aA
Ukrainos fronte nieko naujo. Žmonės žūva kiekvieną savaitę. Vakarai, deja, prie to jau priprato. Tačiau šį savaitgalį tikroji fronto linija persikelia į Kijevą bei į 199 rinkimų apygardas.
Žygimantas Pavilionis
© DELFI / Karolina Pansevič

Rinkimų stebėti atvyksta šimtai stebėtojų. Vien iš ESBO – 600, Kanada siunčia net 500, JAV iki šimto. Dalyvaujam ir mes kartu su kitais europiečiais. Įdomiai atrodo Rusijos reakcija – jau šiuo metu Dūmoje užregistruotas įstatymo projektas, įvardijantis Ukrainos prezidento rinkimus neteisėtais. Matyt, projektas bus panaudotas, jeigu laimės „netinkamas“ kandidatas, o gal ir bet kokiu atveju.

Nors šiuose rinkimuose Rusija savo paramos atvirai niekam nereiškia, tačiau daugelio tarptautinių stebėtojų nuomone, Kremlius šį kartą „stato ant visų“, išskyrus dabartinį Ukrainos prezidentą Petro Porošenką. Bet kuris kandidatas, kuris sugriaus dabartinį Ukrainos pasirinkimą, neseniai įtvirtintą net šalies Konstitucijoje, integraciją į ES ir NATO, Kremliui bus tinkamas.

Taigi nors užsienio politika šių metų kovo 31 d. Ukrainos prezidento rinkimuose nėra pagrindinis klausimas (labiausiai rinkėjams rūpi karas, korupcija ir ekonomika), tačiau akivaizdu, kad šį sekmadienį Ukraina ir vėl renkasi tarp Rytų ir Vakarų. Teigiama, kad Julija jau ruošiasi gatvės kovoms, įtartinai darniai su Julija veikia ir P. Porošenkai metęs iššūkį vidaus reikalų ministras su savo savigynos būriais. Julija, matyt, supranta, kad didžiausius šansus turi arba dabartinis prezidentas P. Porošenka, arba komediantas Volodymyras Zelenskis, kuriam didelę paramą teikia iš Ukrainos pabėgęs oligarchas Igoris Kolomoiskis, anksčiau rėmęs Juliją, bet dabar labai užpykęs ant P. Porošenkos, kuris nacionalizavo jo bankrutuojantį banką.

Po septynių mėnesių Ukraina rinks ir šalies parlamentą. Ar būsimuose prezidento ir Aukščiausiosios Rados rinkimuose ukrainiečių tauta sugebės sutelkti centro dešiniąsias jėgas, kurios per artimiausius penkerius metus padarytų visas reikiamas reformas bei pastūmėtų šalį taip toli į Vakarus, kad jokie Rusijos tankai jos jau niekada nepasiektų, kad šalis pasiektų tašką, nuo kurio apsisukti neįmanoma? Šie penkeri metai gali būti lemiami, ir ne tik Ukrainai.

Jeigu Ukrainai pavyktų į prezidento postą bei savo parlamentą išsirinkti vakarietiškus politikus, tikėtina, kad po kelerių metų Ukraina pateiktų paraišką tiek narystei ES, tiek NATO. Šių metų pabaigoje vyksiantis Londono NATO viršūnių susitikimas, kaip ir kitais metais Vokietijos pirmininkavimo metu vyksiantis ES Rytų partnerystės, jau galėtų nutiesti Ukrainai kelius tokiems pareiškimams. Taigi Andriaus Kubiliaus planas iki 2027 m. Lietuvos pirmininkavimo priimti Ukrainą į ES gali tapti realybe. Kaip mes galime padėti?

Pirmiausia, visas mūsų jėgas sutelkti šiam tikslui, kaip kažkada Šiaurės šalys susitelkė dėl Baltijos šalių narystės ES. Vienas iš pirmųjų naujosios Lietuvos prezidento vizitų turi būti ir į Kijevą, o gal ir į Donbasą, prie okupuotų teritorijų, aiškiai pasiunčiant visam pasauliui signalą, kad Lietuva už Ukrainos narystę ES ir NATO, okupuotų teritorijų išlaisvinimą kovos iki galo.

Šį tikslą tikrai galime pasiekti, tačiau tuo atveju naujam Lietuvos prezidentui teks pažadinti iš snaudulio visą Lietuvos diplomatiją, sutelkti visas kitas ministerijas, Seimo narius, žurnalistus, Lietuvos „smegenų centrus“, visą regioną, visus Lietuvos draugus Vakaruose, kaip kad prieš penkiolika metų po sunkių politinių ir diplomatinių kovų laimėjome savo narystę ES ir NATO. Vašingtonas, Berlynas, Londonas, Paryžius, Varšuva bei mūsų Šiaurės broliai ir sesės turi tapti mūsų nuoseklios, nenutrūkstamos, efektyvios ir gerai finansuojamos veiklos arena. Lygiai kaip ir Kijevas, visi Ukrainos regionai, kuriuose mūsų reformų patirtis ir pagalba jas įgyvendinant bus ir toliau esminė.

Šie penkeri metai gali būti lemiami, ir ne tik Ukrainai. Jeigu Ukrainai pavyktų į prezidento postą bei savo parlamentą išsirinkti vakarietiškus politikus, tikėtina, kad po kelerių metų Ukraina pateiktų paraišką tiek narystei ES, tiek NATO.
Ž. Pavilionis


Ukrainos nesėkmė rinkimuose gali labai sustiprinti Vakarų nusivylimą visa ES Rytų partneryste – vienvaldžių oligarchų įsitvirtinimas Sakartvele bei Moldovoje, galimai prorusiškų jėgų įsitvirtinimas Ukrainoje po rinkimų prieš būsimus NATO bei ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimus ir labai svarbų Vokietijos pirmininkavimą ES gali nukreipti Vakarų dėmesį į kitus regionus – jau ir dabar matosi, kad esminis Vokietijos pirmininkavimo renginys bus ES viršinių susitikimas su komunistine Kinija, o ne Rytų partnerystės susitikimas.

Jeigu nebus išnaudotas šis paskutinis strateginis langas į Vakarus, prorusiškos jėgos kartu su vietos oligarchais per artimiausias metus gali sustabdyti integraciją į Vakarus ir palengva atvesti šias šalis į Putino glėbį. Baltarusijos likimas tada jau taptų visiškai nuspėjamas. Tuo tarpu, jeigu Ukrainos garvežys dar kartą tvirtinai pasuktų į Vakarus, tiek Sakartvelas, tiek Moldova, net gal ir Baltarusija turėtų šansą įtvirtinti savo nepriklausomybę transatlatinėje šeimoje. Toks Ukrainos pasirinkimas ilgainiui pakeistų ir pačią Rusiją.

Prezidentas P. Porošenka tautoje šiuo metu suprantamas ir kaip pagrindinis gynėjas nuo agresijos iš Rytų – kariuomenė, kalba, tikėjimas yra jo svarbiausi šūkiai. Visa tauta šiuo metu yra mobilizuota kovai su agresoriumi. Labiausiai ukrainiečiai šiuo metu remia būtent savanorius, kariuomenę, neseniai susivienijusią Bažnyčią. Ar šis pasitikėjimas bus perduotas ir balsuojant už dabartinį šalies prezidentą, ar kiti kandidatai atlaikytų Kremliaus spaudimą okupuotose teritorijose, ar pradėtų skelbti „taikos“ ar pigesnių dujų šūkius, kuriuos jau šiuo metu kelia keli atvirai Rusijai simpatizuojantys kandidatai, taip pat ir Julija, netrukus pamatysime. Pigių dujų ar taikos, kaip žinome, dykai niekas Kremliuje nedalina, už tai Rusija paprašys šalies neutralumo, o ilgainiui – ir nepriklausomybės.

Taigi Kremlius šį sekmadienį padarys viską, kad P. Porošenka nelaimėtų. Kremliaus tikslas įrodyti, kad Ukraina nėra „tikra“ šalis, kad visa ši erdvė tėra „rusų pasaulis“. Įdomu, kad šiuo metu apklausose pirmaujantis komediantas V. Zelenskis atstovauja būtent rusakalbiams ukrainiečiams, pats kalba tik rusiškai, kaip ir dauguma jo komandos narių. Nors per 80 proc. P. Porošenkos rinkėjų aiškiai ir nedviprasmiškai pasisako už stojimą į ES ir NATO ir net apie 70 proc. jų mano, kad šalyje reikalai krypsta į gerąją pusę, pusė V. Zelenskio elektorato pasisako už Muitų Sąjungą, ir tik mažuma V. Zelenskio elektorato mano, kad reikalai šalyje gerėja.

Jokių užsienio politikos ar geopolitinių prioritetų neišsakęs V. Zelenskis, tikėtina, balansuotų tarp Rytų ir Vakarų, kas yra tiesiog neįmanoma, todėl šalis ilgainiui atsiduotų Kremliui. Tokiu atveju vienintelė galimybė garantuoti šalies vakarietišką kursą būtų stipri centro dešiniųjų dauguma būsimoje Radoje, kuriai, tikėtina, ims vadovauti dabartinis Rados pirmininkas Andriy Parubiy. Nors gali atsitikti ir taip, kad būsimuosius Rados rinkimus laimėsi „ant bangos“ atsidūrusi V. Zelenskio „Liaudies tarno“ partija. Viskas priklausys nuo šio sekmadienio Ukrainos prezidento rinkimų sėkmės.