Kalbant apie patį filmavimą, viskas vyko atviroje erdvėje, o izraeliečiai laikosi ypatingai griežtų saugumo taisyklių. Atrodo, kad čia neįmanoma pakliūti į pavojų. Kaskart kai lėktuvas imdavo judėti, prie manęs prieidavo apsaugos darbuotojas ir neleisdavo judėti, kad nesusižeisčiau ar kas nors dar nenutiktų.
Tie, kurie mane pažįsta, puikiai žino, kad visiškai nemoku šokti. Tačiau čia man teko šokti ant automobilio stogo saulei leidžiantis ir net pačiam keista, kad tai labai įsiminė. Paprastai visiškai nemėgstu šokti, o dabar tikrai patiko.
Ir nors mano kelias į didžiąją „Eurovizijos“ sceną jau prasidėjo, o iki pagrindinio pasirodymo, atrodo, ne taip ir daug laiko liko, vos tik atvykęs filmuotis nejaučiau, kas čia vyksta ir apie ką eina kalba. Ir nors visi viešbučio darbuotojai žinojo, ko čia atvykome, ne iš karto pradėjo apie tai kalbėti. Net pačiam keista, kad kai kurie jų specialiai laukė tam, jog galėtų nusifotografuoti.
Dabar manęs laukia kelionė į Maskvą, o iš jos į Amsterdamą. Dabar visur stengiuosi spėti, tačiau grafikas toks įtemptas, jog tenka bėgti tikrąją to žodžio prasme. Jaučiuosi tarsi su liūtais kasdien bėgčiau „Eurovizijos“ link. Sakoma, kad reikia lenkti medį kol jis jaunas, todėl kuo daugiau padarysime dabar, tuo lengviau bus ateityje.
Tiesa, jau dabar mano daina pasiekiama ir visam pasauliui „Spotify“ platformoje, o netrukus manęs lauks tarsi tikra „Eurovizijos“ repeticija su 200 žurnalistų. Palinkėkite sėkmės ir tęskime šį nuotykį kartu.
