Ilgai apie santykius su 43-ejų verslininku tylėjusi Erdvilė pasiryžo duoti patį atviriausią interviu savo gyvenime. Mergina nusprendė atsakyti į daugeliui rūpimus klausimus ne tik apie pažintį ar draugystę su dvigubai vyresniu A. Šedžiumi, bet ir papasakoti apie save, savo šeimą ir tai, ką šiuo metu jai tenka patirti.
Ilgai įkalbinėti dėl šio interviu Erdvilės nereikėjo. Vos paviešinusi nuotrauką, kurioje ji pirmą kartą pozuoja kartu su Andriumi, ji sako supratusi, kad jai ir jų santykiams atėjo laikas išlįsti į dienos šviesą.
Iki Vilniaus ji atvyko automobiliu savarankiškai, o apie būsimą jos atvirą išpažintį nežinojo ne tik artimieji, bet ir pats A. Šedžius. Į DELFI redakciją Erdvilė atėjo vilkinti dalykišką, ryškiai raudonos spalvos kostiumėlį ir avėjo aukštakulniais bateliais – vargu, ar kas pasakytų, kad šiai stebėtinai aukštai merginai yra vos 20-imt. Pasiteiravus, ar jai prireikė drąsos susitikti pokalbiui akis į akį, Erdvilė neslėpė, kad anksčiau ji tokio pasiūlymo būtų atsisakiusi.
„Pastaruoju metu savyje jaučiu drąsą, kuri atėjo iš nežinia kur. Dėl šio žingsnio pasitariau su drauge, ji mane paskatino sutikti, sakė, kiek begaliu tylėti. Neturiu ko prarasti. Tikrai nežinau, iš kur ta drąsa. Įprastai esu gana tyli ir rami“, – DELFI prisipažįsta ji.
– Erdvile, žiniasklaidoje kol kas akcentuojamas tik tavo amžius, nes apie tave žinoma labai nedaug, gal gali trumpai apie save papasakoti? Kokioje šeimoje užaugai?
– Esu tikra žemaitė, telšiškė. Greitai mano gimtadienis – balandžio 13-ąją. Turiu dvi seseris – viena vyresnė, kita jaunesnė. Buvau antras vaikas, kurį reikėdavo sulaikyti. Paauglystėje buvo šiek tiek pykčių su mama, nes man norėjosi veiksmo. Tačiau dabar mūsų santykiai yra labai geri, tikrai neturiu kuo skųstis.
– Žinau, kad augai su patėviu, gal galiu paklausti, kokie tavo santykiai su juo ir su biologiniu tėvu?
– Taip, augau su patėviu. Jis yra fantastiškas žmogus. Turėjau viską, ko man reikėjo, negaliu niekuo skųstis. Su tikruoju tėčiu bendravau iki pilnametystės, tačiau ryšys nutrūko tada, kai supratau, kad aš jam nesu reikalinga. Tėvai išsiskyrė kai man buvo treji, tačiau su tėčiu vis tiek palaikiau ryšį. Mano vyresnė sesuo buvo nusistačiusi kategoriškai ir atsisakė su juo bendrauti, o aš maniau, kad mano gyvenime jo reikia. Palaikiau ryšį, bet laikui bėgant supratau, kad jis nenori bendrauti, todėl nustojau ir aš.
– Iš kur esi kilusi?
– Esu kilusi iš Telšių rajono, Tryškių miestelio. Ten gyvenau iki aštuoniolikos metų. Baigusi gimnaziją nutariau metus pailsėti, atsiriboti nuo mokslų ir išvažiavau dirbti į Airiją. Netrukus iš ten grįžau atgal į Lietuvą, tačiau šiek tiek pavėlavau su studijų pradžia. Nepaisant to, dabar planuoju kibti į mokslus ir stoti į policiją.
– Tenka nugirsti, kad policininkai neretai skundžiasi sunkiomis darbo sąlygomis, menka alga, pavojais – ar visa tai tavęs negąsdina?
– Ne, man alga nėra esminis rodiklis. Idealu, jei į darbą pavyksta eiti tarsi į šventę. Turiu polinkį padėti žmonėms, todėl ši profesija mane ir traukia. Esu gana griežta, visada kovoju už teisybę ir jaučiuosi pakankamai stipri tokiam darbui. Aišku, paauglystėje mane traukė ir pati uniforma. Mielai joje save įsivaizduodavau. Dabar man net patinka, kai mane sustabdo kelių policija. Neskubu girtis, kad esu būsima policininkė, bet man įdomu pamatyti, kaip atrodo jų įprasta darbo diena.
– Užsiminei, kad teko trumpam gyventi Airijoje, kuo ten dirbai?
– Dirbau mėsos fabrike pagrindinio vadybininko pavaduotoja. Nebuvau pakuotoja, prižiūrėjau kitų žmonių darbą, bet kartais eidavau padėti ir jiems, nes matydavau, kad reikia pagalbos.
– Nebijojai dėl darbo skristi į kitą šalį?
– Ne. Jau anksčiau su drauge dvyliktoje klasėje buvome išvykusios sezoniniam darbui vasarą į Vokietiją, dirbome restorane. Man patinka keliauti ir pažinti ne tik Lietuvą. Pavyzdžiui, Airija ir Anglija man labiausiai patiko tuo, kad ten gyvena drąsūs, bet labai mandagūs žmonės. O čia, Lietuvoje, žmonės yra linkę šaipytis. Kai pamačiau pirmuosius straipsnius su savo vardu ir po jais atsiradusius komentarus, aš negalėjau patikėti tuo, ką skaitau. Kai kurie vyrai rašė, kad man mokės 2 000 eurų į mėnesį tam, kad palikčiau, kaip jie sakė, tą seną krieną.
– Prie šios temos dar grįšime, o kol kas papasakok, kokius pomėgius, hobius turėjai mokyklos laikais ir kuo domiesi dabar?
– Neturėjau nė vieno, manęs tai nedomino. O mokslai man sekėsi nei labai gerai, nei labai blogai – vidutiniškai. Esu išsilaikiusi visus reikalingus egzaminus. Dabar mano planuose yra tapti policininke. Jau esu perėjusi porą etapų – išlaikiusi specializuotą medicinos ekspertizę ir psichologo patikrą. Dabar beliko įveikti sporto atranką. Būtent dėl to pastaruoju metu pradėjau aktyviau domėtis sportu, tačiau dėl to džiaugiuosi. Vaikštau į sporto salę, planuoju pradėti bėgioti.
– Kaip atrodo įprasta tavo diena?
– Prabundu, nueinu į sporto salę, kur įgaunu energijos. Kadangi dabar esu laisvo oro direktorė, kuomet tiesiog mėgaujuosi gyvenimu, galiu savo laiką leisti taip, kaip noriu, pavyzdžiui, skaityti knygas. Taip pat dažnai aplankau tėvus, padedu jiems. Taip ir bėga visos dienos.
– Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado Andrius Šedžius? Kaip jūs susipažinote?
– Susipažinome praėjusiais metais Airijoje, tačiau pirmas kontaktas įvyko prieš beveik dvejus metus spalio mėnesį. Pamačiau straipsnį, kad Andrius skiriasi su žmona Monika. Pakviečiau jį į draugus socialiniame tinkle, jis mane priėmė ir „pamėgo“ beveik visas mano nuotraukas. Nekreipiau į tai dėmesio, tačiau netrukus jis pats įsikėlė naują savo nuotrauką, todėl ir aš ant jos paspaudžiau „patinka“. Iškart po to jis man pradėjo rašyti, žėrė komplimentus, sakė, kad esu graži, jo idealas, žavėjosi, jog esu aukšta, siūlė susitikti. Praėjus laikui nutarėme susitikti.
– Nebijojai susitikti su žiniasklaidoje dažnai minimu žmogumi?
– Ne. Susitikome šalia mano namų, nevažiavome nei kavos gerti, nei vakarieniauti. Susitikome vos pusvalandžiui, po kurio jis man parašė: „Gaila, kad tau nepatikau“. O aš jam atrašiau, kad jis man nei patiko, nei nepatiko. Nepaisant to, jis nepasidavė, rašė man ir toliau, linkėdavo gražios dienos.
– Buvai šalta jam?
– Taip. Sakiau, kad geriau nepradėtume jokių santykių. Užsiminiau ir apie didelį amžiaus skirtumą. Nepaisant to, jis vis tiek rašydavo ir gana įkyriai. Kartą jam parašiau, kad atstotų nuo manęs, tačiau jis vis tiek nesiliovė. Praėjus kelioms savaitėms po mūsų pirmojo susitikimo dalyvavau draugės gimtadienyje, o jis man parašė, kad atskrenda į Airiją ir nori susitikti. Tąkart jam atrašiau, kad neva sergu ir niekur negaliu eiti, todėl taip ir nebesusitikome. Praėjus daugiau laiko, aš atskridau į Lietuvą atostogų ir netikėtai su Andriumi vėl pradėjome susirašinėti. O kai jau reikėjo iš Lietuvos skristi atgal į Airiją, man buvo labai sunku, buvo gaila jį palikti, nes pajutau jam susižavėjimą. Išėjo taip, kad jau man jo reikėjo.
– Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, taip?
– Ne. Tikrai ne.
– Kiek laiko susirašinėjote iki pirmojo pasimatymo?
– Virš mėnesio. Nebuvo taip, kad vos jam parašius ėmiau ir lėkiau pas jį.
– Sutiksi, kad vis dėlto patį pirmąjį žingsnį žengei tu, kuomet pakvietei jį draugauti?
– Taip, šis žingsnis buvo mano. Tiesą sakant, kartais tą ir dabar jam primenu. Pavyzdžiui, kuomet jis grįžta iš darbo pavargęs ir neturi nuotaikos, aš jo visada paklausiu, kaip praėjo jo diena, tačiau jei ir toliau jis būna paniuręs, paklausiu, nejaugi jis nesidžiaugia turėdamas mane. Primenu jam, kad viskas įvyko mano dėka ir tada jis pralinksmėja.
– Koks buvo Andriaus ir jo žmonos Monikos santykių statusas jūsų pažinties pradžioje?
– Jie oficialiai skyrėsi. Nenustebčiau, kad tokių draugių, kaip aš, Andrius turėjo ir daugiau.
– Turėjo?
– Turėjo. Gal ir dabar turi. Nenulaikysi žmogaus.
– Turėjai įtarimų, kad galbūt Andriui nesi vienintelė?
– Kai pirmą kartą susitikome, svarsčiau, kad gal jis savo tą intensyvų dėmesį skiria tik man vienai. Bet po to pradėjau domėtis, ką žurnalistams pasakojo jo žmona Monika ir kokiomis mintimis ji dalijosi. Pradėjau tikėti, kad kažkiek jos žodžiuose yra tiesos. Tikrai nėra viskas melas. Bėgant laikui sužinojau, kad tokių draugių buvo ir daugiau, bet ką Andrius su jomis veikė, aš negaliu pasakyti, nes nežinau. Tiesą pasakius, net nenoriu į tai kištis.
– Kada apie santykius su žinomu verslininku sužinojo tavo šeima?
– Tėvams buvau užsiminusi, kad pradėjau bendrauti su Andriumi. Atsimenu, kad net ir patį pirmąjį kartą, kuomet ėjau su juo susitikti, parašiau mamai. Ji liepė man būti atsargiai, išgyveno dėl manęs. Po susitikimo jai ir vėl parašiau, nuraminau ją, kad viskas yra gerai. Mama labiausiai nerimavo dėl tarp mūsų su Andriumi esančio amžiaus skirtumo, atkalbinėjo nuo draugystės su juo, tačiau priminė, kad galutinis sprendimas priklauso man. Ji mane visada labai palaiko.
– O tavęs pačios amžiaus skirtumas netrikdė?
– Nebent iš pradžių, bet bendraujant su juo to nesijautė. Juk yra daug žinomų porų, kurioms tai netrukdo, pavyzdžiui, Daina ir Antanas Bosai ar Rima ir Vidas Antonovai.
– O kaip tokias naujienas priėmė tavo patėvis?
– Jis tai sužinojo iš mamos. Labai daug apie tai nekalbame, tačiau jis taip pat mane visada palaiko.
– Neprikaišiojo, kad jis dar nėra oficialiai išsiskyręs?
– Ne. Tėvai gal kažkiek nuogąstauja mane supykdyti, nes aš esu gana karštakošė. Jeigu kažkas ne taip, aš galiu inicijuoti pykčius.
– Į Airiją išvykai viena, tėvai liko Lietuvoje ir jiems apie pažintį su Andriumi pranešei telefonu, o kada grįžai į Lietuvą visam laikui?
– Praėjusiais metais liepos mėnesį. Tėvų pozicija šiuo klausimu nesikeitė ir man grįžus. Bet iš dalies ir gerai, kad jie į tai nesikišo. Vis tiek man gyventi reiks, ne jiems.
– Nebuvo minties bent iš pradžių slėpti apie savo draugystę su Andriumi?
– Negalėčiau. Nebuvo net tokios minties. Taip jaučiuosi dėl to, nes visi mane palaiko.
– Kaip apie Andrių atsiliepia tavo artimieji?
– Mažai apie jį kalbama. Nebent mano prosenelė užsimena, kad matė Andrių vėl apie skyrybas kalbantį per televizorių.
– Ką žinojai apie Andrių iki jūsų pažinties?
– Nieko. Tik tiek, kad jis yra buvęs Seimo narys, kuris skiriasi, bet net ir straipsnio apie tai nebuvau atsivertusi. Niekada anksčiau juo nesidomėjau. Pamenu, kai jis man siūlė susitikti, aš jam atsakiau, kad jo nepažįstu, o jis man atrašė, kad jo vardą ir pavardę įvesčiau į „Google“ ir pradėčiau domėtis. Žinoma, viskas vyko juokais, tačiau aš labiau norėjau, kad jis pats pasakotų apie save. Dabar tik dar labiau įsitikinau, kad žiniasklaida dažnai rašo melą. Interviu, kurį daviau jums, buvo viskas gerai, bet kiti portalai... kosmosas.
– Ar nejutai baimės užmegzti santykius su gana žinomu žmogumi? Juk natūralu, kad netrukus žiniasklaidos dėmesio turėjai gauti ir tu.
– Nejutau tokios baimės. Tiesą sakant, apie tai net negalvojau. Kai į Lietuvą grįžau visam laikui, mūsų santykiai tik rimtėjo.
– Kur gyvenai grįžus į Lietuvą?
– Iš pradžių pas tėvus, o dabar Šiauliuose.
– Šiauliuose pas Andrių bute?
– Taip.
– Kalbos apie jūsų santykius sklando jau nuo praėjusių metų vasaros, kuomet Monika pasidalino tavo nuotrauka, daryta Andriaus bute. Tada pasirodė ir pirmasis straipsnis, kuriame buvai paminėta ir tu. Kokia buvo tavo reakcija?
– Nežinau, kaip Monika apie tą nuotrauką sužinojo, nes bendrų draugų lyg ir neturime. Nesitikėjau, kad ją pastebės ir žiniasklaida, nes tuo dalinausi tik su artimų draugų ratu. Žiūrėjau į telefoną ir negalėjau patikėti, kad matau savo vardą. Nesidžiaugiau dėl to, labiau jutau neigiamas emocijas. Tačiau dėl straipsnių stengiausi nesukti sau galvos, nes aš žinojau, kas iš tiesų vyksta tarp manęs ir Andriaus. Tačiau laikui bėgant mano vardas buvo vis labiau kišamas, todėl man trūko kantrybė. Nebegalėjau skaityti nepagrįstų Monikos kaltinimų, todėl parašiau į DELFI. Kodėl aš turiu būti kišama į jų skyrybų procesą? Aš nesu dėl to kalta. Man nepatiko Monikos pozicija, todėl norėjau apsiginti.
– Ar dėl vis dažniau linksniuojamo savo vardo sulaukei kokios nors naudos?
– Vienintelis geras viso to bruožas yra tas, kad socialiniuose tinkluose padaugėjo sekėjų. Gavau ir reklaminių pasiūlymų, bet jų atsisakiau, nes nemanau, kad dabar yra tinkamas laikas.
– Erdvile, bet juk nesuklysiu sakydama, kad gavusi truputį dėmesio, ėmei provokuoti ir pati? Vis dažniau dalinaisi nuotraukomis iš Andriaus buto – vienoje jų buvai įsisukusi į chalatą, kurį jis gavo vestuvių su Monika proga iš liudininkų, dėmesio susilaukė ir kadras, kuriame įsiamžinai jo lovoje. Kodėl tai viešinai?
– Tas chalatas buvo ne Monikos, o Andriaus. Aš jo klausiau ir jis atsakė, kad tai buvo liudininkų dovana. Monika sakė, kad patalynė, kurią ji pamatė mano nuotraukose yra pirkta jos mamos – gali būti, bet aš ją išpakavau naują, ji nebuvo dėvėta ir ji tikrai joje nemiegojo. Tokiomis nuotraukomis dalinausi, nes man jos atrodė gražios, negalėjau jų laikyti galerijoje.
– Ar nebuvo keista būti Andriaus bute, kur dar neseniai gyveno jo žmona? Ar neapėmė jausmas, kad istorija kartojasi?
– Buvo tokių minčių, bet stengiausi dėl to nesukti sau galvos. Žinoma, kartais pagalvodavau, kad Monika ten vaikščiojo, miegojo. Nepaisant to, Andriaus bute jaučiuosi gerai.
– Tėvai žino, kur dabar gyveni?
– Taip.
– Tavo naujausia nuotrauka su Andriumi tapo tarsi įrodymu, kad esate kartu. Ar dėl jos viešinimo jis neprieštaravo?
– Jis nežinojo, kad ja pasidalinsiu. Tik ją paviešinus pagalvojau apie Andrių ir žiniasklaidą, bet pamaniau, kad kas jau padaryta – tas padaryta. Šiek tiek erzina, kad jis apie mus kol kas tyli, bet jis tą daro dėl skyrybų. Juokinga, kai jis DELFI sakė: „Esame draugai. Na, gal daugiau nei draugai“. Skaičiau visa tai ir juokiausi.
– Ką apie tavo prisipažinimą meilėje mano artimieji?
– Su mama apie tai dar neteko kalbėti. Ji gal net nematė tų straipsnių. Pati to inicijuoti nenoriu.
– O su Andriumi po nuotraukos paviešinimo kalbėjai?
– Taip. Jis nepyko, bet nebuvo labai patenkintas. Klausė, ar negalėjau palaukti bent kelias dienas.
– Nesigaili, kad visa tai paviešinai?
– Iš pradžių galvojau, kad gal nereikėjo, bet nebebuvo kelio atgal.
– Kodėl nuotraukose iki šiol slėpei Andriaus veidą?
– Klausdavau, ar uždengti jo veidą ir jis tam pritardavo. Norėjosi palikti intrigą. Manau, kad jeigu savo nuotraukose būčiau rodžiusi Andriaus veidą, DELFI bučiau atsidūrusi žymiai anksčiau, o tam tada dar nebuvau pasiruošusi.
– Su Andriumi esate buvę Maltoje, kur dar kartu lankėtės?
– Juokinga, kai Andrius sakė, kad Maltoje atostogavo vienas, nors aš buvau šalia. Kartu buvome Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje, tačiau jis ten skrido darbo reikalais, o aš jam palaikiau kompaniją.
– Ar Lietuvoje drąsiai vaikštote į pasimatymus?
– Taip. Nesu žmogus, kuris labai pastebėtų aplinkinių žvilgsnius ar jaustųsi nejaukiai. Šalia jo jaučiuosi saugiai, drąsiai, o viena esu kur kas kuklesnė.
– Kas dar jame tave traukia?
– Jis man atrodo patikimas ir dėmesingas. Savo jausmus jis rodo ir žodžiais, ir veiksmais.
– Ar Andrius tave lepina dovanomis?
– Ne, dažniausiai jis dovanoja gėles. Aš nesureikšminu materialių dalykų, todėl labiau vertinu jo dėmesį.
– Monika yra minėjusi, kai jai yra tekę sūnų atsiimti ne iš Andriaus, o iš tavęs. Kokie tavo santykiai su jų sūnumi?
– Šį klausimą atsakyti mieliau palikčiau Andriui, nes jis tą mato geriausiai. Bet net ir jis sako, kad Gabrielius mane labai myli. Galbūt jis jaučia mano šilumą? Mėgstu užsiimti su vaikais, todėl sakyčiau, kad santykiai su juo yra geri. Laukiu, kada ir vėl atveš Gabrielių. Sutariu ir su Andriaus dukromis.
– Yra pasitaikę ir tokių kalbų, kad tu esi neva Andriaus sūnaus auklė, tvarkai jo namus ir už tai gauni pinigus. Ar tame yra tiesos?
– Aš tas kalbas, regis, mačiau ir kažkuriame straipsnyje. Ne, taip nebuvo.
– Kada ir kodėl pradėjote konfliktuoti su Monika?
– Viskas prasidėjo tada, kai ėmiau viešinti nuotraukas iš Andriaus buto. Konfliktai kilo jos iniciatyva.
– Kada įvyko pirmoji jūsų akistata realybėje?
– Pirmą kartą akis į akį susitikome tada, kai ji atvyko atsiimti Gabrieliaus ir aš jį jai perdaviau. Pamenu, kad pradariusi duris ji atrodė sutrikusi. Nepaisant to, ji padėkojo man už pagalbą ir sakė, kad jai prižiūrėti Andriaus vaikus santykių pradžioje taip pat teko, todėl ji mane puikiai suprantanti. Taip ir atsisveikinome.
– O ar nenorėtum atvirai pasikalbėti su Monika?
– Norėčiau, nes man būtų įdomu sužinoti, ar ir realybėje ji būtų tokia pat drąsi, kaip ir socialiniuose tinkluose, viešindama mano nuotraukas.
– Kaip manai, kodėl jums nepavyksta su Monika išlaikyti draugiškų santykių?
– Manau, kad ji jaučia pavydą. Ji pavydi ne tik paties Andriaus, kas yra natūralu, nes jie kartu buvo septynerius metus, bet ir to, kad jai liks mažiau dėmesio.
– Kodėl apie romantišką draugystę su Andriumi prabilai būtent per jo ir Monikos sūnaus trečiąjį gimtadienį? Ar tai tėra sutapimas?
– Tai tikrai įvyko netikėtai. Aš žinojau, kad tą dieną bus Gabrieliaus gimtadienis, bet jį jau buvau pasveikinusi prieš tai, kai Andrius buvo jį pasiėmęs. Viešindama tą nuotrauką tikrai apie tai nepagalvojau.
– Ar neskaudu, kad Andrius viešai išsižadėjo santykių su tavimi? Jis neigia, kad esate pora.
– Jis tai slepia todėl, kad dar iki šiol nėra pasibaigęs skyrybų procesas ir jo oficiali žmona dar tebėra Monika. Matyt, Andrius nenori viešinti naujų santykių tol, kol jis nėra išsiskyręs. Manęs tai neskaudina. Žinoma, jei jau būtų įvykusios skyrybos ir jis vis tiek sakytų, kad mes nesame pora, tada tikrai nebūtų malonu. Bet dabar aš jį suprantu.
– Andrius gana dažnai dėl darbo reikalų nebūna namuose, ar tau užtenka jo dėmesio?
– Žinoma, kad dėmesio niekada nebus per daug, bet tikrai tuo nesiskundžiu. Būna, kad jis išskrenda kokioms trims dienoms, bet gal ir gerai. Jei dažnai būtume po vienu stogu, manau, kad ir susikibtume, ir reiktų „24 valandas“ kviesti. Juokauju, žinoma. Tačiau, tomis dienomis, kai nebūname kartu, vienas kito pasiilgstame, laukiu jo grįžtant namo.
– Nebijai, kad išvykdamas toli nuo namų Andrius gali susižavėti kita moterimi?
– Ne. Tiesa vis tiek išaiškėtų. Jeigu sužinočiau kažką panašaus, viskas geruoju nesibaigtų. Taip lengvai jo nepaleisčiau.
– Ar tikrai Andrius sakė, kad tave myli?
– Jis man tai sakė ne vieną kartą. Moterys jaučia, kuomet joms meluojama, tačiau kai Andrius man tai sako, aš tikrai tą jaučiu.
– O jam ar esi pasakiusi apie savo jausmus?
– Taip, bet ne pirmomis dienomis ir ne pirmaisiais mėnesiais. Man reikėjo laiko, kad įsitikinčiau, ar tikrai man jo reikia ir ar tikrai jį myliu.
– Ar sulaukei oficialaus Andriaus prašymo būti jo antra puse?
– Visai neseniai juokais jam pasakiau, kad jis man taip ir nepasiūlė draugauti, vadinasi, mes ne pora. Netrukus po to gulėjome lovoje ir jis manęs paklausė, ar būsiu jo mergina. O aš, aišku, sutikau.
– Netrūksta nuomonių, kad iš Andriaus tu nori tik pinigų, o drąsesni tave pavadina ir barakuda. Ką apie tai manai?
– Jeigu būčiau tik dėl pinigų, tai jau seniausiai būčiau visiems pranešusi apie mūsų santykius, siekčiau dėmesio, tačiau aš ilgą laiką tylėjau ir buvau nuošalyje. Jei ne Monika, būčiau laukusi kol Andrius pats apie mus praneš. Manęs tikrai nedomina materialūs daiktai, man svarbu žmogaus vidus. Pastebiu, kad komentatoriams užkliūva ir mano tėvai, neva jie manęs tinkamai neišauklėjo. Nesąmonė. Aš ir mamai sakau, kad jei ji mato kokį straipsnį, geriau ji neskaitytų komentarų. Prašau jos neimti į širdį. Man labai nemalonu, kad dėl manęs, dėl mano santykių prikišami mano tėvai. Aš esu stipri ir visa tai atlaikysiu, bet mano tėvai čia yra niekuo dėti.
– O jeigu Andrius nebūtų pasiturintis žmogus, ar vis tiek būtum į jį atkreipusi dėmesį?
– Manau, kad taip. Mane traukia vyresnio amžiaus vyrai, todėl jei jo visos savybės būtų tokios pat, kaip dabar, tikrai manau, kad būtų patraukęs mano akį.
– Dėl ko dažniausiai pykstatės su Andriumi?
– Dėl pavydo, kuris kyla ir iš manęs, ir iš jo. Galbūt esu šiek tiek labiau pavydi, tačiau ir jis nenusileidžia. Pavyzdžiui, jei man kas nors parašo žinutę, kai jis būna šalia ir ją pamato, jis pavydės. Manau, kad jis bijo, jog galiu užkibti ant kito vyro kabliuko. Jis bijo mane prarasti ir jam yra svarbu, kad būčiau šalia.
– Sielvartautum, jei Andrius pasakytų, kad tarp jūsų yra viskas baigta?
– Būtų sunku. Tiesa, tokio žingsnio iš jo dabar tikrai nesitikėčiau, nebent tikrai turėtų kažkas įvykti. Netikiu, kad jis dabar galėtų taip pasielgti.
– Ar tiki santykių su Andriumi ateitimi?
– Žinoma. Atrodo, kad net matau tai, nors nemėgstu planuoti ir geriau mėgaujuosi šiandiena. Nepaisant to, manau, kad mano ateitis yra kartu su Andriumi.
– Ar įsivaizduoji save jo žmona?
– Apie tai kol kas negalvoju, tačiau jei ir ateityje viskas taip klostysis, tai kodėl ne – ir vestuvės gali įvykti. Ir jo vaikų mama galėčiau būti. Žinoma, kol kas dar anksti apie tai kalbėti, nesu tam pasiruošusi, bet ateityje visai to norėčiau.
– Juk supranti, kad dabar dėmesio nebeišvengsi. Ar numanai, kaip pasikeis tavo gyvenimas? Ar įvertini, į kur tu veliesi?
– Numanau, tačiau aš viską atlaikysiu. Man nesvarbu, ką kalba kiti, svarbiausia, kad jaučiu palaikymą iš artimųjų. Mano gyvenime pasikeis nebent tai, kad šalia Andriaus turėsiu šiek tiek labiau pasitempti.
– Žmonės net po tavo asmeninėmis nuotraukomis ėmė komentuoti įžeidžiančius komentarus, kodėl jų netrini?
– O kam? Kai viskas nurims, tada ir išsitrinsiu. Jei pulčiau trinti tuos komentarus, manau, kad žmonės galėtų pagalvoti, jog aš dėl jų įsižeidžiau, o taip nėra. Pastebiu, kad man komentarus rašantys ar asmenines žinutes su piniginiais pasiūlymais siunčiantys asmenys dažniausiai yra nepasitempę ir gyvenantys provincijoje. Ignoruoju tai ir nesuku dėl to galvos.
– Ar dėl nieko šioje istorijoje nesigaili? Ir vėl viską pakartotum?
– Nesigailiu dėl nieko, todėl ir nieko nekeisčiau.
– Apie ką šiuo metu svajoji?
– Ateityje save matau policijoje. Būtų puiku, jei laikui bėgant šioje srityje pavyktų lipti karjeros laiptais. Norėčiau dar labiau atrasti save, o pastaruoju metu svajoju apie ramybę, kurios, deja, manau, greitai nesulauksiu.
