Apie ką mes čia...
Išvažiavusi mokytis į koledžą paprasta ir dar jokio vaikino neliesta mergina Tesa susipažįsta su žaviu blogą įvaizdį demonstruojančiu uždaru savyje jaunuoliu Hardinu, kuriam ji netrukus pradės jausti kai ką daugiau nei simpatiją.
Kūrinio turinys
Ir vėl padavė romantikos... Nesupraskit klaidingai. Man labai patinka romantiniai filmai, tačiau aišku ne tokie, kaip „Saulėlydžio" saga, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių" trilogija ar beveik visos Nicholaso Sparkso romanų ekranizacijos, nes šie filmai tiesiog prilygsta nuvalkiotoms muilo operoms, kurias vis dar kepa Pietų Amerikos šalys. Man patinka protingi romantiniai filmai, kuriuose galima rasti ir gerą mintį, ir pasimokyti iš herojų padarytų klaidų, o kas svarbiausia – jie turi skleisti puikų moralą. Todėl eidamas į tokio pobūdžio filmus visuomet tikiuosi bent jau kažko pozityviai gero ir pamokančio. Deja, tik ne šiuo atveju.
Šis, pagal Annos Todd romanų ciklą „After" sukurtas filmas yra dar vienas lėkštas kino kūrinys, kuris turi tas pačias bėdas, su kuriomis buvo galima susidurti žiūrint mano anksčiau paminėtus filmus. Ir tai visiškai nežavi, nes jau milijoną kartų tokios meilės istorijos yra perkeltos į kiną. Keičiasi tik herojai ir vieta, bet siužetas lieka toks pats.
Nors, koks ten ir siužetas. Paprasta, drovi mergaitė atvažiuoja mokytis į koledžą, kuriame vyresnės merginos rūko žolę ir bando ją įtraukt į savo kompaniją, kurioje aišku yra JIS, dėl kurio visos kraustosi iš proto. Bet, kaip dažniausiai būna, JIS atstumia pačias seksualiausias koledžo merginas, nes pastebi tą naivuolę, kuri iš karto krenta jam į akis. Kokia premijos verta istorija! Čia nebuvo joks spoileris, nes visą tai jūs galėjote pamatyti anonsuose. Negi tokių filmų kūrėjai galvoja, kad su dar viena eiline istorija jie sugebės sužavėti žmones, kurie ne vienerius metus vaikšto į kiną? Nebent tokie filmai gali padaryti gerą įspūdį spuoguotoms paauglėms, kurios svajoja apie tokius bičus, bet žino, jog jie dažniausiai atkreipia dėmesį į paprastas merginas filmuose. Na, tegul bent jau žiūrėdamos filmą pasvajoja.
Kitas filmo aspektas, kuris mane šiek tiek prajuokino, buvo personažų pateikimas ir jų įvaizdis. Visi jaunuoliai, žinoma, turi būti su idiotiškomis tatuiruotėmis, kurios priduoda šarmo ir sukuria blogiečio įvaizdį. Aš pats turiu jų labai daug, bet joks normalus žmogus, kuris bando papuošti savo kūną, nesidarytų jų ten, kur jos buvo pas pagrindinį vyrišką personažą Hardiną. Iš apatinių styrantis medis yra tikrai keista. Tas pats liečia ir kitus koledže besimokančius žmones. Merginos, žinoma, atrodo kaip valkatos arba kaip amerikiečiai sako „white trash", o vaikinai su nuo žolės rūkymo perkarusiais veidais. Ir čia šis filmas turi kažko pamokyti jaunas mergaites, atėjusias pasižiūrėti meilės istorijos? Matyt, kad taip, nes gi yra labai smagu atrodyti taip, kaip Tesos kambariokės.
Tęsiant apie personažus, nors ir kaip Hardinas atrodytų juokingai su savo tatuiruotėmis, bet jis buvo vienintelis geras filmo personažas, kuris bent jau turėjo kažkokį pamatą, dėka kurio ir buvo aplink jį statomas toks pirminis blogo berniuko įvaizdis. Tesa buvo nekokia. Daili, mielų veido bruožų mergina, kuri savo naivumu tiesiog degino akis peržiūros metu. O ir jos chemija su Hardinu nebuvo tokia didelė, kaip ją bandė parodyti pats siužetas. Apie kitus personažus neturiu ką pasakyti, nes tai buvo tik statistiniai herojai, kuriems reikėjo būti, kad Tesa ir Hardinas galėtų plėtoti savo santykius.
Pasibaigus filmui iš kino salės išėjau pakankamai ramiu veidu, nes nors filmas ir buvo labai banalus ir nieko naujo nepateikiantis, jis bent jau nebuvo toks sunkiai žiūrimas kaip „Saulėlydis" ar „Penkiasdešimt pilkų atspalvių", kuriuose bukumas taip ir liejosi iš ekrano.
Techninė juostos pusė
Jau ne kartą rašiau ir manau dar ne kartą rašysiu apie tai, jog dažnai filmus gelbėja kokybiška techninė dalis. Čia taip pat yra vienas iš tokių atvejų. Mano nuomone, čia puikiai pasidarbavo operatorius, kuriam pavyko labai gerai akcentuoti tam tikras detales bei išryškinti svarbiausias scenas, jog žiūrovas peržiūros metu gautų bent jau vizualiai gražų produktą.
Garso takelis... Na, aš tokios muzikos nesiklausau, nes tai yra visiškai saldūs ir jaunoms panelėms skirti muzikiniai kūriniai, bet ir neteisiu dėl to kūrėjų. Juk filmas yra apie pirmąją meilę, tad kodėl nesugrojus fone tokioms kompozicijoms? O ir romantiškos atmosferos tai suteikė.
Vaizdo ir garso montažas buvo geri. Istorija vystėsi nuo pradžios iki galo sklandžiai, dėl to turbūt peržiūra nebuvo tokia sunki ir prailgstanti. Garsas reikiamose vietose taip pat buvo priderintas kokybiškai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vyrišką vaidmenį įkūnijo britų aktorius Hero Fiennesas Tiffinas, kuris plačiai auditorijai yra žinomas dėl dviejų priežasčių – 2008 metais jam teko garbė įkūnyti jaunąją Voldemorto aka Tomo Ridlio versiją filme „Haris poteris ir Netikras princas" bei jis yra žymaus britų aktoriaus ir režisieriaus Ralpho Fienneso sūnenas. Taip taip jie abudu vaidino tą patį personažą „Hario Poterio" frančizėje.
Taigi, Hero Fiennesas Tiffinas šiame filme atliko geriausią rolę iš visų pasirodžiusiu aktorių. Juo buvo galima patikėti, o ir vaikinas puikiai atitiko blogiuko įvaizdį dėl savo itin šaltų veido bruožų.
Tačiau to paties negaliu pasakyti apie Tesos vaidmenį atlikusią Josephine Langford. Ji yra labai graži mergina, tačiau vien grožio nepakanka norint sudominti žiūrovą savo vaidinamu personažu. Man ji čia buvo tokia pat medinė, kaip ir savo laikais Kristen Stewart bei Dakota Johnson jau anksčiau minėtuose moterų pamiltuose filmuose.
Antraplaniai aktoriai, tokie kaip Peteris Gallagheris, Dylanas Arnoldas, Shane'as Paulas McGhie ir Selma Blair buvo savo vietose atlikdami standartinius personažus, kurie papildė visumą.
Verdiktas
„After. Kai mes susitikom" – itin lėkšta ir pernelyg saldi meilės istorija, kuri savo banalumu perspjauna net ir tokio rašytojo kaip Nicholas Sparksas knygų ekranizacijas.
Tačiau, kaip ten bebūtų, ši naivi ir netikroviška pasaka apie du skirtingų pasaulėžiūrų jaunuolius aišku turi ir savų pliusų – neblogą techninę dalį ir gerą pagrindinio aktoriaus Hero Fienneso Tiffino vaidybą, dėl ko filmas susižiūrėjo pakankamai neutraliai.
