Panašu, kad treji rinkimai iš eilės Lietuvai yra per daug. Kai kam saugikliai nebeišlaiko rinkimų įtampų ir paprasčiausiai pradeda išmušinėti, o tada...
„Aš pasieksiu, kad ES privers Lietuvos valdžią mokėti pensijas ne mažesnes nei 60 proc. buvusio atlyginimo.“ „Sumeskite po 50 eurų ir aš apginsiu Europos teismuose jūsų teisę gauti didesnes pensijas.“ „Suteikite man mandatą ir aš pasieksiu, kad mūsų vargstantiems pensininkams primokės turtingos ES valstybės.“
Šios pateiktos citatos sklinda ne iš psichiatrinės ligoninės palatos, nors turėtų būti būtent taip. Šios citatos sklinda iš politikų, pretenduojančių gauti piliečių pasitikėjimą, lūpų.
Taip kalba žmonės, kurie puikiai supranta, ką galima padaryti ir ko padaryti neįmanoma Europos Parlamente. Taip kalba žmonės, kurie patys ilgiau ar trumpiau, vienose ar kitose pareigose yra buvę ar šiuo metu esantys Europos Parlamente. Taigi jų skleidžiamo melo ar absurdo laikyti nežinojimu ar nepakankama kompetencija negalima.
Tad kas gi tai tada?
Mano galva, tai atviras ir įžūlus melas, bandant apgauti ir suvedžioti Lietuvos piliečius, kurie dėl sunkių gyvenimo sąlygų arba nebetiki niekuo, arba yra pasirengę patikėti bet kuo.
Sukčių, manipuliatorių ar, paprasčiau tariant, apgavikų buvo, yra ir bus visada. Taip surėdytas mūsų gyvenimas, tačiau, kai tokie absurdai pristatomi rimtose televizijos laidose ar interneto portaluose, kai rimti laidų vedėjai su rimtomis veido išraiškomis klauso ir pritariamai linguoja galvomis, užuot pasakę „Karalius nuogas“, pradedi abejoti visos mūsų visuomenės psichinės sveikatos būkle.
Nors, kita vertus, jeigu visas pasaulis kraustosi iš proto, tai kodėl Lietuvoje turėtų būti kitaip? Mes taip mėgstame visur ir visada būti pirmieji, kartais iki galo net neišsiaiškinę kur. Svarbu pirmieji. Mes taip nuoširdžiai tikime tuo, ką kalba televizorius ar rodo tariamai neklystančios reitingų lentelės. Jos rodo, kuo mes tikime, o mes, savo ruožtu, tikime tuo, ką jos rodo. Ratas užsidaro.
Gal ateinantys gaivūs pavasario orai ar išlindusi saulutė pakeis situaciją, praskaidrins mintis mūsų galvose? Gal, bent daugelis iš mūsų, atsibus iš gilaus, dirbtinai sukurto, mums primetamo ir mus užbūrusio sapno glėbio? Atsibus ir pradės skirti pelus nuo grūdų, tiesą nuo melo, niekšus bei išradingus apgavikus nuo žmonių, ieškančių ir siekiančių keisti pasaulį ir daryti jį geresnį bei teisingesnį.
O gal ir toliau liksime malonioje sapnų karalystėje, kur viskas numatyta, aišku, todėl lyg ir saugu. Svarbiausia nedaryti staigių judesių. Tiesa, galvojame ne mes, bet argi tai yra svarbiausia?