Artėjant egzaminams istorikas apnuogina skaudžias problemas: mokiniai – sistemos įkaitai

Brandos egzaminai yra viena iš spaudos sezoninių temų, pakeičianti žiemos tekstus apie gripo epidemiją ir taip įtvirtinanti pavasario pradžią. Tačiau šie metai unikalūs – temą atgaivino ne mokyklų bendruomenių skundai dėl egzaminais sugriautų gyvenimų, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų auditas, parodęs, kad apie trečdalis Nacionalinio egzaminų centro darbuotojų – giminės.

Adekvačioje visuomenėje baksnojimas į nepotizmo apraiškas virstų skandalu, mastu prilygstančiu tam, kuris kilo JAV, kai paaiškėjo, jog įvairiausių sričių turtingieji „labdaringomis aukomis“ pabandė nutiesti savo vaikams kelią į prestižinius universitetus. Lietuvoje, tuo tarpu, dėmesys labai greitai nukrypsta į kitą problemą – įtariamą valstybės lėšų švaistymą. Veikiausiai taip nutinka todėl, kad pinigus galima suskaičiuoti, naudos gavėjus nesunkiai išrūšiuoti ir pateikti jiems įtarimus. O kaip pamatuoti reputaciją tos institucijos, kuri pasirūpino, kad brandos egzaminų užduotys būtų traktuojamos kaip valstybės paslaptis iki jas teisėtai atskleidžiant? Kita vertus, kur paslapčiai gali būti saugiau nei šeimoje?

Tuo tarpu mokyklų bendruomenėse labiausiai svarstomi kasmetinių egzaminų klausimai ir toliau bus jų turinys, apmokėjimas už darbą ir privalomų egzaminų galimybės. Nepaisant gresiančios mokinių, tėvų ir šiaip atsitiktinių stebėtojų komentarų lavinos apie tai, kaip įvairiais formalumais egzaminai griauna kūrybingo jaunimo ateitį, iš tiesų ši problema labiausiai jaudino ir tebejaudins mokytojus. Mokyklas kasmet palieka vis nauji abiturientai, kurių perdėtas susirūpinimas egzaminavimo sistemos neteisingumu tiesiogiai dera su asmeniniu interesu, sparčiai išblėstančiu liepos mėnesį pasiėmus atestatą arba rugsėjį, kai prieš naujus kurso draugus bandoma didžiuotis egzamino pasiekimais arba keikti žlugdančią sistemą ir taip apie save telkti naują bendraminčių būrelį. O mokytojai su egzamino užduočių alogiškumu ir išskydusiais vertinimo kriterijais pasitinka naujus dvyliktokus. Taip, pasiklydę tarp kasdienybės iššūkių, leidžiame egzaminams mus disciplinuoti ir bausti, o kartais ir patys imame fantazuoti apie naujas disciplinavimo formas.

Istorikas savo teritorijoje

Lietuvoje šiuo metu yra du privalomieji egzaminai: lietuvių kalbos ir literatūros bei matematikos. Tiesa, pastarasis privalomas tik tiems, kurie pretenduoja į valstybės finansuojamas aukštojo mokslo vietas ir nestoja į menų studijas. Sekant daliai istorikų patrauklia privalomo matematikos egzamino analogija, jau senokai svarstytas ir privalomojo istorijos egzamino įvedimas. Neseni švietimo biurokratų pareiškimai spaudai leidžia manyti, kad mintis netrukus gali tapti veiksmu. Tai reikštų beveik masinį istorijos dalyko rinkimąsi vidurinio ugdymo pakopoje, augančius istorijos mokytojų krūvius ir... gresiančią istorinio išprusimo devalvaciją. Tiesa, dar pabrėžiama, kad privalomasis istorijos egzaminas turėtų neaiškiu būdu auginti meilę Lietuvai, kaip privalomasis matematikos egzaminas, matyt, turėjo skatinti susidomėjimą technologinėmis disciplinomis, bet nepaskatino. O štai istorikams apie privalomojo egzamino keliamą grėsmę istorijos išmanymui kalbėti privalu.

Verta prisiminti, kad iki 2012 m. visi abiturientai valstybiniuose egzaminuose buvo vertinami pagal norminę sistemą, t. y. 1 procentas geriausiai egzaminą išlaikiusių jaunuolių gaudavo 100 balų, net jei ir nesurinkdavo visų užduoties taškų. O štai nuo 2013 m. visi valstybiniai brandos egzaminai vertinami pagal kriterinę sistemą, kurios įvedimas, be kita ko, argumentuotas noru objektyviais pastoviais kriterijais pamatuoti moksleivių dalykinį išmanymą. Tiesa, pastovieji kriterijai vertinimui palikti du: išlaikymo riba (16 taškų iš 100) ir maksimalaus įverčio, vadinamojo „šimtuko“ (93 ir daugiau taškų) riboženklis. Kiti tarp jų įsiterpę balai užmaskuoti diagramomis, schemomis ir išskydusiais pasiekimų aprašais. Naujosios sistemos taikymas lėmė, kad, tarkime, 2016 m. iš 10 066 istorijos egzaminą laikiusių abiturientų 100 balų gavo ne 100 mokinių, o tik septyni. Akivaizdu, kad istorijos egzamino „lyderių“ padėtis katastrofiškai prasta.

Dar 2013 m. žurnalistai, apimti visuotinės nuostabos, suskubo aiškintis, kas nutiko. Nacionalinis egzaminų centras savo internetinėje svetainėje tąkart aiškino: „Vienas iš svarbiausių kriterinio vertinimo aspektų buvo tai, kad aukščiausią 100 balų įvertinimą gavusių kandidatų skaičius priklausė tik nuo kandidatų pasiruošimo.“ Tą nuosekliai kartojo ir kalbinti mokytojai: dėl prastų rezultatų kalti prasti, kvaili, tingūs mokiniai. Toks atsakymas, be abejo, yra per primityvus, per paprastas ir neišsemiantis kompleksinės problemos. Egzamino rezultatą lemia ne tik moksleivio pasirengimas, bet ir mokytojo darbo kokybė, švietimo prieinamumas, realioji egzamino vertintojų kvalifikacija bei pačios egzamino užduoties kokybė. Negausūs naujosios vertinimo sistemos kritikai tąkart pastebėjo, kad ji, skirtingai nei ankstesnė, ėmė nebemaskuoti užduoties broko. Labai priekabiai pažiūrėjus, dėl sudarytojų klaidų ir netikslumų užduotyje ir vertinimo instrukcijoje, galima nesunkiai prarasti taškus, reikalingus aukščiausiam įvertinimui.

Visgi ir toliau šios sistemos įkaitais lieka mokiniai, išmanantys dalyką, kurie randa sudarytojų klaidų ir yra priversti blaškytis tarp sveiko proto ir būsimos vertinimo instrukcijos pageidavimų. Įkaitais lieka ir mokytojai, kurie susipranta, kad istorijos egzaminas ir istorijos mokslas turi mažai ką bendro. Todėl kartais prieš egzaminą studijuoti astrologiją yra žymiai pravarčiau nei egzamino programą.

Be jau egzistuojančių egzamino problemų, jo tapsmas privalomuoju sukurtų dar vieną – užduoties turinys turėtų būti supaprastintas tiek, kad ją įveiktų net ir silpnai istorijoje besiorientuojančių abiturientų masės. O tai reiškia jau ir taip skurdaus istorijos mokymo turinio susinimą. Tokiu būdu, net jei šį egzaminą ir siejame su meile Lietuvai, veikiausiai sulauktume priešingo efekto.

Istorikas svetimoje teritorijoje

Istorikui samprotauti apie matematikos egzaminą yra truputį rizikinga, bet ir įdomu. Ypač gresiant privalomam istorijos egzaminui. Juo labiau, kad tam paskatino vasario mėnesį Lenkijos spaudoje plačiai aptarinėtos Aukščiausiųjų kontrolės rūmų (daugmaž mūsų Valstybės kontrolės atitikmuo) išvados, skatinančios atsisakyti privalomo valstybinio matematikos egzamino organizavimo.

Pasiūlymas kilo ne iš lenkiškųjų valdžios struktūrų trumparegiškumo arba nemeilės matematikai, bet iš rūpesčio ugdymo kokybe. Anot kontrolierių išvados, šiuo metu matematikos egzaminas švietimo sistemai neduoda lauktos pridėtinės vertės ir veikiau yra našta vykdytojams. 2015–2017 m. kas šeštas Lenkijos abiturientas egzamino neišlaikė, 42 proc. moksleivių turėjo minimalų teigiamą įvertinimą.

Palyginti žemus lenkų abiturientų matematikos pasiekimus kontrolieriai sieja su keliomis esminėmis matematikos mokymo problemomis. Skirtingas mokinių matematikos žinių ir gebėjimų lygis bei mokymosi tempas laikomi pretekstu skaidyti besimokančius į grupes pagal pasiekimus, kaip jau yra su užsienio kalbomis. Visgi to neįmanoma padaryti dėl lėšų ir patalpų stokos. 75 proc. tirtų mokyklų mokinių negalėjo pasinaudoti išlyginamosiomis konsultacijomis (grupės per gausios, jungiančios labai skirtingų amžiaus grupių vaikus, nesubalansuotas tvarkaraštis ir pan.). Teigiama, kad apie 30 proc. tirtų mokinių naudojosi korepetitorių paslaugomis. Reikiamos pagalbos arba iniciatyvos stokojo ir mokytojai. Lenkijos mokytojai turi galimybę nerengti individualiųjų mokymo planų, o teisėtai naudotis leidyklų pasiūlytais, todėl dažnas nesistengia planuoti ugdymo pagal realų savo mokinių kontekstą. Kita vertus, atskiruose Lenkijos regionuose metodikos konsultantų skaičius irgi labai varijuoja. Pavyzdžiui, Silezijos vaivadijoje situacija geriausia, joje dirbo 20 matematikos metodikos konsultantų; blogiausia situacija – su Lietuva besiribojančioje Palenkės vaivadijoje, kur nebuvo nė vieno konsultanto.

Tuo tarpu Lenkijos švietimo ministerija su kontrolierių išvadomis nesutinka ir privalomo matematikos egzamino atsisakyti neketina, teigdama, kad egzaminai yra vienas iš nedaugelio patikimų šaltinių, leidžiančių spręsti apie ugdymo kokybę. Taigi Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, egzaminas, klasikinė kontrolės forma, pastatoma prieš žmogų ir jam teikiamo išsilavinimo kokybę.

Nors ieškoti tiesmukų paralelių tarp Lenkijos ir Lietuvos švietimo problemų nevalia, tačiau panašu, kad abiejų valstybių švietimo bendruomenėms būdinga auganti valia priešintis kasdienėms įtampoms: 2018 m. gale stebėjome Lietuvos mokytojų streiką, šiandien skaitome apie Tauragės gimnazijos mokytojų valią boikotuoti anglų kalbos valstybinio egzamino kalbėjimo dalį, o balandžio 8 d. Lenkijos mokytojai planuoja masinį streiką, sutampantį su aštuntokų egzaminais. Pastarojo, panašu taip baiminamasi, kad švietimo administratoriai net raginami pakviesti į pagalbą mokytojus emeritus, o Katalikų bažnyčios hierarchai draudžia katechetams prisidėti prie streikuojančiųjų.

Graudu, kad tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos mokytojų protestų atveju yra išryškinama materialinė reikalavimų dedamoji ir tariamas pedagogų abejingumas mokinių, besirengiančių egzaminams, poreikiams. Taip į antrą planą nustumiami mokytojų ir kitų strategiškai mąstančių piliečių siekiai turėti saugią, darbui palankią, į turinį, o ne formą ir švietimo simuliaciją orientuotą, mokyklą.

Aplinkoje, kur morali, principinga ir kiek įmanoma teisingesnė švietimo sistema yra redukuojama iki egzamino įverčio, valstybinis brandos egzaminas tampa ginklu, kuriuo pagal vaizduotę ir išgales kovojama dėl visuomenės ateities, dėl pačios visuomenės tapsmo, dėl, tikėkimės, atsisveikinimo su egzaminu.