Jau kelerius metus Fort Beninge esančioje milžiniškoje JAV pajėgų bazėje verda dažymo darbai. Dešimtmečiai karinių operacijų Artimųjų rytų šalyse bei Afganistane paliko aiškią žymę: beveik visa šarvuotoji technika – nuo visureigių iki šarvuočių ir tankų buvo dažoma maskuojamomis spalvomis, pritaikytomis dykumų, kalnų reljefui.
Dabar Fort Beninge populiariausios spalvos – žalia, ruda ir juoda, tokios, kokios padėtų geriau maskuoti techniką Europos šalyse.
Tokios spalvos simboliškai rodo amerikiečių ir visos NATO krypties bei prioritetų kaitą – grįžtama prie Šaltojo karo laikų teritorinės gynybos principų, kai Aljanso narės rengėsi viena kitos gynybai Europos šalių miškuose, lygumose, miestuose. Tiesa, be taktinių, doktrininių, technologinių ir kitų pokyčių karyboje kinta ir tokios smulkmenos, kaip karinės technikos maskavimo priemonės.
Be tradicinio maskavimo, naujos technologijos leidžia tankus, šarvuočius ir savaeiges artilerijos priemones padengti medžiaga, kuri leidžia sumažinti šiluminį parašą – kiekvienas veikiančios technikos vienetas skleidžia infraraudonųjų spindulių šilumą, kurią specialiais prietaisais galima aptikti iš tam tikro atstumo.
Svarbesnis yra esminis pokytis: jei 2013-siais iš Europos buvo išgabentas paskutinis JAV tankas, tai dabar šarvuotoji technika grįžta su trenksmu: kartais netikėtai, ne tik į tradicines dislokacijos vietas, bet ir į naujus infrastruktūros objektus, kurie stiprinami arba kuriami ne tik Vakarų Europoje, bet ir arčiau Lietuvos sienų.
„Nebuvo jokio išankstinio perspėjimo“
Kovo 11-ąją Lietuva šventė Nepriklausomybės dieną, o JAV Teksaso valstijoje 2-osios šarvuotosios brigados kariai dalyvavo šaudymo pratybose, kai iš brigados štabo atkeliavo netikėtas įsakymas: du batalionai turi būti kuo greičiau perdislokuoti į Lenkiją.
Pastaruosius kelerius metus JAV kariai jau buvo įpratę, kad kai kurie daliniai bus rotuojami 9 mėnesiams į Europą – kartu su visa technika ir įranga, kurią vėliau išsigabena.
Vienintelė išimtis – 2014-ieji, kai po Rusijos agresijos prieš Ukrainą sunerimusios Baltijos šalys paprašė sąjungininkų pagalbos ir sulaukė greitojo reagavimo pajėgų – Italijoje dislokuotų JAV parašiutininkų iš 173-osios parašiutininkų divizijos. Tačiau Baltijos šalyse dislokuoti po kuopą lengvųjų pėstininkų ir šarvuotąją brigadą – du skirtingi dalykai.
Pastaroji procedūra užima ne tik daug laiko, bet ir kainuoja didelius pinigus, o krizės metu vienos brigados permetimas jūra, oru ir sausuma reiškia ne tik logistinius, finansinius iššūkius, bet ir papildomą riziką kelyje – priešininkas gali tiesiog neleisti tam įvykti.
Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikais amerikiečiai neteko tūkstančių savo karių, laivų ir jais gabenamos technikos Šiaurės Atlante, kur transporto laivus skandino priešininko povandeniniai laivai bei lėktuvai. Šaltojo karo laikais JAV technikos gabenimo į Europą problema buvo dar opesnė, o Trečiasis mūšis dėl Atlanto galėjo baigtis dar liūdniau.
Tačiau pasibaigus Šaltajam karui amerikiečiai tokias perdislokavimo pratybas apleido, tad daugeliui jaunų karių ir netgi karininkams įspėjimas vykti į Lenkiją buvo netikėtas.
„Nebuvo jokio išankstinio perspėjimo“, – tikino brigados vadas, pulkininkas Chadas Chalfontas. Bet kokie karių planai artimiausiems savaitgaliams su šeimomis ar draugais turėjo būti atšaukti – viskas vyko paskutinę minutę, tarsi būtų paskelbta mobilizacija ir daliniai būtų permetami į karo veiksmų frontą. Iš tikrųjų tai buvo žaibiškos perdislokavimo pratybos, naujos strategijos – Dinaminis jėgos panaudojimas patikrinimas.
Jo metu 1,5 tūkst. karių atskraidinti į Berlyno Tėgelio oro uostą, o Vokietijoje jų jau laukė iš Nyderlanduose įkurtos išankstinio technikos dislokavimo bazės atvežta tankai, pėstininkų kovos mašinos, iš viso 700 technikos vienetų.
Su visa šia technika amerikiečiai buvo nugabenti į Lenkiją, Pamario Dravsko poligoną, kur tęsė vos prieš savaitę pradėtas pratybas taip, kaip jas pradėjo Teksase.
Ši Šaltojo karo laikais įprasta greito perdislokavimo taktika pastaruosius penkerius metus įvairiais būdais išbandoma vis dažniau. Ir ne paskutinį kartą.
„Matysime tai reguliariai. Bet kuriems mūsų priešininkams būsime nenuspėjami – tai gerai ir mūsų nacionaliniam saugumui, ir sąjungininkams, tai stiprina mūsų pasiruošimo ir atgrasymo galimybes:, – teigė JAV generolas Johnas Gronskis.
Jis pažymėjo, kad iki šiol tokios pratybos ir perdislokavimai buvo kruopščiai ir ilgai planuojami, o tam galėjo pasiruošti ir kariai, ir pratybas atidžiai stebintys priešininkai.
„Dabar mes dar esame šliaužimo, ėjimo ir bėgimo procese. Tai yra pirmas žingsnelis, kitas žingsnis bus gerokai didesnių pajėgų su visa technika permetimas“, – pabrėžė JAV Armijos koledžo profesorius Johnas R. Deni, pridūręs, kad stipriausiu atgrasymo signalu taptų visos JAV divizijos permetimas.
Generolas J. Gronskis išreiškė pasitenkinimą permestų dalinių parengtimi, tačiau pažymėjo, kad ateityje bus galima tikėtis geresnių rezultatų – tiek permetamų dalinių dydžio, tiek greičio prasme.
Mėgėjai studijuoja taktiką, profesionalai – logistiką
Brigados ar net kelių batalionų su visa technika permetimas būtų neįmanomas be logistinių pajėgumų paramos. Tankai, šarvuočiai ir pėstininkai gali atrodyti įspūdingai, kai pliekia iš visų turimų ginklų poligone, tačiau be sklandaus logistikos darbo tokių pratybų nebūtų, o kariai galėtų tik imituoti techniką bei šūvius.
Jei dviejų batalionų pėstininkų permetimas iš Teksaso į Lenkiją nėra problema – kariai atskraidinti užsakomaisiais lėktuvais, tai karinės technikos pergabenimas iš pradžių iš JAV į Nyderlandus, o iš ten – iki Lenkijos yra vienas svarbiausių iššūkių, kurį pastaruosius metus mini NATO generolai.
Be sienų kirtimo procedūrų, jų derinimo klausimų, technikos gabenimo kelių, saugumo užtikrinimo yra ir paprasčiausias technikos sandėliavimo klausimas: iš kur į kur, kieno ir kokia technika bus gabenama bei laikoma?
Būtent todėl JAV pastaruosius metus gaivina seną, dar Šaltojo karo laikais sugalvotą POMCUS sistemą: Europoje išdėstytose strateginiuose sandėliavimo taškuose saugoma jau atgabenta technika, kurią galima staigiai išridenti iš angarų, pakrauti ant bėgių ar į laivus ir greitai permesti į norimą tašką.
Bet lengviau pasakyti, nei tai padaryti, mat jei iki 1994-ųjų JAV trijose Europos šalyse 15-oje bazių laikė apie 130 tūkst. karinės technikos vienetų (433 tankus, 320 pėstininkų kovos mašinų ir pan.) ir turėjo apie 20 tūkst. vagonų, tai dabar šie skaičiai yra sumenkę.
Pavyzdžiui, Nyderlanduose esančioje saugykloje dislokuota apie 1,6 tūkst., o Vokietijoje, Diulmene – 4,8 tūkst. karinės technikos vienetų. Didelė dalis technikos ir kitų atsargų iš Europos buvo išgabenta ne tik į JAV, bet ir skirta karinėms operacijoms Irake bei Afganistane. Be to, jau 1994-siais vienoje finansinėje ataskaitoje pažymėta, kad turimos dislokuotos technikos parengtis neatitinka užsibrėžtų 90 proc. – realūs skaičiai nesiekė pusės tiek.
Dabar jau buvusio JAV gynybos sekretoriaus generolo Jameso Mattiso ne vienerius metus kartotas žodis „parengtis“, regis, pamažu vėl smelkiasi į JAV pajėgų bei sąjungininkų žodynus: kariams turi užtekti ne tik technikos, kuro, bet ir šaudmenų, kitos amunicijos kautis intensyvių kovos veiksmų metu iki tol, kol bus atgabenti pastiprinimai.
Būtent todėl išankstinio dislokavimo vietose Nyderlanduose ir Vokietijoje per pastaruosius metus jau sukaupta užtektinai priemonių, aprūpinti kelioms JAV šarvuotosioms brigadoms.
Kodėl JAV dėmesys nukrypo į Lenkiją?
Bet ir to neužtenka, mat stiprindamos savo pajėgumus Europoje – nuo dviejų lengvųjų brigadų iki keturių, iš jų – dviejų šarvuotųjų JAV siekia, kad bazės būtų kuo arčiau potencialių karštųjų taškų. Tokiais laikomos ir Baltijos šalys, į kurias nukrypo amerikiečių dėmesys.
Tiesa, pavyzdžiui, Lietuvoje amerikiečių karių technikos neliko – laikinai dislokuota desantininkų kuopa prieš kelerius metus išvesta, JAV sutelkiant dėmesį į Oržyče, Lenkijoje dislokuotą batalioną.
Neliko ir šarvuotosios kuopos technikos Mumaičiuose. Tačiau, kaip DELFI teigė vienas amerikiečių karininkas, sutikęs bendrauti tik anonimiškai, liko patirtis bei žinios, kurias amerikiečiai įgijo per savo dislokavimo laikotarpį Lietuvoje. Amerikiečių kariai jau žino kur ir kokią techniką galėtų dislokuoti.
Tai galioja ir Lenkijai, kurioje buvo be išankstinio perspėjimo dislokuoti minėti du 2-osios šarvuotosios brigados batalionai, nepriskirti JAV pajėgoms, Lenkijoje veikiančioms po NATO vėliava. Vis dėlto Lenkija pamažu tampa ta valstybe, kurioje amerikiečiai telkia daugiau pajėgumų – nuo vadovavimo elementų iki paramos ir logistikos bazių.
Pavyzdžiui, netoli Lenkijos valstybes šerdies, pirmosios sostinės Gniezno esanti Povidzo oro pajėgų bazė tampa rimtu logistikos tašku – ne tik JAV, bet ir visai NATO, kuri į bazės infrastruktūrą ketina investuoti 260 mln. dolerių (231,4 mln. eurų). JAV padengė beveik penktadalį šių išlaidų.
Tokia bazė gal ir nėra taip ryškiai matoma, kaip lenkų pažadas savo šalyje įkurti „Fort Trump“, tačiau svarba pastarajai prilygsta. NATO vadovas Jensas Stoltenbergas patvirtino, kad tai yra dvišalio Varšuvos ir Vašingtono susitarimo pasekmė – bazė Povidze bus skirta JAV kariuomenės ginkluotei, amunicijai ir šarvuočiams laikyti. Pasak NATO vadovo, investicija yra dalis Aljanso strategijos paspartinti savo dalinių perdislokavimą ir stiprinimą. Iš viso NATO per praėjusius metus investavo 2,3 mlrd. dolerių į planus didinti perdislokavimo pajėgumus.
Povidzo, kaip bazės, kuria galėtų naudotis JAV idėja nėra nauja. Lenkai šią savo transporto paėgmų bazę amerikiečiams siūlė dar 2004 metais, tačiau tuomet planus atvėsino rusų būgštavimai – Rusija dar nebuvo pradėjusi savo karinių avantiūrų prieš Ukrainą ir Sakartvelą, o Aljanso viduje vyravo optimistinės nuotaikos bei noras be reikalo neerzinti Rusijos.
Į kalbas, kad ši gali kelti grėsmę ir Lenkijai bei tuomet naujosioms NATO narėms – Baltijos šalims Kremlius galėtų kelti karinę grėsmę žiūrėta skeptiškai.
Kurį laiką Lietuva ir kitos Baltijos šalys netgi neturėjo parengtų NATO gynybos planų, kurie po Rusijos agresijos prieš Sakartvelą 2008 metais buvo peržiūrėti, į juos įtraukiant ir Baltijos šalis. Po 2014 viskas pasikeitė iš esmės, tad be konkrečių planų nuspręsta ir stiprinti pačius pajėgumus.
Jei daugiašaliai NATO batalionai, nuo 2017-ųjų dislokuoti Lenkijoje ir Baltijos šalyse yra skirti nuraminimui bei atgrasymui, o jei prireiktų – ir pirmajam kontaktui su agresoriumi, tai tokios išankstinio dislokavimo bazės, kaip Povidze yra ženklas, kad amerikiečiai rimtai žiūri į kalbas apie galimą Rusijos karinę agresiją ir jai rengiasi.
Kol kas tai yra tik pirmieji žingsniai – kelių batalionų permetimas per Atlanto vandenyną, įrangos atgabenimas iš Nyderlandų ar Vokietijos uostų į susitelkimo vietas Lenkijoje (pernai per pratybas „Kardo kirtis“ tai treniruotasi daryti ir Lietuvoje) tėra didesnių ateities užmojų atspindys.
Kas ką supa, puola, o kas gina?
Kitas kertinis žingsnis bei JAV ir sąjungininkų logistinių galimybių išbandymas bus „Defender 2020“ („Gynėjas 2020“) – pratybos Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Pratybų pavadinimo simbolika – ne mažiau svarbi, nei pats užmojis: permesti visa JAV diviziją į Baltijos šalyse, kad ši galėtų manevruoti ir imituoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybą su visa turima kovos technika.
O kaipgi Kremliaus teiginiai apie tai, kad tai esą yra įrodymas, jog NATO su amerikiečiais išties supa Rusiją, „telkia karinę infrastruktūrą prie Rusijos sienų“? Užtenka pažiūrėti į žemėlapį, veiksmus bei pajėgumus.
Povidzas, kuriame įrengiama karinės įrangos bei šaudmenų saugykla yra už 400 km nuo artimiausio Rusijos karinio objekto Kaliningrade.
Net ir kartu sudėjus visus amerikiečių pajėgumus Lenkijoje ir Baltijos šalyse (kur dislokuotos JAV specialiosios pajėgos), skaičiumi jos vis tiek nusileidžia tiems Rusijos pajėgumams, kuriuos ši turi savo Vakarų karinėje apygardoje, o pastaraisiais metais tik dar labiau stiprina.
Pavyzdžiui, tiek Kaliningrade, tiek Pskovo srityse dislokuojama daugiau karinės technikos vienetų, o dalinių parengtis bei aprūpinimas yra geresni, nei kituose šalies regionuose. Be to, Rusijai perdislokuoti pajėgas gerokai lengviau, nei NATO – nereikia kirsti kitų šalių sienų, tad permesti net ir iš tolimiausio regiono esančias pajėgas rusai gali žaibiškai.
Pavyzdžiui, pernai vykusios pratybos „Vostok“ buvo geras tokio masinio perdislokavimo pavyzdys, kai į Rusijos Tolimuosiuose rytuose esančius poligonus permesti dešimtys tūkstančių karių ir tūkstančiai kovinės technikos vienetų. Vien šis logistinis veiksmas buvo gerokai svarbesnis, nei pačios parodomosios šaudymo pratybos.
Galiausiai būtent Rusijos veiksmai Ukrainoje – pamynus tarptautinę teisę, dvišalius ir tarptautinius susitarimus užgrobtas Krymas bei sukeltas karas Donbase, išprovokavo NATO imtis atsakomųjų priemonių. Būtent Rusija pažeidė vidutinio nuotolio branduolių pajėgų sutartį, pagal kurią draudžiama kurti, bandyti ir dislokuoti iš sausumos paleidžiamas balistines ir sparnuotąsias raketas, kurių nuotolis viršija 500 km.
Ir būtent Rusija savo didelio masto karinėse pratybose – tiek iš anksto skelbtose „Zapad“, tiek neskelbtose imitavo Baltijos šalių puolimo scenarijus, kai tuo metu Aljanso šalys atsakė pratybomis, kuriose imituota NATO narių gynyba, o ne varžovų teritorijos puolimas. Tad jei Rusija išties neturi jokių agresyvių kėslų prieš Baltijos šalis, kodėl Kremlius turėtų nerimauti dėl gynybinių pajėgumų stiprinimo Lenkijoje ar juo labiau Nyderlanduose bei Vokietijoje?