Didžiausią grėsmę ir daugiapartinei sistemai, ir demokratijai, ir netgi pačiai valstybei kelia antipartinis populizmas. Kai be jokių argumentų tvirtinama ydinga mintis, kad visos partijos, kaip tam tikros ideologijos nešėjos, yra blogis ir puikiausiai galima apsieiti be jų. Prieš rinkimus toks veikimas gerokai paūmėja. Pakanka pažvelgti rinkimų į savivaldą rezultatus, stebėti dabar galimų kandidatų į LR Prezidento postą norą atsiriboti nuo partijų, pabrėžti savo nepriklausomumą nuo partinių ideologijų, bet tuo pačiu deklaruojančių susitarimo tarp jų siekį. Sveikintinas siekis, todėl, manau, verta tai pasvarstyti.
Susitarimai yra tikrai svarbu, tačiau ne mažiau reikšminga, kokiu pagrindu jie yra daromi. Jei pagrindai migloti, nesusieti neprieštaringa idėjų sistema, bet kokie susitarimai bus netvarūs. Priešinantys, o ne telkiantys.
Tenka pripažinti, jog pastaruoju metu daug klaidų padarė ir pačios partijos, jų vadovai. Savo veiksmais, o labiausia – viešaisiais ryšiais. Siekis pataikauti politinės rinkos interesams veda prie populizmo, partijų ideologijos supanašėjimo, politinės korupcijos, nesveiko nacionalizmo. Nepateisinama, kai ideologijos, susijusios su vertybėmis ir pasaulėžiūra, tampa tik viešųjų ryšių instrumentais, padedančiais paimti valdžią. Viso to pasekmė – rinkėjų balsavimas pasirenkant arba nesistemines partijas, trumpalaikius judėjimus ar lokalius komitetus, o dar kiti – emigruodami. Iš kitos pusės, didžioji dalis antipartinio populizmo bangos iškeltų komitetų sąmoningai kratosi ideologijos, tačiau dažniausiai jie neturi jokios ilgalaikės valstybės raidos vizijos, nesivadovauja apmąstytų principų sistema, kas natūraliai veda prie dar didesnio politinio chaoso ar populizmo. Esu įsitikinęs, kad sąmoningą pasirinkimą turi lemti brandi motyvacija.
Taip, bendrų tarppartinių sutarimų reikia ir jie įmanomi, kai deklaruojamos nacionalinio lygmens siekiamybės, pavyzdžiui, narystė ES ar NATO, šalies gynybos finansavimas. Net kai kalbama apie abstrakčią sampratą Gerovės valstybės, visi mes esame už. Tačiau kai kalbos pasisuka link šios idėjos įgyvendinimo, kai reikia rinktis veikimo būdus, nustatyti prioritetus, išgryninti politines vertybes ir žmonių lūkesčius, neišvengiamai atsiranda įvairūs matymai, skirtingos juos pagrindžiančios ideologinės sistemos, politinės doktrinos ir programos. Ir čia, jei tvirtai laikomės principų ir vertybių, tvarūs susitarimai vargiai begalimi. Juo labiau, kai pagrindiniai gerovės principai yra įteisinti Lietuvos Konstitucijoje.
Per pastaruosius šešis septynis dešimtmečius radosi skirtingų gerovės modelių, kurių trys pagrindiniai yra aiškiai susiję su ideologinėmis sistemomis: anglosaksiškas-liberalusis, vokiškasis-konservatyvusis bei skandinaviškasis-socialdemokratinis. Antra vertus, daug improvizuoti čia mums neleidžia Konstitucija, kur aiškiai pasakyta, ką ir kokiomis sąlygomis savo piliečiams privalo garantuoti valstybė. Vadinasi galimų susitarimų rėmai dėl bendro gėrio yra tiksliai apibrėžti.
Jau girdžiu prieštaravimą: „Kaip tik gerai, kad partijos susitaria išeidamos už ideologijos ribų, nes kaip kitaip pasieksi kompromisą? Jei visi laikysis įsikibę savo pažiūrų, tai valdymas bus paralyžiuotas.“ Ir kaip pavyzdį pasitelkiama savivalda, kur įmanomi įvairiausi, net patys keisčiausi, susitarimai formuojant valdančiąsias daugumas. Sutinku, kad tokia praktika egzistuoja (ką rodo ir Vyriausybių formavimas), kad kartais neįmanoma pasiekti rezultatų nesuvienijus pastangų net su ideologiniais priešininkais.
Tačiau, mano manymu, socialdemokratai, net tolimiausiame šalies kampelyje, turi suprasti, dėl ko jie vienijasi ir ką aukoja taip darydami. Čia kalbu ne apie interesus, kuriuos dabar įprasta akcentuoti, o principus, kurie užtikrina politinio veikimo tvarumą ir tęstinumą. Kitaip tariant, socialdemokratinių pažiūrų žmonės, veikdami, ir Vilniuje, ir Zarasuose, turi aiškiai suvokti, kad politinius susitarimus jie daro būtent kaip socialdemokratai, turintys savo ideologiją, savo principus, vertybes ir idealus. Kitaip visiems galima išsivaikščioti arba sustoti į kokį „Susitarimų komitetą“.
Įsigilinus paaiškėja svarbių dalykų, kurie apibūdina ne tik mūsų situaciją, bet ir tą, kurioje yra atsidūrusi visa europietiška politika.
Fundamentalus prieštaravimas, su kuriuo susiduria šiuolaikinė politika: viena vertus, pastangos susivokti, kas ta politika – geopolitika, nacionalinė, kam ji reikalinga, kokią vietą ji užima konkretaus žmogaus ar šalies gyvenime, kokia prasmė ir vertė dalyvauti politinėje veikloje, neišvengiamai verčia gręžtis į ideologijas, principus ir vertybes. Antra vertus, technologinė pažanga, vadybinio mąstymo dominavimas, sprendimų priėmimų biurokratizacija, postmodernus kriterijų „išplovimas“ stengiasi niveliuoti ideologinius skirtumus ir parodyti pasaulį kaip vien kiekybinių pokyčių sistemą, vesti radikalėjimo keliu.
Šio prieštaravimo atspindį matome Europos Parlamente (EP), kuriame tradicinės didžiosios politinės partijos – centro dešinieji ir centro kairieji – vis dar išlieka įtakingos, tačiau laipsniškai praranda savo pozicijas, o naujos politinės jėgos, tarp jų ir įvairaus plauko populistai, įneša vertybinę sumaištį ir, apsunkindami sprendimų priėmimą, fragmentizuoja visą politinę darbotvarkę.
Esu nuosekliai socialdemokratinių pažiūrų, niekada jų nekeičiau, todėl man, natūralu, labiausiai rūpi socialdemokratijos situacija Europoje. Tenka pripažinti, kad per pastaruosius pora dešimtmečių Europos socialdemokratija patyrė nemažų nuostolių. 2000-taisiais socialdemokratų (ar socialistų) partijos priklausė valdančiosioms koalicijoms dešimtyje iš tuomet 15 ES valstybių. Dabar panašios partijos kaip valdančiosios veikia tik penkiose (ir ne pačiose įtakingiausiose) iš 28 valstybių. Ne geresnė padėtis klostosi ir Europarlamente (EP). Pagal dabartines apklausas centro kairieji EP gali prarasti maždaug 50 vietų, tuomet jų įtaka gerokai nusilps ir tai neigiamai paveiks visą socialdemokratinę Europos darbotvarkę, kurią dabar drastiškai perima populistai.
Lietuvoje socialdemokratijos padėtis niekuo negeresnė, deja, turime tą pačią fragmentizaciją. Nors tarp socialdemokratų ir pasitaiko optimizmo balsų, ypač po savivaldos rinkimų, tačiau nusivylimo taip pat, pripažinkime, nemažai. Sakyčiau, jog ir konservatoriai seniai nėra klasikinio konservatizmo ideologijos partija – tai politinė jėga, krikdeminiu figos lapeliu besidengianti savo doktrinierišką liberalumą, pastaruoju metu gerokai praturtintą populizmu. O matydami fragmentizacijos pasekmes Lietuvos liberalų gretose, turime daryti išvadas.
Socialdemokratų, turinčių savo, socialdemokratinių pažiūrų, rinkėją, apibrėžtas vertybes, patikrintą ideologiją, patirtį, struktūrą, nesyk pasiteisinusius veikimo būdus, greitesnis sugrąžinimas į politinį elitą neabejotinai sustiprintų ir visą Lietuvos partinę politinę sistemą.
Turiu kovotojo charakterį, todėl tikrai nemanau, kad viskas prarasta. Rinkimais į savivaldą šiųmetinių rinkimų maratonas juk dar nesibaigia. Prezidento rinkimai, rinkimai į Europarlamentą, kur socialdemokratinės pažiūros tikrai bus atstovaujamos, yra puiki proga vertybiniu, ideologiniu pagrindu susitelkti visiems bendraminčiams – ir tiems, kurie priklauso vienai socialdemokratinės krypties partijai, ir tiems, kurie įsijungė į kitą, ir tiems, kurie mąsto panašiai, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebedalyvauja politikoje – suremti pečius ir pademonstruoti savo vienybę bei solidarumą. Tai labai svarbu ir ruošiantis po metų įvyksiantiems rinkimams į LR Seimą. Esu įsitikinęs, kad tikrai nemaža Lietuvos visuomenės dalis to nekantriai laukia. Tai kaskart išgirstu kalbėdamasis su žmonėmis. Tad neapvilkime jų!