Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.“ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.

Tada susimąstė ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...“

Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.“ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo.

Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.“

Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“ (Lk 15, 1–3. 11–32)

Kai Jėzus mums papasakojo apie gailestingąjį Tėvą, viskas pasikeitė, dabar Dievą pažįstame: jis yra mūsų Tėvas, kuris iš begalinės meilės sukūrė mus laisvus ir apdovanotus sąžine, kuris kenčia, jei mus praranda, ir kuris švenčia, jei sugrįžtame.

Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinys mus atgimdo kiekvieną kartą, kai iššvaistome savo gyvenimą. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3, 16)

Dažnai žmogui sunku suprasti šią Dievo širdies logiką. Kartą tikybos mokytoja, pasakodama mokiniams sūnaus palaidūno palyginimą, pastebėjo, kad daugelis jų buvo išsiblaškę. Tuomet paprašė mokinių atpasakoti tekstą raštu. Vienas berniukas parašė:

„Turėjo žmogus du sūnus, jaunesniajam nepatiko būti namie, todėl sykį iškeliavo toli, pasiėmęs su savimi visus pinigus. Tačiau ilgainiui pinigai baigėsi, tad vaikinas nusprendė grįžti namo, nes neturėjo ko valgyti. Jam prisiartinus prie namų, tėvas jį pamatė, nudžiugęs pačiupo didelę lazdą ir bėgo pasitikti.

Kelyje sutiko kitą sūnų, gerąjį, šis paklausė tėvą, kur jis taip skubąs su tuo įnagiu. Tėvas atsakė: „Grįžo tavo netikėlis brolis; už tai, ką iškrėtė, nusipelnė, kad kaip reikiant gautų į kailį!“ – „Ar nori, kad padėčiau, tėti?“ – „Žinoma,“ – atsakė tėvas. Abu smarkiai prilupo sugrįžėlį.

Po to tėvas, pašaukė tarną, liepė paskersti nupenėtą veršį ir surengė didelę šventę. Juk galiausiai nenaudėliui visiems laikams iš galvos išmušė norą krėsti panašias kvailystes!“

Išties begalinė praraja skiria Dievą nuo žmogaus. Dievas visada yra gailestingumas ir atleidimas ir nori, kad ir žmogus tuo būtų. Todėl Jėzus Kristus ir atėjo: ne tik kad apreikštų begalinį Dievo gailestingumą, bet ir kad perkeistų mus gyventi Dievo gailestingumu.