Išskirtinės, drąsios išvaizdos mergina – Panevėžio architekto Gintauto Diržio ir psichologės Palmiros Diržienės dukra. Anot merginos, dažnai jos išvaizda gali būti apgaulinga. Bet toks drąsus įvaizdis lydėjo ne visuomet.
Didysis virsmas aplankė dešimtoje klasėje, priėmus Sutvirtinimo sakramentą. Norėjosi išlaisvinti išvaizdą, žodžius, mintis, atsisakyti toksiškų žmonių. Kūrėsi kitas draugų ratas, žmonių, kurie iš gyvenimo neišbraukia ir tikėjimo. Fausta pripažįsta: jai yra svarbu tikėti.
„Kunigas Mindaugas yra pasakęs: „Neskelbk to, kaip gyveni, bet gyvenk taip, kad tavęs paklaustų, kuo gyveni“. Nemėgstu kategoriškumo. Tas tikėjimas, kuris tvirtina tik vieną tiesą ir smerkia kitą, nėra tikėjimas. Keliauju ir ieškau tikėjimo, bendravimo. Ir jį atradau būtent toje terpėje“, – sako F. Diržytė.
Paskutinio Vilniaus dailės akademijos architektūros kurso studentė šypteli, jog pasirinkimą sekti tėvo pėdomis intuityviai padiktavusi sąmonė. Niekas nespaudė, kur link eiti. Visgi jau nuo pat pirmų dienų mokykloje Fausta žinojo savo būsimą kelią.
Baigusi 5-ąją gimnaziją, panevėžietė planavo stoti į grafikos, tapybos, interjero ir architektūros studijas. Vis tik nugalėjo pastarosios, nes, kaip mano kūrėja, architektūra – sritis, kurioje galima plačiausiai pasireikšti.
Pradžioje panevėžietė svarstė studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete. Sako, norėjusi, jog suprojektuoti namai būtų ne tik gražūs, bet dargi ir tvirtai stovėtų.
Vis tik mama įtikino dukrą išbandyti save Vilniaus dailės akademijos rengiamuose kursuose, Fausta prie kavos puodelio pasikalbėjusi su dekanu suprato: jos vieta čia.
„Labai bijojau akademijos – visokių rastamanų, menininkų, kurie vien geria ir rūko. Tačiau atsirado labai stiprus ryšys ne tik su kursiokais, bet ir su dėstytojais. Aš pati nerūkau ir labai saikingai vartoju alkoholį, tačiau į mano pasirinkimus visi žiūri pagarbiai. Man tai labai patinka“, – pasakojo F. Diržytė.
Vilnius neįtiko
Iš pažiūros drąsi mergina teigia esanti intravertė, galinti ištisą savaitę būti viena ir tik savaitgaliais pasikrauti energijos bičiulių draugijoje.
„Atradau malonumą būti su savimi. Man ramu su šeima. Manau, jog gyvenimo tikslas yra surasti jaukią tylą – kai nereikia kalbėti, gali būti savyje net ir būnant su kitu“, – įsitikinusi Fausta.
Vos radusi progą, ji iš Vilniaus sako skubanti namo į Panevėžį. Netraukia didmiesčio gyvenimas, nervina vyraujantis chaosas.
„Studijoje bent lubos aukštos, o bute užsidarai kaip dėžutėje – nėra net kur pasivaikščioti“, – sako F. Diržytė.
Ji įsitikinusi, jog Panevėžyje galima pirmiausia susikoncentruoti į save, o Vilniuje – vien tuščias laiko švaistymas vykstant iš vienos vietos į kitą – taip ir aplankiusį įkvėpimą galima pamesti. Dabar kūrybines mintis Fausta įgyvendina nuosavoje studijoje, kurią kartais šiltai, „kūdikiu“ pavadina.
Patalpų paieškos užsitęsė porą metų. Net ir sostinėje panevėžietė nerado tinkamos vietos – visur viskas buvo išpuoselėta, o norėjosi „plikų“ sienų, su kuriomis būtų galima daryti ką tik panorėjus.
Tokias, kadaise priklausiusias keramikui, patalpas pavyko rasti ne kur kitur, o gimtajame mieste.
Prabėgo visa vasara, kol vienos iš buvusios „Ekrano“ gamyklos teritorijoje esančių patalpų, įgavo trokštamą vaizdą.
„Grindis šveitėme su mentelėmis, lubos buvo labai kreiduotos, buvo pilna anglių. Geltonas, aliejines sienas teko špakliuoti ir perdažyti“, – prisimena Fausta.
Mergina šypteli, jog pradžioje jos pasirinkimu abejojo tiek sesuo, tiek tėtis – nesitikėjo, jog šaltą, bejausmę erdvę pavyks paversti jaukiu kampeliu.
„Dvi dienos iki man paskambinant dėl patalpų, nuomininkas užsakė naujus langus. Manau, jog tai lemties akimirka – studija atrado mane“, – įsitikinusi pašnekovė.
Paveiksluose – ašarota kasdienybė
Kol kas į privačią erdvę Fausta neskuba įsileisti pašalinių. Sako, jog studija – jos vidaus atspindys ir nesinorėtų visko išdalinti į kairę ir į dešinę. Vis tik didžiausiems smalsuoliams atveria duris.
„Žmones kviečiu pokalbiui, arbatos puodeliui. Bet būti čia ir „baliavoti“, paversti tai menininkų irštva – nežinau, ar norėčiau. Kol kas šita aplinka man per daug sava“, – sako kūrėja.
Vos įėjus į Faustos studiją, į akį krenta gausybė paveikslų. Didžioji dalis – tapyti jos pačios, keli – mamos, brolio.
F. Diržytė juokiasi, jog įkvėpimas namiškiams čia ateina tik tuomet, kai studija būna užtektinai prišildyta. Įprastai joje termometro stulpelis tesiekia 5 laipsnius šilumos, o užkūrus malkomis kūrenamą krosnelę tešokteli iki 12-os.
Įvairaus formato, kolorito, siužeto paveikslai nugulę ir sienas, ir grindis bei palanges.
„Norėčiau, kad jų tik daugėtų ir pasidarytų jaukus šiukšlynas“, – šypsosi jaunoji menininkė.
Jos paveiksluose dominuoja žmogus. Net keliuose jų pavaizduota Faustos senelė, taip pat ramybe spinduliuojantis „diedukas“.
„Man labai graži senatvė ir artėjimas prie mirties, tai, kaip keičiasi kūnas, kaip žmogus suvaikėja, būsenos kitimas“, – jautriai, tačiau visiškai ramiai kalba Fausta.
Vos 23-ejų mergina leidžiasi prisiminimų labirintais po laikus, praleistus pas močiutę, kuri ir pasakas sekdavo, ir vaikams nugaras pakasydavo.
„Staiga pamatai, jog jau praaugai – žmogus linksta, gulasi į lovą ir galiausiai tavęs ne visuomet beatpažįsta. Blanksta babos siluetas. Nors ir per ašaras, bet man toji skaudi kasdienybė yra labai graži. Tai yra akimirkos, kurias įsiminsi visam gyvenimui“, – kalba F. Diržytė.
Standartine Faustos tikrai nepavadinsi. Ji nebijo senatvės, trokšta pražilti, drąsiai rėžia, jog plastinės operacijos proto neprideda ir savo žodžius papildo fone skambančia amerikiečių dainininko Tom Waits muzika.
„Man gražūs vargšai, norisi paguosti verkiantį žmogų, gražios nostalgiškos akimirkos, kurias atsimeni praėjus keliems metams – visą tai, kas kitiems negražu. Man pačios gražiausios gyvenimiškos akimirkos: kai kas pargriūna, bet juokiasi, kai riekiama duona, kai šuo patenkintas vartosi sniege, anūkas veda močiutę mieste ar tėvai susikimba už rankų“, – sako F. Diržytė.
Apsimestinis žmogaus vaidmuo visuomenėje ir primestiniai santykiai Faustai atgrasūs. Mergina pripažįsta: prireikė laiko, kol pavyko pamilti save tokią, kokia yra, tačiau dabar viskas gyvenime einasi be didelio vargo.
„Naujų santykių neieškau, mane atranda. Turiu kelis žmones, ant kurių ir laikosi mano gyvenimas, o visi kiti tik papildo. Žinoma, be papildų žmogus juk negyvena. Tikiu, jog gyvenu taip, kaip turėčiau, ir man labai įdomu, kas laukia rytoj ar poryt“, – šypteli jaunoji menininkė.
