2007 m. pabaigoje „Google“ visame pasaulyje plėtė duomenų centrų tinklą ir dairėsi galimybių vieną iš jų kurti Lietuvoje. Tai nebuvo tik pasvarstymai, o labai rimta vienos didžiausių pasaulyje bendrovių iniciatyva. Lietuva pati pasiūlė „Google“ naująjį duomenų centrą statyti Kauno rajone. Tačiau labai greitai „Google“ entuziazmas išblėso, kai Kauno rajono savivaldybė užvilkino biurokratines procedūras, žemės sklypų klausimus ir t. t. – Kauno rajono valdininkai iš esmės parodė nenorintys, kad jų pašonėje įsikurtų vienos didžiausių pasaulio bendrovių filialas, tad „Google“ nutarė „nesicackinti“ ir trenkė durimis.
2010 m., man dirbant ūkio ministru, į Lietuvą pavyko prisikviesti „IBM“ (angl. „International Business Machines Corporation“). Tokios iniciatyvos motyvas aiškus – išleidžiame milžiniškas lėšas moksliniams tyrimams, o naudos visuomenei nerasite nei su žiburiu. Todėl Lietuvoje reikėjo įkurti bendrą mokslinių tyrimų komercializavimo centrą, kuris turėtų potencialą išaugti į tokio pat lygio „IBM“ laboratoriją, kurias ši įmonė turi Niujorke, Ciuriche ar Haifoje.
Pradžia nežadėjo nieko blogo: buvo pasirašyti susitarimai tarp VU, KTU, LSMU, Valstybinio mokslinių tyrimų instituto bei Fizinių ir technologijos mokslų centro ir „IBM Research“ laboratorijų Ciuriche bei Haifoje. Šio susitarimo pagrindu buvo vykdomi projektai nanotechnologijų, sveikatos ir gyvybės mokslų, intelektinės nuosavybės valdymo srityse. Lietuvos mokslininkai keitėsi informacija, naudojosi „IBM“ atliktų tyrimų rezultatais, laboratorijų infrastruktūra, sukurta programine įranga.
Tačiau taip, kaip ir „Google“ atveju, atsirado gerų žmonių, kurie apskundė šią iniciatyvą prokuratūrai, FNTT ir t.t. „IBM“ buvo apkaltinta plaunanti Lietuvos pinigus, finansavimo skyrimas sustabdytas, o tarptautinė kompanija patyrė reputacinę žalą ir pasitraukė iš mūsų šalies.
Šiandien galime stebėti serialo „Visi investuotojai vagys“ trečiąją dalį. Šio serialo režisierius, scenarijaus autorius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas gerasis žmogus Stasys Jakeliūnas.
Turbūt mažiausiai 5 metus mūsų šalies institucijų komanda – pradedant Lietuvos banku, baigiant „Investuok Lietuvoje“ – bando paversti mūsų šalį finansinių technologijų „hub‘u“. Iki šiol jiems sekėsi visai neblogai. Lietuvoje 2018 metų pabaigoje veikė apie 17 šios srities įmonių, augimas per metus – 45 proc. Dirbančiųjų šioje srityje padaugėjo nuo 700 iki 2600. Be to dar netoli 200 įmonių „Brexito“ akivaizdoje svarsto galimybę įsikurti Lietuvoje.
Tačiau Lietuvai sekėsi tik iki šiol, nes horizonte, kaip visada tokiose situacijose, pasirodė gerasis žmogus. Va čia viskas ir prasidėjo. Nuolatinės atakos prieš „Revolut“, startuolį kaltinant sunkiai suvokiamais dalykais, sumenkinant šios įmonės prestižą ir patikimumą, be kita ko, ir tarptautinėje žiniasklaidoje – „Financial Times“, „Telegraph“, „Business Insider“, „Yahoo“ ir kitos tarptautinės žiniasklaidos priemonės Lietuvos ir S. Jakeliūno vardus linksniavo plačiose publikacijose apie tai, kokios reakcijos Lietuvoje sulaukė „Revolut“ atėjimas.
Taip pat parlamente valdančiųjų buvo nuosekliai blokuojami finansinių technologijų sektoriaus plėtrai reikalingi teisės aktai.
Dabartinė vyriausybė dar 2017 m. pavasarį patvirtino finansinių technologijų plėtros Lietuvoje veiksmų planą. Šioje strategijoje sudėlioti esminiai punktai, kaip skatinti sektoriaus plėtrą Lietuvoje. Pateikti pasiūlymai ir rekomendacijos dėl palankios viešosios politikos, teisinės aplinkos, kapitalo bei profesionalios darbo jėgos pasiūlos kūrimo. Tačiau biudžeto komiteto pirmininkui tai nieko nereiškia. Jam neįdomus Finansų ministro, Ekonomikos ministro ir kitų valstybės institucijų vadovų pasirašytas laiškas kviečiantis negriauti to, kas sukurta. Gero žmogaus pradėtas šventasis karas prieš finansinių technologijų įmones tęsiasi. Paskutinė šios kovos auka – „Google Payment“.
Ką turime iš tiesų padaryti? Mano manymu, šiandien Lietuvai reikia Nacionalinio susitarimo tarp didžiųjų politinių partijų, kuris aiškiai, kaip tai padarė Airija, apibrėžtų strateginius aukštųjų technologijų sektorius, kuriuos šalis vysto ir kuriems skiria didžiausius žmogiškuosius ir finansinius resursus. Tik tada galėsime kalbėti apie visokius proveržius, o taip pat ir serialo „Visi investuotojai vagys“ pabaigą.