Pokalbis su pretendentu į prezidentus Gitanu Nausėda – laidoje „DELFI Dėmesio centre“.
– Pradėkime nuo aktualijų. Ramūnas Karbauskis ir kiti „valstiečiai“ piktinasi Roko Masiulio sprendimu atleisti Arvydą Vaitkų iš uosto vadovų. Jei būtumėte prezidentu, norėtumėte, kad Rokas Masiulis liktų susisiekimo ministru?
– Pirmiausiai įvertinkime patį sprendimą – ar ponas Vaitkus būtų galėjęs vadovauti direkcijai ir vykdyti darbus kartu su tomis bendrovėmis, kurių žmonės pateko į Klaipėdos savivaldybės tarybą.
– Ir tos uosto įmonės per partiją rėmė kandidatą Vaitkų.
– Taip. Aš manau, kad tai buvo principingas sprendimas, palengvinantis padėtį pačiam ponui Vaitkui, kad jis neatsidurtų interesų konflikte. Rokas Masiulis, mano požiūriu, pasielgė teisingai. O tai, kad po to kilo tam tikra kritika jo atžvilgiu ir staiga buvo prisiminti ir neasfaltuoti žvyrkeliai, ir kitos problemos – o kodėl apie tai nebuvo kalbama anksčiau? Negi šita problema anksčiau neegzistavo? Apie tai nebuvo kalbama, bet kai įvyko šis uosto atvejis, tada apie daug ką pradėta kalbėti kaip apie tam tikrus ministro darbo defektus. Vadinasi, tai yra ne truputį, o tiesiog pritempta – vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Todėl aš manau, kad Rokas Masiulis pasirodė kaip gana profesionalus ministras. Žinoma, aš negaliu pasakyti, kad jis viską daro idealiai, darbų atsilikimo ten taip pat turbūt esama, bet man nepatinka toks primityvus kerštas už Masiulio sprendimą Vaitkaus atžvilgiu.
– Jūsų nuomone, jis tinkamas būti ministru?
– Manau, kad jis tikrai yra vienas iš ministrų, kuris negadina šio vyriausybės darbo. Sakyčiau netgi daugiau – tai vienas iš profesionaliau dirbančių ministrų.
– Jūs skirtumėte „valstietį“ Kęstutį Mažeiką aplinkos ministru? Jis be kita ko yra ne tik medžiotojas, bet ir žemės ūkio mokslų daktaras.
– Žinote, čia gal tokio labai didelio akibrokšto nėra, turint omenyje, kad ir ponas Surplys anksčiau buvo regionų politikos atstovas ir visai neblogai tvarkėsi toje srityje, dabar tapo žemės ūkio ministru. Visgi sutikime, kad politikoje būna tam tikrų atvejų, kai žmonės, pasirinkę profesionalaus politiko kelią, eina dirbti į ministerijas, kurios galbūt nėra tiesiogiai susijusios su profesine veikla.
– Mikrochirurgas Juozas Olekas buvo gynybos ministru.
– Taip, ir jis buvo ne iš blogųjų gynybos ministrų, nors aišku auksinių šaukštų skandalą mes visi prisimename. Bet kuriuo atveju, aš manau, kad reikėtų vengti tokių asociacijų, kuomet visuomenei kyla įvairios aliuzijos į tam tikrą gyvūnų rūšį – bebrus – ir, ko gero, aplinkos ministerijai turėtų vadovauti žmonės, dėl kurių nekiltų nė menkiausių abejonių.
– Kitas dalykas, apie kurį plačiai diskutuojama – jūs siektumėte, kad vyriausybėje būtų tam tikras minimalus skaičius moterų?
– Taip, aš siekčiau.
– Gal reikalautumėte konkretaus procento?
– Aš nežinau, ar reikia nusistatyti labai griežtą kartelę ir bandyti prie tos kartelės pritempti, bet aš norėčiau matyti bent jau pradžioje, kaip tam tikrą atspirties tašką, kad vyriausybėje dirbtų bent trečdalis moterų. Jeigu pavyktų pasiekti daugiau – būtų tiesiog puiku.
– Kodėl, jūsų nuomone, tai svarbu?
– Dirbau privačiame sektoriuje, kuriame aiškiai įsitikinau, kad moterys dirba nė kiek ne blogiau, o dažnai ir geriau, nuosekliau negu vyrai. Manau, kad šiandien mes tikrai turime lygiuotis ne į tokias šalis, kurios yra kažkur pietų pusrutulyje, o Skandinavijos valstybes. Jeigu mes vienu šuoliu to atstumo neįveiksime, jeigu mes nieko nedarysime, tai mes nuolat ir būsime šitoje situacijoje. Apsižvalgykime aplinkui, kiek daug dirba profesionalių, daug pasiekusių moterų įvairiose gyvenimo srityse ir gal tiesiog atsikratykime tų išankstinių stereotipų, kurie tūno mūsų galvose.
– Saulius Skvernelis – geras premjeras?
– Labai nelengva politikoje atsakyti į klausimą geras ar blogas, juodas ir baltas. Taip, ponas Skvernelis padarė nemažą pažangą. Aš jį puikiai prisimenu pirmaisiais mėnesiais, kuomet jis tapo premjeru, kaip jis varžėsi kalbėti bent kiek platesnėmis temomis, kaip ekonomika, socialiniai dalykai. Šiandien jis yra pasirengęs kalbėti beveik visomis temomis. Šiandien vyriausybės darbai yra vykdomi, nors toli gražu ne viskas vyksta idealiai ir, manau, kad yra klausimų kuriais mes galėsime padiskutuoti netrukus debatuose. Vyriausybės narių parinkimas taip pat man kelia abejonių – apie vieną iš problemų tik ką ir kalbėjome. Bet visumoje aš nenorėčiau vertinti „juoda–balta“, aš vertinčiau, kad kaip premjeras jis neblogai susitvarko su savo pareigomis. Galėtų, žinoma, dar geriau. Bet šiandien jis vienu metu dalyvauja ir prezidento rinkimuose, ir užima premjero pareigas. Man tai atrodo nesąžiningas konkurencinis žaidimas. Antradienį mes susitiksime su juo DELFI debatuose vienas prieš vieną. Man įdomu, ar jis ateis pasiėmęs tėvadienį, ar jis ateis kaip premjeras, tiesiog anksčiau išėjęs iš darbo. Nes jis čia ateis kaip kandidatas į prezidentus, tačiau darbo valandomis. Ir tokių atvejų yra ne vienas, ne penki ir ne dešimt. Jų turbūt jau tiek daug, kad niekas apie juos ir nebekalba. Tai darosi norma, o neturėtų taip būti.
– Jeigu valdančioji dauguma siūlytų Saulių Skvernelį ministru pirmininku po Prezidento rinkimų, jūs be abejonių jį teiktumėte? Ar vis dėlto kalbėtumėte su dauguma dėl kitų kandidatūrų?
– Pirmiausiai atsispirkime nuo 1998 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimo. Jis nurodo, kad vyriausybė grąžina savo įgaliojimus, o ne atsistatydina. Dėl tos priežasties valdančioji dauguma turi teisę skirti savo kandidatą premjero pareigoms užimti. Ir dėl premjero kandidatūros – aš ją patvirtinčiau. Bet tuo pat metu aš norėčiau pakalbėti apie kai kurių ministrų likimą. Kai kurių ministrų darbas man kelia abejonių ir aš norėčiau, kad galbūt kai kurie ministrai atsakytų į kai kuriuos labai kritinius klausimus, ir tada apsispręsčiau dėl jų buvimo vyriausybėje.
– Galite įvardinti?
– Vienas iš jų galėtų būti socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
– Kurie ministrai jums visiškai nekelia abejonių?
– Apie vieną iš jų jau kalbėjome – tai Rokas Masiulis. Apie ūkio ministrą Virginijų Sinkevičių taip pat galiu pasakyti daug gerų žodžių. Ponas Šapoka, manau, tikrai susitvarko su pareigomis, nors, aišku, mokesčių reformos tam tikri aspektai yra kritikuotini. Apie tai taip pat, manau, bus galima padiskutuoti išsamiau debatuose. Kartais susidaro įspūdis, kad mokesčių reformos kontūrai, ir tai, beje, tampa jau tradicija, gimsta ne tiek finansų ministerijoje, kiek Seime. Gal kiti pasakys, kad tai yra gerai, kad finansų ministerija viso labo tik įteikia skaičiukus, paskaičiuoja įvairius mokesčių reformos variantus. Bet aš manau, kad finansų ministerijoje yra tiek gerų specialistų, kad jie galėtų pastovėti už savo poziciją.
– Jūs tikėtumėtės lyderystės?
– Aš tikėčiausi daugiau lyderystės. Nors kai kuriose srityse, kaip, pavyzdžiui, fintech’ų kūrimosi skatinime ponas Šapoka neblogai žinomas, kaip lyderis.
– Norėtumėte dar ką nors pasakyti apie kitus ministrus?
– Kol kas nesinori niekaip vertinti neseniai dirbti pradėjusių kultūros ministro ir švietimo, mokslo ir sporto ministro. Reikia duoti laiko jiems parodyti rezultatus. Šiuo metu aš neturėčiau labai didelių priekaištų ponui Linkevičiui, nors, žinoma, Astravo atominės elektrinės klausimu norėjosi didesnio aktyvumo. Bet dabar jau šiek tiek ir traukinys nuvažiavęs.
– Dėl Astravo. Ar prezidentė teisi antikonstituciniu vadindama premjero laišką į Baltarusiją?
– Pirmiausiai, kas tai per laiškas? Aš pirmiausiai žiūriu į reikalo esmę. Ką mes siūlome? Ar mes tiesiog išstatome save pajuokai, ar mes siūlome tikrus sprendimus, kurie yra realiai svarstytini. Aš jau esu pasakęs, kad palaukit, gerbiamas Edmundai, jeigu aš kreipčiausi į jus ir paprašyčiau padovanoti man pusę milijono eurų ir sakyčiau, kad tai visiškai adekvatus prašymas ir aš už tai jums dujų „paduosiu“. Tai jūs pasakytumėte, kad aš turbūt esu šiek tiek pervargęs.
– Norint padovanoti, pirmiausiai reikia turėti. Čia gal labiau apie 500 kalba.
– O šiuo atveju kalbame apie kur kas didesnes sumas. Puikiai suprantame, kad atominės elektrinės diversija į dujinę kainuotų milijardų milijardus. Ir tokiu laišku mes tarsi paprašome šiuos pinigus mums padovanoti pačių baltarusių sąskaita. Tokie kreipimaisi, manau, sutinkami su didele šypsena. Bet kadangi nenorėta įskaudinti ir įžeisti vyriausybės vadovo atsakant nepagarbiai ir pašaipiai, tai atsakyta pakankamai mandagia forma.
– O dėl subordinacijos ir Konstitucijos pažeidimo?
– Manau, kad problema yra. Tokie klausimai, kurie šiuo atveju tiesiogiai liečia tarpvalstybinius santykius, turi be jokios abejonės būti derinami su valstybės prezidentu.
– Parašų popieriuje surinkote mažiau nei internetu. Trūko savanorių?
– Ne, mes kėlėmės sau tikslą surinkti saugų parašų bendrą skaičių.
– Galėjote nė vieno nerinkti popieriuje, nes visi internetu surinkti parašai yra saugūs, o internetu surinkote daugiau nei reikia.
– Tarkime jūs ir teisus. Aš ir pats taip susimąsčiau. Bet vis tiek kirbėjo tokia bloga nuojauta, kad kažkas gali atsitikti, kažkas gali atsiimti parašą paskutinę sekundę. Norėjosi tiesiog ramiai pabaigti šitą darbą. Mes stengėmės labai racionaliai planuoti ir skirstyti savo žmones. Taip, mes turime savanorių visoje Lietuvoje, bet šiandien jiems yra daug kitų darbų. Reikia pasirūpinti ir vaizdine agitacija, reikia pasirūpinti mūsų idėjų sklaida. Pagaliau reikia labai konkretizuoti mūsų programą, kad išgrynintume labai konkrečius pasiūlymus. Kelionės per Lietuvą gavome labai daug informacijos, išgirdome labai daug žmonių minčių, vis tai dabar reikia susisteminti. Taigi vieną etapą jau įveikėme, puiku, padėkojome vienas kitam ir jau žengiame į kitą etapą. Mes nesistengėme konkuruoti parašų skaičiumi.
– Agnė Širinskienė sako, kad gaudamas aukas nedeklaravote dovanų, nes auka, anot jos, yra ir dovana. Ką jūs į tai?
– Auka ir dovana nėra ta pačios sąvokos. Gaila, kad man tenka profesionaliai teisininkei aiškinti, kad civiliniame kodekse šios sąvokos yra išskirtos. Juo labiau, jūs puikiai žinote, kad dovana yra dovana ir ją galima naudoti laisva valia, kaip tik užsimanai. Tuo tarpu aukos, kurias mums skiria fiziniai asmenys, yra griežtai reglamentuotos, jų naudojimas – taip pat. Niekas negali aukų naudoti savo asmeninėms reikmėms, kandidatas jas gali naudoti tik rinkimų tikslams. Tai mes ir darome. Dar labiau neteisingas priekaištas, kad tos aukos yra nedeklaruotos. Jos yra pakankamai skaidriai matomos VRK puslapyje, kur nurodytos ir pavardės, ir sumos. Taigi galima bet kada pasitikrinti, ar dėl kažkokių aukotojų kyla klausimų ar nekyla. Manau, kad tai yra perteklinis priekaištas, kurio tikslas galbūt atitraukti mus nuo darbų, priversti kažką aiškinti ar teisintis. Nors teisintis nėra dėl ko, nes dirbame visiškai skaidriai. Labai tikriname tas sumas.
– Jaučiate, kad vis labiau tampate taikiniu? Jūsų senas „bičiulis“ Stasys Jakeliūnas jau nerinkdamas žodžių jus vadina „MG Baltic“ ir bankų kandidatu.
– O čia... Iki šiol galvojau, kad ponas Jakeliūnas nevaldo tik galvos, bet jis, pasirodo, nevaldo ir liežuvio. Jeigu jis šituo keliu toliau eis, manau, kad su ponu Jakeliūnu mes susitiksime teisme. Mes labai rimtai svarstome šitą galimybę, nes aš neleisiu su manimi šitaip elgtis – visiškai iš piršto laužtus dalykus pasakoti kaip tiesą. Su „MG Baltic“ neturiu absoliučiai jokių ryšių: nei asmeninių, nei kažkokių kitokių. Labai gaila, kad yra puolama į tokį žemą lygį ir šiuo atveju ponas Jakeliūnas, deja, tik pademonstravo, kad niekaip negali atsiriboti nuo asmeniškumų. O tie asmeniškumai siekia dar 2008 m., kai man teko nuspręsti nepriimti jo į SEB banką. Tada jam ilgai teko ieškotis darbo kitose finansų institucijose, kur jo taip pat nepriėmė, kol galiausiai jis apsistojo Vilniaus taupomojoje kasoje ir, kaip žinote, Vilniaus taupomoji kasa žlugo.
– Jūs tokį Stasio Jakeliūno elgesį vertinate tik kaip asmeninę problemą, ar čia matote kaip tam tikrą tiltų deginimą su „valstiečiais“?
– Aš nenorėčiau daryti antrosios išvados. Manau, kad vis dėl to tai yra didele dalimi asmeniškumai, nes nuo jų nesugebama atsiriboti. Bet pažiūrėsime, kas bus toliau. Tolimesni įvykiai parodys, ar tai yra tiesiog perėjimas prie kitos etapo, t.y. purvo pylimo etapo, ar vis dėlto tai yra tik vienetinis atvejis, kuris susijęs su konkretaus žmogaus emocijomis.
– Jūs kalbate apie tai, kad sugebėsite skirtingas partijas susodinti prie bendro stalo, suprask, susitarti. Kodėl manote, kad tai sugebėsite ir kodėl manote, jog tai svarbu? Ar to reikia? Vienas iš partijų lyderių sako, kad prie stalo susėsti nėra jokio vertybė, svarbu koks meniu?
– Visiškai teisingai. Bet šiandien mes kalbame ir apie tos partijos šūkį – „susitarkime dėl Lietuvos“. Tai klausimas, dėl ko norima susitarti?
– Čia ne partijos, o tos partijos remiamos kandidatės šūkis.
– Na taip, sakykime ir partijos, ir kandidatės. Tai susitarsime su kuo? Su savimi? Ar susitarsime su kitomis partijomis? Jeigu susitarsime, tai reiškia reikės daryti tą patį – kalbėtis apie Lietuvai labai svarbius dalykus. Tie dalykai, mano nuomone, šiandien yra švietimas, sveikatos apsauga, ilgalaikės programos. Mano tikslas, kad mes ne plepėtume apie 2024 m. ar kokius kitus, kada atskiros profesijos taps prestižinėmis, o kalbėtume apie ilgalaikę atlyginimų kėlimo programą kertinėms visuomenės grupėms, nuo kurių priklauso Lietuvos ateitis. Negi nėra pagrindo apie tai kalbėtis? Ar išdrįstu šiandien kuri nors partija viešai pasakyti, kad jai tai nerūpi, to neremia? Aš matau čia prasmę prezidento, kaip moderatoriaus, iniciatoriaus, kuris susodintų prie stalo besivaidančias partijas ir sakytų: „uždarau Daukanto rūmų duris, ir kol nesusitarsite iš čia neišeisite“.
– Ar buvimas kandidatu, kuris priimtinas įvairių sluoksnių atstovams, jūsų nedaro „jokiu“ kandidatu?
– Kaip aš sakiau, aš esu dešiniąsias vertybes išpažįstantis žmogus, bet esu žmogus, kuris supranta, kad šiandien visuomenė gali būti tvari tik stovėdama ant labai tvirto socialinio pagrindo. Valstybės, kuriose aklai ginami tik turtingųjų ar viduriniųjų interesai ir ignoruojami didžiosios visuomenės dalies interesai, yra netvarios, nesaugios, jose gyventi nesmagu ir iš jų bėga žmonės. Tokios valstybės neturi ilgalaikės perspektyvos. Mano tikslas, kad mes tikrai ne žodžiais, o darbais spręstume socialinės atskirties problemą. Tik toks variantas yra galimas Lietuvos kaip valstybės išlikimui.
– Ar būtumėte vienintelis Lietuvos atstovas Europos viršūnių taryboje? Ar važiuotumėte vienas, kaip pastaruosius dešimt metų darė Dalia Grybauskaitė?
– Manau, kad yra klausimų, kuriais važiuočiau vienintelis. Ekonominiai, socialiniai klausimai galbūt yra tie, kur man tikrai nenukristų apykaklė važiuoti kartu su Ministru Pirmininku.
– Važiuočiau su premjeru, bet ne vienas premjeras?
– Manau, kad Prezidentas turi aiškiai rodyti lyderystę šiais klausimais.
– Kaip manote, koks ilgalaikis Rusijos tikslas Lietuvos atžvilgiu?
– Manau, kad Rusija testuoja mūsų pajėgumą, mūsų atsparumą įvairioms įtakoms. Ir tam tikra prasme, kuomet kalbame apie kariuomenės strategiją, kaip atgrasymo strategiją, mes turėtume šitą terminą išplėsti ir į kitas gyvenimo sritis. Visa savo laikysena, politika demonstruoti, kad, ponai, jeigu turite blogų kėslų mūsų atžvilgiu, mes esame tam pasirengę. Mes esame pasirengę jūsų kibernetinėms atakoms, propagandinėms atakoms ir visokiems kitokiems hibridiniams karams esame pasirengę, nes esame tvirti savo viduje. Štai kodėl socialinės atskirties mažinimas tampa net ir savotiška atgrasymo strategijos sudėtine dalimi.
– Už kokią jūs Lietuvą? Kas Jums svarbiausia?
– Aš už gražią, savimi pasitikinčią, inovatyvią, suteikiančią šansą jaunimui realizuoti savo gebėjimus ir kartu senimui orią Lietuvą. Manau, kad tokią Lietuvą mes galime sukurti tik tai kartu, o ne atskiromis mūsų žmonių pastangomis.