Viešbučiai atspindi vietinių mentalitetą
Pusiasalyje viešbučiai įsikūrę prie pat jūros, tad populiaru pusryčiauti tiesiog paplūdimyje. Gegužės mėnesį, kai prasideda poilsinės kelionės į Peloponesą, temperatūra čia dar nėra per aukšta, o lyja itin retai, rašoma pranešime spaudai. Tad vidiniai viešbučių baseinai dažniausiai svečių nesulaukia – visi mėgaujasi saule ir vandens pramogomis pusiasalį apsupusiuose paplūdimiuose.
Bene geriausiai vertinamas viešbučių tinklas tiek Peloponese, tiek visoje Graikijoje – „Aldemar“, mylimas ne vien dėl kokybės standartų, bet ir dėl idėjos išlaikyti bent kažkiek senųjų krašto tradicijų. Todėl tinkle įdarbinami daugiausia vietos gyventojai, bene geriausiai perteikiantys pusiasalio mentalitetą ir ambicingumą.
Viešbučių tinklo įkūrėjų šeima pasisako už vietinio verslo palaikymą, todėl maistas čia gaminamas iš šviežių, regione išaugusių produktų. Visa viešbučių koncepcija pagrįsta noru suteikti poilsiautojui tikriausią Peloponeso patirtį.
„Peloponesas poilsiautojus traukia ne vien dėl gamtos – ilgiausių paplūdimių ir kalnų kelių – bet ir dėl vietinės atmosferos, nes, lyginant su likusia Graikija, pusiasalio gyventojai yra itin atsipalaidavę. Dienos metu čia įprasta siesta, kai ilsimasi po jau atliktų darbų ir ilgų pietų, prasidedančių užtepėlėmis ir kitais užkandžiais, o pasibaigiančių krevetėmis, austrėmis ir panašiomis jūros gėrybėmis, dėl kurių vietiniai tiesiog pametę galvą. Niekas pernelyg neskuba ir randa laiko mėgautis gyvenimu“, – sako „Tez Tour“ Produkto skyriaus vadybininkė Akvilė Barakauskaitė.
Istorijos stebuklai
Nors Peloponesas apima net 22 tūkst. km2, dauguma keliautojų visgi renkasi bent trumpam užsukti į Patrus – šiaurinėje dalyje esantį trečią didžiausią Graikijos miestą. Patruose susiformavo pakankamai neįprastas darinys: uostas dėl gausybės mokymo įstaigų vadinamas „studentų miestu“, nors jame daugybė tiltų, pilių ir odeonų, menančių Viduramžius ar Antiką.
Ko jau ko, o antikinio paveldo čia netrūksta. Būtent Peloponese stovėjo ir vienintelis iš 7 pasaulio stebuklų, buvusių Europoje – tai Olimpijos Dzeuso skulptūra. Iki šiol olimpinių žaidynių deglai uždegami būtent Olimpijos centre, iš kur ir pradeda kelionę iki tais metais žaidynes rengiančios šalies.
Visas Olimpijos senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pačios Olimpijos gatvės yra tarsi didelis langas į praeitį, o užsukus į muziejus, kurių čia gausu, galima rasti „prikeltas“ skulptūras, kurių didžioji dauguma nesuirusios šių laikų vis tik nepasiekė.
Atrado pilnatvę
Į Peloponesą pernai vykusi poilsiautoja Aušra Krakauskaitė džiaugiasi, jog per atostogas pavyko suderinti visišką komfortą ir naujus atradimus. Mažame viešbutyje netoli Patrų apsistojusi moteris pusę laiko pusiasalyje praleido ilsėdamasi paplūdimyje, o likusią – išsinuomotu automobiliu tyrinėdama aplinkinę gamtą bei kultūrą.
„Negaliu atsakyti, kas Peloponese man patiko labiausiai, nes jausdamas tokią pilnatvę – puikus oras, neįtikėtini vaizdai, fantastiškas graikiškas maistas ir įspūdinga istorija – negali išskirti kažko vieno. Yra gyvenime dalykų, kuriems dar vykstant supranti, kad niekada jų nepamirši. Aš tai pajaučiau, kai sėdėjome Kalavritos kalnų miestelyje, gėrėme kavą šalia tūkstančio metų senumo Mega Sileo vienuolyno ir klausėmės istorijų apie iš čia pat matomus Delfus“, – pasakoja pašnekovė.
Keliautoja pataria į Peloponesą vykti būtent pavasario pabaigoje, vasaros pradžioje – dar neprasidėjus didiesiems karščiams, bet jau sužydėjus gamtai ir prasidėjus skaniausio maisto sezonui. Gegužę ir birželį pusiasalyje pilna uogų ir vaisių, o jūrų gėrybes ruošia turbūt kiekvienas restoranas.
„Nors pamatėme stulbinančių kraštovaizdžių ir daug kultūros paveldo, tai buvo tik maža dalelė. Taigi diskutuodami, kur keliauti kitą vasarą, iškart žinojome – vyksime į Peloponesą tyrinėti toliau“, – juokiasi A. Krakauskaitė.
Taip jau būna su gamtos oazėse įsikūrusiais tūkstantmečiais miestais – grįžti gali kiek tik nori ir visuomet atrasi kažką naujo.
