Išties istorijoje vienintelis Kremlius turėjo keistą įprotį užsmaugti savo „draugus“ broliškame glėbyje ir versti juos giedoti Džiaugsmo odę, kad jie niekada nekvėpavo tokia pilna krūtine.
Šia prasme Vilniaus procesas nuplėšė nuo komunistų dorybingumo kaukę ir parodė tikrąjį, žvėriškos grimasos iškreiptą „išvaduotojų“ veidą. Žinia, humanisto vaidmenį atliekantį kruviną monstrą publicistai demaskavo seniai, bet juristai apkaltinamąjį nuosprendį jam priėmė tik dabar.
Spręskite patys: visos pasaulio valstybės kartu paėmus per du pasaulinius karus nepatyrė tiek aukų, kiek jų nuo bolševikų valdžios patyrė Sovietų Sąjungos tautos. Nepaisant to, Niurnbergo tribunole bolševikai buvo vieni iš kaltintojų ir teisėjų, prikalusių nacizmą prie gėdos stulpo.
Kokia likimo ironija! Pasaulį nuo Rudojo maro išvadavo Raudonoji cholera, kuri iš karto apsisiautė teisėjo mantija. Ir atėjo, kaip tai neskambėtų šventvagiškai, gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Koks pasityčiojimas iš nešališko teismo! Viena pragaro išpera nugalėtojo teisėmis teisė kitą.
Priešingai negu Niurnbergo tribunolas, procesas Sausio 13-osios byloje yra objektyvus, nešališkas ir turi tvirtą juridinį pagrindą. Nepaisant to, kad iš 67 kaltininkų teisiamųjų suolą trynė tik du, o visi kiti, teisiami už akių, jaučiasi saugūs ir atlikę savo pareigą.
Politinė Sausio 13-osios bylos reikšmė ta, kad ja siekta ne keršto, kraujo ar realių bausmių vykdytojams, bet atpildo ir teisingumo idėjos įgyvendinimo, nežmoniško ir kraugeriško komunistų režimo pasmerkimo.
Ši byla nėra mažiau reikšminga vien dėl tos priežasties, kad, išskyrus buvusį sovietų gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą, joje teisiami kariškiai, kurie viso labo buvo tik vykdytojai. Jie, kaip teigia Kremliaus ruporai, vykdė savo pareigą ir buvo ištikimi priesaikai.
Kyla pagrįstas klausimas: kodėl tuomet šių uolių kareivių ir šaunių, nusipelniusių karininkų nepristatyti valstybiniams apdovanojimams? Kartu su išlikusiais gyvais NKVD budeliais ir sadistais, savaime suprantama?
Nesvarbu, kad Kremlius nekenčia M. Gorbačiovo, kurį laiko kaltu dėl „didžiausios XX amžiaus geopolitinės katastrofos“ – Sovietų Sąjungos kracho. Svarbu, kad Kremlius įžūliai ir arogantiškai neigia sau dvasiškai artimo komunistų režimo kaltę.
Dėsninga, kad Kremliaus propagandos ruporai, springdami iš aklo pykčio ir isterijos priepuolio, taškosi nuodingomis seilėmis, esą kaip mikroskopinė valstybė drįsta vykdyti procesą, keliantį asociacijas su Niurnbergo tribunolu. Kartu jie kaltina žudynėmis kitus, konkrečiu atveju „litovcus“.
Atsižvelgiant į absoliučiai prognozuojamą Kremliaus reakciją, mes turėtume stebėtis, kad dar sugebame stebėtis. Pavyzdžiui, dėl to, kad Rusijos teisėsauga iškėlė bylą Sausio 13-osios bylą nagrinėjantiems Lietuvos teisėjams ir prokurorams, neva jie patraukė baudžiamojon atsakomybėn žinomai nekaltus asmenis.
Dėl ko mes stebimės ir ko norime? Kad Kremlius pripažintų savo kaltę dėl nužudytų bei suluošintų žmonių ir nuolankiai prašytų malonės bei atleidimo?
Kad patologiški melagiai, įžūliai neigiantys savo kaltę ir ignoruojantys akivaizdžius įrodymus, atsivertų kaip per išpažintį?
Bet! Klausimas ne tas, ar Kremlius meluoja, o tas, kad jis meluoja netgi įžūliau už melo ir juodųjų technologijų virtuozus – bolševikus. Šie ne tai, kad paprasčiausiai neigdavo savo juodus darbus, bet maskuodavo juos, kruopščiai ir ne be fantazijos falsifikuodami įrodymus.
Pavyzdžiui, 1941 m. lapkričio 17 d. Stalinas išleido slaptą įsakymą Nr. 0428, įteisinusį išdegintos žemės taktiką, kuri apėmė priešo okupuotose zonose esančių gyvenviečių sudeginimą ir sunaikinimą. Šį „kilnų“ darbą turėjo atlikti diversantai, perrengti trofėjinėmis Vermachto ir SS karių uniformomis.
Minėtas įsakymas ypač pabrėžė: „Reikia atkreipti dėmesį, kad įvykdžius baudžiamąsias ekspedicijas, liktų liudininkai, kurie galėtų pranešti apie fašistų įvykdytus žvėriškumus. Tai sukeltų neapykantą fašistiniams okupantams, palengvintų partizanų kovą užnugaryje.“
Ar jaučiate skirtumą? Stalinas anaiptol nesitenkino, kad apie fašistų žvėriškumus liudytų tik išimtinai diversantai, kurie ir darė fašistams priskirtus nusikaltimus.
Ne, jis rūpinosi, kad apie šiuos žvėriškumus žinotų, kad ir suklaidinti, bet vis dėlto tie liudininkai, kurių rankos nesuteptos krauju.
Sausio 13-osios įvykius begėdiškai iškraipančio Absoliutaus melo kontekste kažkaip jau buitiškai skamba klasika tapęs teiginys „savi šaudė į savus“. Juolab, kad vyrauja klaidinga nuomonė, esą šių kliedesių autorius yra Stalino saulę į Lietuvą parvežusio raudonojo veikėjo anūkas.
Ne, Judo sidabrinius atidirbęs Algirdas Paleckis yra tik dresuota papūga ir ruporas, kuris Kremliaus sukurptą nuodingą žinią paskelbė miestui ir pasauliui. Kovotojas už teisingą socialistinę liaudies Lietuvą yra Kremliui naudingas idiotas, nes sudaro įspūdį, jog savi demaskuoja savus.
Tačiau kaip apkvailinti tautą ir pasaulį, jeigu apie šiurpią tiesą liudija dešimtys tūkstančių žmonių ir patikimiausi iš patikimų liudytojų – vaizdo ir garso įrašai? Kaip priversti milijonus televizijos žiūrovų patikėti, kad tapę savo iliuzijų įkaitais, jie realiu laiku matė iškreiptą vaizdą – tai, ko iš tikrųjų nebuvo?
Kaip pasiekti, kad beginklius civilius luošinusius ir žudžiusius soldafonus, milijonai laikytų geraisiais samariečiais, o taikius civilius, atvirkščiai, žudikais? Kaip priversti pasaulį patikėti, kad ne tankai ir šarvuočiai traiškė žmones, o agresyvūs nacionalistai savo automobiliais traiškė savus?
Kaip apkvailinti tą supuvusį Vakarų pasaulį, kad siekdami diskredituoti kariškius, smogikai tą tragišką naktį į morgus suvežė ne tik Televizijos bokšto gynėjus, bet ir santykinai „šviežius“ lavonus – smurtinių nusikaltimų ir eismo įvykių aukas iš visos Lietuvos.
Kremlius puikiai suvokia problemos esmę, todėl karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui jis demagogiškai neigia, o kolaborantams skiria dresuotų papūgų vaidmenį. A. Paleckis ir yra klaikiai primityvi, Kremliaus lesalu gausiai šeriama papūga, atkartojanti užnuodytus žodžius, kuriuos dresuotojas įkalė papūgai į galvą.
Akivaizdu, kokį rezultatą gali duoti kruopščiai surežisuota apklausa, kurioje vieni mafijozai, vadovaudamiesi instrukcijomis, gautomis iš mafijos bosų, apklausia kitus. Šio rezultato esmė ta, kad aukai yra suteikiamas budelio statusas, budeliui – aukos.
Istorija kartojasi ir kartojasi kaip bjaurus farsas – kruvinas Stalino režimas save laikė civilizacijos ir humaniškumo forpostu, o savo aukas – žmogaus pavidalo žvėrimis.
Eidama bolševikų pramintais keliais, Televizijos bokšto gynėjus Maskva laiko nuo alkoholio apsvaigusiais ir sužvėrėjusiais nacionalistais.
Pagal šią logiką, tikrieji nusikaltėliai yra beginkliai lietuviai, kurie puolė iki dantų ginkluotus kariškius. Savo ruožtu taikūs kariškiai nuo agresyvių ir girtų smogikų, siekusių atimti ginklus, buvo priversti gintis automatų buožėmis ir šūvių serijomis iš „kalašnikovų“.
O, kad tokia mąstymo racionalizacija būtų atėjusi į galvą žydšaudžiams! Jie būtų galėję teisintis, esą šaudė žydus tik išimtinai todėl, kad šie neatimtų šautuvų ir nesušaudytų jų pačių. Taip pat, kad neišniekintų ir neišžagintų jų moterų, neužvaldytų ir neišparceliuotų jų turto.
Bet! Raudonieji „miunhauzenai“ yra kur kas išradingesni už žydšaudžius. Išsamų instruktažą gavę kariškiai, davė parodymus, kad į minią šaudė ne jie, o smogikai nuo daugiabučių stogų. Šis absurdiškas melas yra ne savitikslis, o priemonė pagrįsti Kremliaus versiją, esą sovietų kareiviai buvo taikos balandžiai, apsaugoję Lietuvą nuo etninių skerdynių ir pilietinio karo baisumų.
Sausio 13-osios byla perteklinį kartą rodo, kad įžūli ir ciniška Kremliaus propaganda yra devyngalvė hidra, kuriai vietoj vienos nukirstos galvos atauga dvi. Panašu, kad rusišką melą mes paliksime tokį pat cinišką ir bjaurų, kokį ir radome atėję į šį pasaulį.
Vis dėlto Absoliutaus melo masyvas aižėja – pirmąkart istorijoje komunistų režimas pasmerktas ne tik moraliai, jis nusikalstamu pripažintas teisme. Taigi, Raudonasis Liuciferis identifikuotas ir įvardytas. Juridiškai. Vien dėl tos priežasties procesas Sausio 13-osios byloje turi svarbią simbolinę prasmę. Teisinę ir politinę.