Namuose neturi būti visada ramu
Dabar turime siekti abipusio bendravimo, kurį sunkiau pasiekti, tačiau jis daug efektyvesnis. Mums būtina atlikti bendravimo reviziją. Ji prasideda nuo mąstysenos pokyčių: turite nuoširdžiai priimti, kad jūsų vaikas apie problemą ar situaciją gali žinoti kažką, ko jūs nežinote. Kai vaikas blogai elgsis, užuot supykę, pajuskite smalsumą. Emocijų protrūkis arba blogas elgesys yra galvosūkis, kurio sprendimo raktas – jūsų vaikas. Jo elgesys yra bandymas jums kažką pasakyti, ir nuo jūsų priklauso, ar iššifruosite šį pranešimą.
Mūsų kaip tėvų vaidmuo nėra kontroliuoti, kad namuose būtų visada ramu, o neramumus priimti kaip galimybę geriau suprasti savo vaikus ir padėti jiems augti. Namai yra mokymosi laboratorija, kur mūsų vaikai gali eksperimentuoti, klysti, kol galiausiai jiems pasiseks, o ne tobulybės šventovė.
Pasitelkite dėmesingą ir refleksyvų klausymąsi, kad būtumėte tikri, jog tikrai suprantate, ką sako ir jaučia jūsų vaikas. Klausinėkite. Parodykite, kad tikite jo gebėjimu susidoroti su savo problemomis. Kalbėkite su vaikais su tokia pat pagarba, kokią rodytumėte savo draugui ar kolegai. Jei kokios nors problemos nuolat kartojasi, paskatinkite vaiką aktyviai apie tai kalbėti ir spręsti problemas. Ir negalima tikėtis, kad vaikai tuoj pat pradės dalytis savo mintimis, jei ne vienerius metus jiems nuolat buvo nurodinėjama, ką daryti.
Auklėjimo iškrova
Norint išmokti iš tiesų klausytis, jums gali prireikti tam tikros vaikų auklėjimo iškrovos – kažko panašaus į Vickės Hoefle nieko nedarymo ir nieko nesakymo savaitę.
V.Hoefle paskaitoje, vykusioje Šampleino koledže Berlingtone, Vermonto valstijoje, apsilankiau tą savaitę, kai tėvai grįžo papasakoti apie savo iškrovą. Tai buvo antroji paskaita iš šešių savaičių trukmės ciklo, kurio prieš savaitę klausiausi per „Skype“. Įkvėpta jos dalykiško vaikų auklėjimo principų pristatymo, atvykau, kad išvysčiau šią magiją savo akimis. V.Hoefle, šešių suaugusių vaikų motina, siekdama pasakyti tai, ką nori, vartoja paprastą, kartais aštroką kalbą, nelengvai priimamą informaciją sušvelnindama humoru. Jos nuomone, pagrindinė problema yra patys tėvai, nes mes per daug kalbame, taikome neefektyvias strategijas ir bandome kontroliuoti savo vaikus.
Šįvakar pamačiau ją gyvai, stovinčią priešais auditoriją, šalia ant plytų raudonumo sienos pritvirtintos baltos rašomosios lentos. Už kairės ausies užsikišusi savo žvilgančius sidabraspalvius trumpai kirptus plaukus, V.Hoefle atrodė patogiai apsirengusi: juodu laisvai krintančiu megztiniu, kaštonine palaidine ir tamsiai mėlynais džinsais. Ji pasisveikino su dviem tuzinais tėvų, kurie įsitaisė savo vietose, ir trumpai pristatė šio vakaro medžiagą apie ryšio puoselėjimą ir savarankiškumo ugdymą. Tuomet paklausė, ką per pastarąją savaitę tėvai suprato apie save ir savo vaikus ir ką nuo šiol darys kitaip.
„Apie save supratau, jog norėdama, kad jis ką nors padarytų, iškart puldavau nurodinėti arba grasinti, – pasakė viena mama. – Supratau, kad mano vaikas sugeba daugiau, nei maniau. O ką darysime kitaip? Pabandysime toliau nuosekliai tęsti tai, ką pradėjome, nes ši savaitė buvo labai sėkminga.“
„Valio! – pasakė V.Hoefle. – Kiek iš jūsų supratote, kad per daug nurodinėjate?“
Auditorijoje pakilo didžioji dalis rankų. „Kiek iš jūsų naudojo grasinimus, kad būtų padaryta tai, ko norite?“ Pakilo pusė rankų.
„Kiek iš jūsų pastebėjote, kad jūsų vaikai sugeba daugiau, nei tikėjotės?“ Į viršų šovė didžioji dalis rankų. Kita mama prisipažino, jog viską, ką darė jos vaikas, sutikdavo aplodismentais. Trečia suprato auginanti nuo pagyrų priklausomą vaiką. Po kiekvieno pasidalijimo bent pusė kitų tėvų prisipažindavo, kad jiems buvo taip pat.
„Mes visi sėdime toje pačioje valtyje, – kalbėjo V.Hoefle. – Visų mūsų rezultatai panašūs. Taigi, esame bendruomenė žmonių, kurie patiria daug tų pačių dalykų, tiesiog nežinome, kaip apie tai kalbėti. Kalbame vien apie tai, kas negerai, užuot išbandę naujus dalykus ir kalbėję apie pasiektus rezultatus, kad tai taptų mūsų varomąja jėga ir įgytume drąsos išbandyti naujus dalykus bei įsitikinti, jog jie veikia, – tai mus įkvėptų padaryti dar daugiau.“
Niekas nenori kartos, kuri negali savimi pasirūpinti
Ši bendruomenė Vermonte vis auga. V.Hoefle paskaitas skaito jau dvidešimt penkerius metus ir, jos skaičiavimu, yra dėsčiusi daugiau nei 5 000 tėvų. Kai ji pradeda naują paskaitų ciklą, apie tai sužino vietinės pradinės mokyklos mokytojai, mat vaikai ima vėluoti į mokyklą, ateina be pietų arba atsineša ne iki galo atliktus namų darbus, tačiau jie dėl to nesiskundžia. „Jie visi palaiko tai, kas čia vyksta, nes mes čia esame tam, kad užaugintume atsakingų ir gebančių daug ką daryti vaikų kartą, – pasakė ji savo auditorijai. – Ar ne to mes norime? Niekas nenori dar vienos kartos vaikų, kurie negali savimi pasirūpinti. Jau užtenka. Jei apie tai pasakysite žmonėms, sulauksite daug palaikymo iš savo bendruomenės.“
Antroje eilėje ranką pakėlė keturiasdešimt aštuonerių Lisa Rowley, kad prisipažintų apie kalte grįstą vaikų auklėjimą, kurį ji pastebėjo naudojanti su savo aštuonmete dukterimi Ella. Ją L.Rowley su savo vyru Brianu įsivaikino iš Kinijos, kai jai buvo vieneri. Moteris išbandė per pirmąją paskaitą V. Hoefle pateiktą siūlymą atsiprašyti savo vaiko už tai, kad jam įsakinėjo. Ji auditorijai papasakojo, kaip Ellai pasakė tokius žodžius: „Jei mamytė pradės per daug nurodinėti, liepk jai eiti paskaityti knygą.“ Didžiam jos siaubui, Ella į tai atsakė: „Bet, mamyte, aš žinau, jog tu taip parodai, kad mane myli. Juk nenurodinėtum man, jei manęs nemylėtum.“
„Taip. Neįtikėtina. Taigi, ką ketinate daryti kitaip?“ – paklausė V.Hoefle.
„Kitais būdais jai parodyti, kad mamytė ją myli“, – pasakė L.Rowley su gailia šypsena.
„Jūsų užduotis yra iš naujo apibrėžti, kas yra sveikas, mylintis ryšys. Prireiks labai daug pastangų, nes jūs tikrai labai stengėtės šiam mažam vaikui kompensuoti už pirmus siaubingus gyvenimo metus, nors tai ir neįmanoma. Jums prireiks labai daug stropumo ir daug atvirų pokalbių apie tai, ką tai iš tiesų reiškia, – pasakė V.Hoefle, vaikščiodama po kambarį ir mosuodama rankomis, kad pabrėžtų savo žodžius. – Taigi, puiku! Jūs turite šį puikų dalyką, kurį bandysite įgyvendinti artimiausius dvidešimt penkerius metus. Geriau jau daryti tai, nei mokyti gerų manierų prie stalo.“
Ji priėjo prie lentos ir apvedė žodžius „santykių projektas“. Į pokalbį įsiterpė kiti tėvai. Jie tikino, kad jiems sunku rasti alternatyvų komandavimui ar pamėgtoms vaikų auklėjimo priemonėms. V.Hoefle pasiūlė palaukti penkias sekundes prieš reaguojant į savo vaiko blogą elgesį. Arba prisipažinti: „Mano smegenys labai pavargusios, dėl to man sunku tau nenurodinėti.“ Tai geras pavyzdys vaikams, kaip prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir persiorientuoti patiriant stresą.
Viena mama skundėsi, kad jai sunku ką nors sugalvoti, kaip savo vaikui priminti pašerti šunį nenurodinėjant. „Sakau: „Šunelis atrodo toks alkanas, vargšas šunelis“, – pasakė ji. „Tam reikia tikrai daug pastangų, – sutiko V.Hoefle. – Noriu, kad kai ką prisimintumėte. Ar įsivaizduojate, kiek daug pastangų vaikai įdeda kiekvieną prakeiktą dieną, kad išliptų iš lovos, padarytų jus laimingus, suprastų, kokia jūsų šiandien nuotaika, ar jie gaus saldžių dribsnių, ar turės pasitenkinti vakarykščiais Briuselio kopūstais, kaip jiems grasinote vakar vakare?.. Ir mes turime būti į juos panašūs.“
