Taip pat Marija dirbo su tarptautinio lygio kompanijomis, tokiomis kaip Siemens, Facebook, LinkedIn, BMW, TEDx pranešėjais, politikais, aktoriais. Šiandien Marija Mikalauskienė, kovo 30 d. pokyčių konferencijos „Išdrįsk pradėti“ lektorė, turi norą pasidalinti savo atradimais su visais ir padėti tapti laisvesniais, skelbiama pranešime spaudai.
Apie baimės nugalėjimą, siekiant savo norų, būdus kaip atskirti savo norą nuo masinių norų, apie vidinę tylą, Marija dalinasi pokalbio metu.
– Kodėl pradėjote kalbėti apie norus ir kas pastūmėjo apie tai kalbėti?
– Viena iš pagrindinių priežasčių tai, kad kuo daugiau dirbu su baimių tema, tuo aiškiau matau, kad nuo tavo norų dydžio, nuo tavo norų tikrumo, priklauso ir tai, kaip lengvai tu peržengi savo baimes. Po to tampa akivaizdu, kad norų pildymas yra susijęs ne tik su žmogaus baimėmis, bet su laime, laisve, žmogaus saviverte, saviraiška, noru tyrinėti, kas tu esi. Todėl norų tema mano gyvenime gimė iš baimių tyrinėjimo – iš suvokimo, kad jeigu tu bandai gyvenime realizuoti daug dalykų ir stringi, labai gali būti, kad tu dar neatradai savo tikrojo noro.
– Kaip mūsų baimės veikia mūsų norus?
– Priklauso nuo to, ar noras yra trumpalaikis ar ilgalaikis, ir nuo noro tikrumo. Kuo didesnis noras, kuo tu labiau šią akimirką esi užsidegęs savo noru, nepamiršęs jo ir laikai savo matymo pirmame ekrane, tuo lengviau tu skrodi kiaurai savo baimes. Ir priešingai, jeigu tavo noras labai mažytis ir kyla didelė baimė, tai beveik neįmanoma, kad ją įveiktum, nes tu nesukaupsi visų reikiamų jėgų tam, kad atliktum šitą šuolį. Baimė bus, baimė negali dingti, ji visada su mumis, draugausime su ja visą gyvenimą, bet mes galime atrasti tokius raktus, kurie leidžia per ją eiti kiaurai.
O ilguoju periodu, yra labai svarbu, ar noras yra tikras. Jeigu žmogus savo kelionėje įveikia baimes ir pasiekia netikrus norus, t. y. ne savo norus, o primestus kitų, po kurio laiko atsiranda beprasmybės jausmas, nes, šiuo atveju, nesvarbu, kiek daug žmogus daro, vidinio rezultato jis nepatiria jokio, laimės nepadaugėja. Šis jausmas yra nepakeliamas, ypač jei kartojasi su kiekvienu „noro“ įgyvendinimu. Kuo daugiau netikrų norų žmogus realizuoja, tuo labiau nusivilia, kad kitą kartą neverta eiti tos kelionės. Tuomet praranda motyvaciją veikti, kurti, realizuoti savo vidinį pasaulį.
– Kaip atrasti savo kelią link savo norų išpildymo? Kaip svarbu yra surasti savo autentišką kelią?
– Dažnai žmonės nežino, kas yra autentiškas kelias, nes savo norus turi ne tik individai, bet savo norus turi grupės, visuomenės ir šalys. Jeigu mes neskiriame laiko būti pačiam su savimi be nieko kito, mes girdime ne savo norus, o savo šeimos norus, savo mokyklos norus, savo įmonės norus, savo visuomenės norus, televizijos, popkultūros norus, šalies norus ir visus kitus norus. Mes tuos norus girdime nuolat: per televiziją, ar matydami gatvėse reklamas, mes esame nuolat užpilami lavina įvairiausių lygių, struktūrų norais.
Jeigu tu nori eiti savo autentišku keliu, nė vieni šitie norai yra tavo autentiški norai – jie visi yra kažkieno kito norai. Nuo pat vaikystės į tave dėjo savo norus, savo lūkesčius tavo mama, tėtis, šeima, mokykla. Vėliau visuomenė, grupės, kurioms tu priklausai. Tu apkrautas norais iš visų pusių. Tavo pasirinkimų galimybė jau už šitų laukų yra begalinė, ir tau atrodo, kad tu esi laisvas. Bet iš tikrųjų kiekvienas iš tų pasirinkimų nebus tavo autentiškas noras.
– Dažnai mums atrodo, kad tas netikras noras yra mūsų noras. Kaip atskirti, kuris tavo noras autentiškas?
– Nuo ankstyvo amžiaus galima pradėti praktikuoti jautrumą savo vidiniam pasauliui. Susikurti vertybę, turėti vertybę – man brangu, kas mano viduje. Ne kas išorėje, bet kas mano viduje. Deja, mūsų visuomenėje tokios vertybės nėra. Todėl nuo pat mažų dienų kartu su savo sūnumi medituojame. Meditacija yra labai paprasta: penkias ar keletą minučių per dieną kvėpuoti stebint savo vidų, kas tavo viduje dedasi. Ir vien nuo to vaikas gali pagauti, kad buvimas su savimi yra vertybė.
Kuo žmogus labiau auga, tuo jo pasaulis darosi tirštesnis, įvairesnis, daugėja socialinių norų, socialinių grupių, kurioms jis priklauso. Todėl tampa vis sunkiau išgirsti savo norus. Tai reiškia, kad žmogus turi vis labiau atsidėti šitai pažinčiai su savimi – turi skirti daugiau ir gilesnio laiko įsiklausyti į savo vidų. Vaikystėje pakanka keleto minučių, dabar jums gali reikėti valandos per dieną ar keleto savaičių per metus. Tam, kad gyventum autentišką gyvenimą, reikia skirti daugiau laiko sau.
– O kas tas laikas sau? Kokie yra būdai tyrinėti savo vidinį pasaulį?
– Esu išbandžiusi begalybę, šimtus metodikų ir galiu pasakyti, kad visos jos veikia, nes tu tiesiog būni su savimi labai skirtingomis formomis. Kuo daugiau būdų išbandai, tuo daugiau skirtingais kampais pamatai save. Nebūtinai tai turi būti sėdėjimas sukryžiavus kojas. Tai gali būti pasivaikščiojimas vienam gamtoje, sportas, kai nemąstome apie nieką, o tik sportuojame. Tai gali būti ir lėtas arbatos gėrimas, o gal net ir savaitės kelionė vienumoje. Nesvarbu. Svarbu, kad dažnai turėtumėte laiko tik sau ir savo vidinei tylai. Svarbu leisti sau daryti tai, kas tuo metu artima tau pačiam, o ne kas „artina“ prie dar vieno išorinio, primesto rezultato (pvz. „štai kaip ilgai aš medituoju!“).
Tokiu būdu ieškomas vidinis rezultatas ir labiau artėjama prie savo tikrųjų norų. Dar vienas nuostabus būdas – penkių ritmų šokiai, kur tu mokaisi atlikti judesį iš to, kaip tavo ranka jaučiasi, kaip tavo veidas jaučiasi, koks dabar yra tavo vidinis ritmas, kur tu šoki iš vidaus į išorę – ne iš išorės į vidų, ne iš to, kad tau duoti žingsneliai ar muzika, bet kai tu girdi, kas vyksta tavo viduje.
Kitas metodas yra atsiskyrimai. Man jie yra be galo reikalingi. Pavyzdžiui, užtektų trims dienomis išvažiuoti kažkur vienam ir tu jau išgirstum save. Atsimenu, mano pirmas atsiskyrimas buvo prieš daug metų ir aš išvažiavau dešimčiai dienų į Druskininkus. Pirmas dienas sąmoningai leidau sau miegoti. Ir nesvarbu, kad lenda mintys: kaip aš galiu taip leisti sau?... vyras namie su vaiku, o aš... reikia kažką daryti, kad atrasčiau savo vidų... Ir tegu, tegu liejasi visos šios mintys. Nereikia stengtis jų sustabdyti. Įsivaizduokite, kad esate apsupti samplaika minčių – „debesų“ (savo ir svetimų), kurie, norime ar nenorime, liesis ant mūsų. Tai gali būti negatyvios mintys, liūdesio, chaoso arba pozityvios – džiaugsmo, ekstazės, tikėjimo. Visos jos tik trukdo patirti savo vidinį pasaulį.
Nulis ir nutils. Ir tada, kai jos nutyla, atsiranda skaidresnis protas, skaidresnė sąmonė, jautrumas sau, daug didesnis malonumas geriant arbatą ir panašiai – atsiranda vidinė tyla. Kuo daugiau tylos, tuo daugiau aptinki, kas tavo, kas yra ne iš visuomenės debesų ir to viso smogo, o iš tavo vidinės būsenos. Bet kelionė čia dar nesibaigia – kitas svarbus etapas – pradėt tuo pasitikėt.
Kai gimsta naujas tikras noras, svarbu neišdalinti jo kitiems, nepasakoti. Dažnai žmogus pajunta tą norą ir pasidalina su kitais ir čia suklumpa. Tada gaunasi, kad tu privalai derinti savo kelionės formą, kuri tiktų tiems, kam jau išsipasakojai. Ir tu jau nebeini autentiškai, kad atrodytum gražiai tiems, kam tu pasipasakojai.
– Ar prasmės paieška susijusi su žmogaus tikrųjų norų paieška?
– Kiekvienas noras, kurį tu pasieki ne savą – tolina tave nuo savęs. Gali atrodyti, kad esi kažko pasiekęs, bet esi vis mažiau laimingas – tolsti nuo savęs. Kiekvienas pasiektas tavo tikras noras, tave artina prie tikro savęs pažinimo, prie drąsos, prie laisvės, nes kuo tu geriau save pažįsti, tuo tu labiau supranti, kad nėra man ko bijoti, vien būnant tokiu, koks aš esu – aš esu pilnas.
Norus galima skirstyti į daugybę kategorijų. Viena iš kategorijų – biologiniai norai, tai ko reikia mūsų kūnui. Kita kategorija – socialiniai norai: tai, kad mes turėtume ką pavalgyti, kad mes turėtume draugų, saugią aplinką gyventi, namus ir pan. Kita kategorija – idealieji norai. Tai yra tie norai, kurie yra už visų draugų, už visų bičiulysčių, net už verslo pasiekimų. Ir tuose noruose glūdi tokios savybės, kaip susiliejimas su žmonėmis, meilės jausmas, savo talento realizavimas, potencialo atskleidimas. Kuo daugiau žmogus realizuoja bazinių norų, tuo aiškiau mato aukštesnius.
– Dažnai iš šalies gali atrodyti, kad žmonės, kurie yra linkę labiau rizikuoti, dažniau nugali savo baimes ir išdrįsta realizuoti savo norus. Kaip žmogaus temperamentas ar charakterio savybės gali daryti įtaką žmogaus gebėjimui nugalėti savo baimes ir išpildyti savo norus?
– Nepriklausomai nuo temperamento žmogus negali būti laimingas, nerealizavęs savo norų. Todėl neįmanoma, kad visata, gamta ar Dievas būtų įdėjęs į žmogų tokio charakterio tipą, kuris neleistų jam būti laimingu. Virš charakterio, virš temperamento yra kitos tavo savybės, kurias galima išsiugdyti arba išsivalyti, tam kad labai lengvai galima būtų pasiekti savo norų. Bet priklausomai nuo temperamento, kelias, kuriuo žmogus eis, gali labai skirtis. Vieno kelias gali būti rauti stačia galva, nerti iš karto, viską keisti, o kito – iš tylaus savęs girdėjimo, iš vidinės būsenos tyrinėjimo, iš susitelkimo. Galima tuos visus mažus dalykus keisti savo aplinkoje, savo elgesyje, savo dienos režime, ir viduje susikurti savo tobulą, idealų pasaulį. Idealūs norai nėra susiję su išorine išraiška, tai susiliejimas su žmonėmis: galima susilieti tiesiog arbatą tyliai geriant vienatvėje, su kažkuo arba galima scenoje stovėti ir susilieti su žmonėmis.
– Dažnai moterys bijo keistis, turėti daug norų, keisti darbo veiklos pobūdį, bandyti kažką naujo, būti lanksčiai. Kodėl taip yra?
- Visa mūsų visuomenė yra pastatyta ant vyriško veikimo modelio. Visi verslai pastatyti tokiu būdu – išsikeli tikslą ir kryptingai link jo valios pastangomis eini, per žinojimą, kokį marketingo planą sudaryti ir pan. Ir tu kryptingai ten „varai“. Kadangi visa tokia visuomenė – standartas yra reikalauti iš visų žmonių atitiktį šitą kelionės būdą, modelį. Ir jis moteriai nėra teisingas, nes moteris yra kaip mėnulis. Ji gali turėti šimtą norų, ji gali keistis ir keisti savo aplinką, priklausomai nuo nuotaikos, aplinkybių. Dažnai moteris užslopina savo moteriškąją pusę, kad pritaptų prie visuomenės, veikiančios pagal vyrišką modelį.
