų integracijai atviroje darbo rinkoje. Pritrūkus politinės valios, sprendimai jau trečius metus yra nustumiami, o situacija nesikeičia. Nors po pertvarkos parama būtų skiriama žmonėms su didesne negalia, kuriems įsidarbinti yra sunkiausia.
Tarptautinės darbo organizacijos skaičiavimais, jei pavyktų neįgaliųjų užimtumo lygį prilyginti sveikų asmenų užimtumui, šalys galėtų džiaugtis nuo 3 iki 7 procentų didesniais BVP. Taigi, nauda būtų visuotinė ir neabejotina.
Kitai įvardintai grupei, moterims su vaikais, pagrindinė kliūtis įsitraukimui – per maža ikimokyklinio ugdymo paslaugų pasiūla. Kai kuriose savivaldybėse darželius lanko vos 14 proc. 0–5 m. amžiaus vaikų. Kad savivaldybės neužtikrina ikimokyklinio ugdymo visiems, nustatė ir Valstybės kontrolė, praėjusiais metais atlikusi šios srities auditą. Dėl savivaldos nesugebėjimo užtikrinti paslaugą, be darželių likusių vaikų mamos dažniausiai priverstos likti namuose ilgiau nei to norėtų. Taip praranda galimą darbo užmokestį, o ilgainiui ir kvalifikaciją.
4. Sumažinti mokestines išimtis turtingoms visuomenės grupėms ir pridėtinės vertės mokesčio lengvatas. Ne kartą dar iki rinkimų ekonomistai įvardino Lietuvos mokesčių sistemos skaudulius, situaciją dažnai apibrėždami kaip klestintį „gyvulių ūkį“. Taip sakant, kad mokesčių sistema Lietuvoje yra netolygi ir neteisinga. Apmokestinama ne pagal gaunamų pajamų kiekį, bet pagal veiklos tipą: skirtingai moka dirbantys pagal darbo sutartį, pagal verslo liudijimą ar gyvenantys iš kapitalo pajamų. Priklausomai nuo veiklos tipo, mokesčių našta gali būti du, tris ar dar daugiau kartų didesnė nei tokias pačias pajamas gaunančio kito asmens. Nors keičiant mokesčių tarifus buvo bandoma situaciją šiek tiek taisyti, bet iš esmės „gyvulių ūkio“ būtis beveik nepasikeitė.
Pavyzdžiui, ekonomisto Raimondo Kuodžio pateikiamas pavyzdys – gyventojų pajamų mokesčio lengvata III pakopos pensijų kaupimui, kurią jis įvardina kaip elitui suteikiamą 20 proc. pajamų grąžą. Kadangi savarankiškoje III pensijų pakopoje paprastai kaupia tik atliekamų lėšų turintys, pasiturintys gyventojai, todėl ir lengvata pasinaudos tik jie. Tai prie atskirties mažinimo tikrai neprisideda.
Kita EBPO kritikuojama sritis – įvairios PVM lengvatos, nes didžioji dalis jų suteikiamos naudos nusėda ne vartotojų, o pardavėjų kišenėse. Nepaisant to, 2019 metais valstiečiams užteko fantazijos įvesti naują PVM lengvatą malkoms. Preliminariais skaičiavimais, valstybei tai kainuos apie 7 mln. eurų kasmet. Taip pat, 4 punktais iki 5 proc. sumažintas PVM spaudai. Finansų ministerijos skaičiavimais, dėl to biudžetas vien šiais metais neteks maždaug 2 mln. eurų.
5. Pagerinti mokesčių surenkamumą ir administravimą. ES šalyse vidutinis skirtumas tarp teoriškai tikėtino ir surenkamo PVM yra 15 proc., o Lietuvoje – net 25 proc. Šiuo rodikliu Lietuva jau kuris laikas labai negatyviai išsiskiria kitų šalių tarpe, nors PVM yra pagrindinis valstybės biudžeto pajamų šaltinis. Europos Komisija savo pateiktoje šalies pažangos vertinimo ataskaitoje kritikuoja, kad PVM nepriemoką Lietuvai pavyko sumažinti vos 1 proc. Jei atotrūkį pavyktų sumažinti bent iki ES vidurkio, valstybės biudžetas gautų 512 mln. eurų papildomų pajamų.
Dar priminsiu, kad priiminėjant mokesčių reformą buvo žadama netektas pajamas kompensuoti lėšomis ištrauktomis iš šešėlio. Deja, iš šešėlio ištraukiamų lėšų apimtys beveik nesikeičia. 2015 – 222 mln., 2016 – 192 mln., 2017 – 198 mln., 2018 – 200 mln. eurų.
Judant teisinga linkme, 2019 metais priimtos priemonės šešėlinės ekonomikos mastui mažinti: darbuotojo ir darbdavio Sodros įmokų sujungimas, informacinių technologijų, atvirkštinio PVM naudojimas ir pan. Visgi, ekspertų nuomone, tokios priemonės neužtikrina esminio proveržio mažinant šešėlinę ekonomiką.
6. Pakeisti universalias išmokas tikslinėmis. Turint mažai lėšų visada geriau jas naudoti tikslingai tiems, kuriems tos paramos labiausiai reikia. Todėl EBPO politika – mažinti išmokų mokamų visiems, o nukreipti jas labiausiai stokojantiems. Visgi, valstiečiai panaikinę papildomą neapmokestinamą pajamų dydį įvedė universalius vaiko pinigus, kuriuos gauna tiek milijonieriai, tiek skurdžiai gyvenantys.
Tas pats pasakytina ir apie planuojamą įvesti valstybės finansuojamą aukštąjį mokslą visiems. Tokiu būdu visų pinigais finansuojami asmenys, kurie vėliau patys turės iš to mokslo tiesioginės naudos (didesnį darbo užmokestį). Tarptautinės institucijos rekomenduoja vietoj nemokamo aukštojo mokslo kurti patogius finansavimo ir paskolų modelius, kuomet numatoma pagalba tiems, kuriems labiausiai jos reikia. O lėšas, kuriomis bus remiami pasiturintys studentai, daug tikslingiau nukreipti ikimokyklinio ugdymo paslaugų plėtrai.
Juk visi tyrimai rodo, kad ankstyvas ugdymas turi lemiamą poveikį ateities pasiekimams ir pajamoms. Todėl ypatingai svarbu į darželius leisti bent jau visus socialinės rizikos šeimų vaikus. Tik taip galime sutraukyti skurdo ratą.
7. Įtraukesnė regionų ir miestų politika apima pagrindinius gyventojų poreikius: prieinamą būstą, viešąjį transportą, komunalines paslaugas. Ir nors iš dalies matomi bandymai problemas spręsti, tačiau rezultatai vis tiek nuviliantys dėl netinkamo įgyvendinimo. Pavyzdžiui, buvo nutarta priimti paramos jaunoms šeimoms regionuose būstui įsigyti įstatymą. Tačiau jo įgyvendinimui buvo skirtos nykstamai mažo dydžio lėšos. Parama 114 šeimų išgraibstyta per pusdienį, didžioji jos dalis nusėdo aplink didžiuosius miestus.
Sudėtinga situacija matoma ir kalbant apie komunalinių paslaugų kainas. Šiais metais elektros kainos išaugo 15 proc., o šiukšlių išvežimas kauniečiams praėjusiais metais – 13 proc. Žmonėms turintiems žemiausias pajamas toks neišvengiamų išlaidų augimas yra labai skausmingas.
Taip pat, dar EBPO išskiria kitas priemones, kurios gali sumažinti pajamų nelygybę, bet turi abejotiną ar net neigiamą poveikį ekonomikos augimui. Gal todėl, kad jos paprastesnės ir turi greitesnį (bet nebūtinai ilgalaikį) efektą, čia valstiečiai rodo daugiau veiklumo nei anksčiau išvardintose srityse.
1. Nedarbo draudimo išmokos. 2017-ųjų liepą buvo gerokai padidintos nedarbo draudimo išmokos, taip pat jų mokėjimas prailgintas iki 9 mėnesių. Iš dalies tai stiprina žmonių derybines pozicijas, jie gali ilgiau ieškoti gerai apmokamo ir kvalifikaciją atitinkančio darbo. Iš kitos pusės, kai kurie tyrimai rodo, jog didesnės ir ilgiau mokamos išmokos mažina darbo paieškų intensyvumą. Todėl bet kokie keitimai turėtų būti labai gerai pasverti ir motyvuoti.
2. Minimalus darbo užmokestis nuo 2016 metų kilo nuo 350 iki 430 (po mokesčių jungimo 555) eurų. Visgi, jo augimas yra mažesnis nei vidutinio šalies darbo užmokesčio. 2016-ųjų pradžioje MMA sudarė 47,5 proc. nuo vidutinės algos, šiandien – 44,7 proc. Mokslininkų nuomone, MMA augimas turi dvejopą poveikį. Iš vienos pusės MMA augimas užtikrina, kad dirbantys žmonės gautų orias pajamas, iš kitos pusės augantis MMA dažnai yra pražūtingas smulkiam verslui. Todėl bet koks šio rodiklio didinimas turėtų būti siejamas su vidutinio darbo užmokesčio augimu ir sudaryti nuo 50 iki 60 proc. VDU.
3. Griežtos kolektyvinės darbo užmokesčio sutartys. Keičiant darbo kodeksą buvo akcentuojama kolektyvinių sutarčių reikšmė, tačiau įgyvendinimo etapas nėra toks sėkmingas kaip tikėtasi. Kol kas sudaryta tik viena nacionalinio lygmens ir vos 6 šakos lygmens kolektyvinės sutartys. O Vyriausybėje sudarytos darbo grupės dėl viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio didinimo veikla atrodo panašesnė į nevykusią derybų parodiją.
4. Mokesčių struktūra. Anot ekspertų, siekiant padidinti socialinėms reikmėms skirtą biudžetą ir įgyvendinamų darbo rinkos programų finansavimą, reikia didinti mokestines pajamas. Lietuvoje socialinėms reikmėms išleidžiama 14 proc. BVP, kai EBPO – 21–22 proc., o ES vidurkis dar aukštesnis. EBPO savo ataskaitoje siūlo keisti mokesčių struktūrą įvedant progresinius gyventojų pajamų mokesčio tarifus, didesnius turto, kapitalo prieaugio ir aplinkos mokesčius.
Tačiau Lietuvą valdantys valstiečiai nusprendė judėti kita kryptimi. Lietuvos banko vertinimu, dėl priimtų mokesčių pakeitimų per trejus metus valdžios sektoriaus biudžetas neteks iki 600 mln. eurų pajamų. Tai dar labiau sumažins šalies galimybes finansuoti darbo rinkos programas ir kitas socialines reikmes.
Lyg imituojant kovą su atskirtimi, šiemet Lietuvoje atsirado progresinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas. Deja, jo poveikis bus labai ribotas dėl itin aukštos kartelės. Tai yra, aukštesnis 27 proc. tarifas bus taikomas tik pajamų daliai virš 120 vidutinių šalies atlyginimų. Tai yra apie 7,5 tūkst. eurų per mėnesį į rankas viršijančioms pajamoms. Akivaizdu, kad tokių asmenų yra labai mažai, todėl ir poveikis biudžetui bus itin ribotas. Taigi, tai įneš šiek tiek pokyčių, bet nepakankamai, kad spręstų klausimą iš esmės.
Galutinis visų šių veikų bendras rezultatas – pajamų nelygybę apibūdinantis GINI koeficientas nuo 2016 metais buvusių 37 punktų, 2018-aisiais išaugo iki 37,7. Palyginimui, Europos Sąjungoje vidutinis GINI koeficientas yra 30,7. Akivaizdu, kad norėdami apsukti tendencijas ir judėti link didesnės sanglaudos, kokia yra kitose ES šalyse, turime sutelktai dirbti tuos mažus anksčiau išvardintus namų darbus ir neleisti privilegijuotoms interesų grupėms kaulyti sau palankių išimčių.
Visiška pajamų lygybė yra neįmanoma ir netgi nepageidautina. Sveikas nelygybės lygis skatina asmeninį tobulėjimą, verslumą. Tačiau pernelyg didelė nelygybė mažina bendrąją paklausą, kenkia ekonomikos augimui ir atima iš žmonių viltį. Todėl būkime geri. Nepamirškime Lietuvos gerovės siekti atvira širdimi ir drauge, kaip komanda.