Užsiminusi apie tai draugei, jo galimai pasiūlė ir papasakojo, kad šiuo metu bene labiausiai įmanoma susirasti vaikiną ar net gyvenimo palydovą yra internetiniai pažinčių portalai. Kelias dienas nerimastingai, neskubėdama galvojau, kur geriausia būtų užsiregistruoti, kuriame iš portalų, ir galiausiai nusprendžiau išsirinkti vieną iš jų bei susikurti anketą. Sukūrusi anketą, dar net nespėjusi tinkamai ją užpildyti, o tik įkelti kelias, mano akimis, tinkamas nuotraukas, sulaukiau jau keletos žinučių. Pagalvoju „Tai bent... O juk ką tik užsiregistravau...“. Peržvelgus žinutes, mane sudomino vienas asmuo, kuris gyveno visai netoli, o ir jo išvaizda atitiko mano įsivaizduojamą „kavalierių“.
Pradėjome bendrauti virtualiais laiškais ir pamažu perkėlėme bendravimą telefonu: žinutėmis, o vėliau ir ilgais pokalbiais. Iš pažiūros tada atrodė, kad net sutampa nuomonės ir interesai, tikslai ir net gyvenimo moto. Neilgai trukus, nusprendėme pagaliau susitikti tikrame, realiame pasimatyme sutartą dieną ir laiku. Po keletos dienų susitikome.
Maloniai nustebau, kad neteko nusivilti ir iš pirmų 10 sekundžių (kaip teigia daugelis psichologų dėl pirmos nuomonės apie žmogų) pagalvojau, kad turbūt pasisekė „nenusvilti“. Susitikus ir daugiau sužinojus apie šį žmogų, man pasirodė įtartini keli aspektai, kurie netyčia „išlįsdavo“ jam bekalbant tiek apie savo asmeninį gyvenimą, tiek apie buvusius santykius su merginomis. Pasidarė įtaru, kodėl, atrodė, lyg kažką slėptų. Jis nepasakė iki galo kas, kur, kaip. Labiausiai užkliuvo, jog jis pasinėrė į pažintis po ganėtinai trumpo laiko, kai išsiskyrė su tuometine, buvusia drauge. Paklausus to priežastį, jis teigė, kad jo darbas pakišo koją ir jų santykiai atšalo.
Po susitikimo mąsčiau, o gal aš kažką prisigalvoju, nes jis tvirtino, jog jų santykiai neva buvo „pakibę ant plauko“ jau seniai dėl atstumo. Pagalvojau, o gal tikrai per daug įtarinėju ir taip paranojiškai save stumiu į abejones. Tačiau, neilgai trukus, nusprendėme dar kartą susitikti.
Pripažinsiu, mane papirko jo mandagus bendravimas, manieros, neneigsiu, kad ir išvaizda. Susitikus antrą kartą pastebėjau, jog jis tapo šiek tiek laisvesnis, nebijojo ir pajuokauti. Supratau, kad dabar man reikia veikti ir sužinoti, kur čia slypi tikroji tiesa apie jį. Pasitelkus bendravimo triukus, nejučiomis pats prasitarė, kas jis per „paukštis“. Sužinojau, kad savo praeityje turėjo teistumą, tačiau viską dėl to supranta ir gailisi savo klaidos. Tuo metu save guodžiau, jog visi gyvenime padarome klaidų ir turbūt jis nuoširdžiai dėl to gailisi. Ką kalbėjome toliau, per ta mūsų antrą susitikimą, praktiškai negirdėjau, tik mintyse sukosi žodžiai „TEISTAS“.
Pasibaigus susitikimui, ilgai nedavė ramybės viena mintis, kad gal tikrai tai nepasikartos, ir kad žmogus ieško rimtų, kaip neva teigė, santykių.
Pradėjau internete dėl jo nusikalstamos veikos ieškoti informacijos. Greitai radau viešai skelbiamus straipsnius apie kriminalinius įvykius, bei viešai skelbiamas bylas, kurios identiškai atitiko nupasakotą jo situaciją, miestą, amžių. Užvertusi save daugybe klausimų, susitikome dar kartą. Susitikus, liaudiškai tariant,
prirėmiau prie sienos ir norėjau sužinoti, kaip yra iš tikrųjų.
Sužinojau, kad teistumas, neįvardinsiu kelintas, tačiau buvo ne pirmas. Aiktelėjau ir tuo metu mano kūną kaipmat išpylė šaltas prakaitas. Pagalvojau: „O čia tai bent internetinė pažintis!“. Nejučia atsikvošėjusi, jam išdėsčiau savo nuomonę apie tokią jo praeitį. Bet jis nepasimetė ir dievagojosi, kad tikrai suprato savo klaidas. Tuo metu dar pakalbėję nusprendėme, jog laikas būtų važiuoti namo, tuomet taip ir baigėsi susitikimas. Iki šiol pamenu, kad dėl jo išsakytos tiesos jaučiausi tikrai nesmagiai, net paranojiškai pradėjo naktimis sapnuotis košmarai, o dienomis galvoje sukosi įvairiausios mintys, kurios iš tikrųjų nedavė ramybės ir kėlė savotišką stresą. Pamaniau, kad tinkamiausia būtų nuo jo atsiriboti ir tiesiog ignoruoti žinutes, skambučius. Pagalvojau, kad supras pats, jog nebenoriu toliau bendrauti. Tačiau labai klydau – jis surado, kur aš dirbu. Tada mano kantrybės taurė buvo perpildyta ir po tokio nutikimo sukaupiau drąsą ir griežtai pasakiau, jog nemanau, kad mes galėtume ar galime puoselėti tolimesnį bendravimą, jau nekalbant apie kažkokius santykius.
Pripažinsiu, bijojau jo neigiamos, galbūt neadekvačios reakcijos, tačiau mano baimė buvo nepagrįsta. Turbūt supratęs (prieš tai įspėjau, kad turiu įtakingų pažinčių, jei sugalvotų krėsti pokštus), kad aš nesu lengvai stumdoma, sutiko su mano nuomone, jog toliau nebendrausime. Tada man palengvėjo 110 procentų.
Turbūt pagalvojote, kuo keisti šie pasimatymai arba, kitaip tariant, keista ši pažintis? Atsakysiu trumpai. Dar niekada gyvenime nejaučiau tokio streso dėl kito žmogaus padarytų klaidų – šiuo atveju, veiksmų praeityje. Viską apsvarsčiusi supratau, kad tuometiniai jo santykiai su buvusia drauge tikrai nenutrūko dėl tariamo atstumo, veikiau dėl jo padarytos, kaip įvardinsiu, nusikalstamos klaidos.
Patarimas būtų toks, jog ne veltui yra sakoma: „Devynis kartus pamatuok, o dešimtą – kirpk“. Taip ir su internetinėmis pažintimis –nereikia skubėti, aklai susitikti, nežinant, kaip viskas yra iš tikrųjų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!