Tada Jėzus pasakė jiems:
„Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.
Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“ (Lk 13, 1–5)
Luko evangelijos tekstas, kurį skaitome šį trečiąjį gavėnios sekmadienį, pateikia Jėzaus komentarą dviem skaudiems gyvenimo įvykiams. Pirmas – kai kurių galilėjiečių sukilimas, kuris buvo Piloto kruvinai numalšintas; antras – bokšto griūtis Jeruzalėje, pareikalavusi aštuoniolikos aukų.
Du tragiški ir sykiu gan skirtingi įvykiai: vieno priežastis – žmogus, kito – atsitiktinumas. Bet problema viena – mirtis, kurią žmogus patiria kaip nepelnytą smurtą. Žmogus, mikrokosmosas makrokosmose, intensyviai išgyvena gyvybės ir mirties susidūrimo dramą.
Pagal ano meto mąstymą, žmonės buvo linkę manyti, jog nelaimė užgriuvo aukas dėl jų pačių kaltės. Tačiau Jėzus sako: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius? (...) Arba anie aštuoniolika buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?“ Ir po to prideda: „Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“ (Lk 13, 2–5)
Štai čia yra esmė, į kurią veda Jėzus savo klausytojus: būtinybė atsiversti. Tai daro pasitelkdamas ne moralizuojančius pamokymus, bet tikrovę, kaip vienintelį tinkamą atsakymą į įvykius, kurie sudrebina žmogaus gyvenimo pamatus ir jo tvirtus įsitikinimus.
Tam tikrų įvykių akivaizdoje neverta suversti kaltę aukoms ar Dievui. Tai veikiau perspėjimas tiems, kurie lieka. Juk tikroji išmintis – tai gebėjimas suprasti žmogiškosios egzistencijos trapumą ir prisiimti atsakomybės laikyseną: atgailauti ir gerinti mūsų gyvenimą.
Kiekvieno gali tykoti dar didesnė nelaimė nei minėti įvykiai. Tikroji katastrofa, tikrasis sielos vėžys yra nuodėmė. Visa kita nėra absoliutus blogis, nes Dievas gali iš jo išvesti į gera. Tačiau iš nuodėmės kyla tikrasis žmogaus ir visuomenės nuosmukis.
Atsivertimas nėra tik pareiga, bet ir galimybė visiems, tam tikra prasme kiekvieno žmogaus teisė. Tai gera, o ne bloga žinia. Niekam nėra atsakyta galimybė pasikeisti. Niekas negali būti laikomas nebepataisomu.
Atsivertimas yra veiksmingesnis už blogį visais lygmenimis: asmeniniu, visuomeniniu ar tarptautiniu. Jėzus kviečia reaguoti į blogį pirmiausia nuoširdžiu sąžinės patikrinimu ir savo gyvenimo apvalymu.
Atsivertimas, nors ir neapsaugantis nuo problemų bei netekčių, vis dėlto leidžia tai išgyventi skirtingai, kitaip. Visų pirma padeda užbėgti už akių blogiui, sumažindamas tam tikrus jo pasireiškimus.
Bet kuriuo atveju atsivertimas leidžia nugalėti blogį gerumu, ir jei ne visada konkrečių bei regimų faktų, kurie kartais nepriklauso nuo mūsų valios, lygmeniu, tai tikrai dvasiniu lygmeniu.