Paskui pradėjo vienas po kito vesti/ištekėti mano kolegos, bendraamžiai, klasės draugai... Ir aš pamačiau, kaip jie pradėjo keistis. Ir mano akimis žiūrint – ne į gerą pusę (na, gal aš neteisingai žiūriu, bet man taip atrodo). Dingsta linksmumas, lengvumas, laisvumas ir t. t. Toks jausmas, kad žmonės pradeda gyventi ne savo, o antrosios pusės gyvenimą.
Pats pabandžiau kelis kartus draugauti su merginomis – neištvėriau daugiau nei poros mėnesių, nes iš karto prasidėdavo konfliktinės situacijos, susikirtimai, bandymai užlipti ant galvos (gal man tik tokios pakliūdavo?). Mane tai pradėjo atbaidyti. Visada maniau, kad nenoriu nugyventi gyvenimo nesukūręs šeimos, neužauginęs vaikų, tiesą sakant, aš ir dabar to norėčiau, bet... Aplinkiniai ir mano paties išgyventi blogi pavyzdžiai labai stipriai atmuša norą.
Vienam gyventi yra kur kas paprasčiau, ir tas paprastumas net pradeda gąsdinti, nes nėra absoliučiai jokio postūmio vedyboms. Dirbu mėgstamą darbą, bandau siekti karjeros, turiu nemažai draugų, daug keliauju, pramogauju, sportuoju, turiu daug hobių – nuo vaikystės labai mėgstu skaityti knygas, domėtis geografija, istorija, psichologija (ypač masių), politika, klubine muzika, literatūra. Šiuo metu pats rašau juodojo humoro knygą. Ir kur tarp visų šitų dalykų įkišti šeimą? Noriu tik pasakyti – neimkit pavyzdžio iš manęs. Jeigu visi taip darys, ir dar visą gyvenimą – išnyks žmonių rūšis.
Tikiu, kad aš ir pats kada nors užsinorėsiu kurti šeimą, anksčiau ar vėliau. Bet... Kaip tai padaryti, kaip prisiversti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.