Klausimas, kiek iš tiesų rimtas yra Vokietijos sulėtėjimas, neduoda ramybės politikos formuotojams, ypač pareigūnams iš Europos centrinio banko (ECB), sprendžiantiems, ar švelninti pinigų politiką. Bet Berlyno politikams siunčiamas ir aiškus perspėjimas: šalies ekonomika pernelyg priklausoma nuo pasaulinės prekybos nenuspėjamų pokyčių. Tačiau subalansuoti ją per nauja, siekiant sustiprinti vidaus paklausą, gali užtrukti, nors šis procesas ir prasidėjo.
Vokietijos pramonės įmonių užsakymų apimtys sausio–vasario mėn. laikotarpiu smuko 4,2 proc., ir tai buvo didžiausias nuosmukis nuo finansų krizės, rodo praėjusią savaitę paskelbti duomenys. Kiek anksčiau paskelbtas taip pat nuviliantis Pirkimo vadybininkų indeksas (PVI). Gamybos rodiklis šių metų kovą smuko iki 44,7 punkto, ir tai buvo staigiausias krytis nuo 2012 metų.
Remiantis aukščiau nurodytais rodikliais, galima būtų lengva daryti išvadą, jog Vokietija atsidūrė ant recesijos slenksčio. Vis dėlto, jeigu įdėmiau pažvelgtumėte į kitas šalis, akivaizdu, kad padėtis nėra tokia prasta, kaip gali atrodyti.
Pramonės gamyba vasarį, lyginant su šių metų sausiu, ūgtelėjo 0,7 proc., – daugiau nei prognozuota. Tiesa, prieaugį daugiausia lėmė statyba, nors apdirbamojoje pramonėje fiksuotas nuosmukis. Tačiau pramonės gamybos sausio rodikliai buvo iš esmės peržiūrėti – nuo -0,8 proc. iki nulio. Be to, rodikliai, žymintys paslaugų sektoriaus dinamiką, – įskaitant, Pirkimo vadybininkų indeksą, – yra geresni. Remiantis šiais duomenimis, piešiamas paveikslas ekonomikos, kuri lėtėja, bet nesprogsta.
Galima būtų palyginti tokius prieštaringus duomenis. Pirmiausia, gamyboje padėtis daug prastesnė nei paslaugų sektoriuje, nes ji daug labiau priklausoma nuo išorinės paklausos. Vokietijos eksportuotojai patiria smūgių, nes prekybos konfliktas tarp Jungtinių Valstijų bei Kinijos, kaip ir naujo konflikto tarp JAV ir Europos grėsmė, atsiliepia pasaulio prekybai. Priešingai, paslaugų sektorius gali remtis stiprėjančia darbo rinka, kur nedarbas žemas, o atlyginimai pagaliau auga. Šiomis dienomis yra lengviau būti kirpėja Berlyne, nei gaminti mechanizmus, kurie siunčiami į Kiniją.
Maža to, pastebimas nenuoseklumas tarp duomenų serijų, kurios paprastai pasižymi nuoseklia dinamika. Oliveris Rakau, „Oxford Economics“ ekonomistas, atkreipė dėmesį į tai, kad apyvartos duomenys atrodo daug geresni nei pramonės gamybos rodikliai. Galbūt tai ženklas, jog bendrovės veikiau mažina atsargas nei gamina naują produkciją, – arba tiesiog įsivėlė statistikos klaida, kuri ilgainiui bus ištaisyta.
Vokietijos ekonomikos artimiausio laikotarpio perspektyva yra itin svarbi ECB, kuris šių metų kovą paskelbė naują pinigų politikos švelnino priemonių paketą, net jeigu dalis iš jo pateiktos informacijos išlieka miglota. Kol kas būtų sunku apkaltinti centrinį banką, esą šis elgiasi nedrąsiai: Europos ekonomikos perspektyva, objektyviu vertinimu, yra neaiški. Ir Vokietija yra šios dilemos dalis. Kaip šių metų kovą pareiškė ECB pirmininkas Mario Draghi, jeigu silpna išorinė paklausa stabdo bendrovių bei vartotojų išlaidų mastą, ECB teks imtis papildomų priemonių.
Tačiau šie trumpalaikiai keblumai Vokietijos politikams turėtų atrodyti didžia dalimi nereikšmingi. Vokietijos fiskalinė politika jau tapo švelniai ekspansinė, – bet Berlynui nėra pagrindo nepasinaudoti dabartiniu sąstingiu kaip dingstimi investuoti daugiau į infrastruktūrą. Tai padėtų per naujo subalansuoti šalies ekonominį modelį, kuris vis dar pernelyg neapsaugotas nuo išorinės paklausos nenuspėjamumo. Be to, yra priežasčių manyti, kad bendrovės pasinaudos savo dideliais pertekliais išmokėti didesnes algas ir paskatinti privačias investicijas, tačiau to neatsitiks, kol paklausa išliks silpna. Vokietijai metas perkrauti savo ekonominį modelį, o šalies politikai turėtų tapti pavyzdžiu bei imtis šioje srityje vadovaujančio vaidmens.
