Sąmoningas aiškinimas nepadės
Nerimas ir baimė lydi žmogų nuo pat pirmų gyvenimo dienų. Augdamas vaikas susiduria su gausybe naujų, todėl bauginamų dalykų. Daug kas priklauso nuo tėvų elgesio: ar jie mėgins savo atžalą apsaugoti nuo nemalonių emocijų, ar mokys jas įveikti. Tačiau ir tėvai nėra visagaliai. Kaip paaiškinti vakare „įsijungiantį" vaiko stebuklinį mąstymą: vos sutemus jis ima bijoti šmėklų, pabaisų už lango, uždarytų durų, užmiega tik degant šviesai.
Beje, noktofobija - liguista nakties, tamsos baimė - nesvetima ir suaugusiesiems. Mokslininkai svarsto, kodėl ji tokia dažna? Kodėl kai kurie žmonės bijo sulaukti nakties, bet drąsiai velkasi pižamą - juk ji taip pat siejasi su naktimi.
Tėvai vis ieško priežasčių: vaikas bijo valgyti šį maistą, nes buvo juo užspringęs, baiminasi medikų, nes gulėdamas ligoninėje kentėjo skausmingas procedūras. Pasak gydytojo psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio, fobija toli gražu nėra atsakas į buvusį neigiamą patyrimą. Neapgaudinėkite savęs nuolat kartodami, jog bijote vorų, nes kartą siaubingai jų išsigandote. Nelaikykite savęs pasmerktuoju ir nemanykite, kad jau gimėte turėdami fobijų. Jos kyla dėl vidinių nesąmoningų priežasčių, tad pačiam bandyti tai suvokti yra tiesiog beprasmiška.
Tarkim, žmogus užvaldytas vėžio fobijos. Jį kamuoja nenugalimas įsitikinimas, jog turi piktybinį auglį, nors nieko panašaus neaptikta net dešimtyse rentgeno nuotraukų. „Žinau, kad nieko nėra, - sako jis, - bet gali kas nors ir būti". Į paranoją perauganti baimė tikrai nėra įteigta sąmoningo svarstymo. Iš pasąmonės atklydęs liguistas nerimas jį užklupo staiga ir su tokia jėga, kurios žmogus negali nugalėti.
Geriausias draugas?
Psichikos sutrikimus įvardijantys terminai neretai visuomenės vartojami kasdienėje kalboje: vienas, žiūrėk, pavadinamas šizofreniku, kitas - isteriku ar psichopatu. Jie virsta tarsi keiksmažodžiais - tai jau ne žmogų ištikusios bėdos pavadinimas, bet lengva priemonė įžeisti ir pažeminti.
„Fobijos -tai tokie sutrikimai, kai pasireiškia nerimą keliantys išskirtiniai, konkretūs dirgikliai, kurie tuo metu nekelia realaus pavojaus. Vorų, kraujo, skraidymo, erdvių, kitos baimės yra dažnos ir įprastos mūsų kasdienybėje, tačiau kai kuriuos žmones jos verčia panikuoti ir skatina visaip vengti baimę keliančių situacijų", - aiškina Laurinaitis.
Deja, tai ne visada pavyksta. Pavyzdžiui, žmogui žūtbūt po kelių minučių reikia būti trisdešimtame pastato aukšte. Lipti laiptais - nelengvas uždavinys, reikalaujantis daug fizinių pastangų. Klaustrofobijos kaustomas žmogus ryšis keltis liftu, bet ištvers tai su dideliu siaubu: krūtinėje ims šokčioti širdis, prakaituos rankos, svaigs galva. Kas šiuo atveju gali padėti? Ogi fobijų neturintis partneris - tiesiog greta esantis asmuo. Pasak psichoterapeuto, baimių kamuojamas žmogus prisipratina tokius partnerius: vadina juos draugais, nors iš tiesų yra šalia tik tam, kad galėtų vaikščioti gatve, nueiti į parduotuvę ar kino teatrą. Vieni to nepajėgia padaryti - jiems ten baisu.
Ties mirties ir išprotėjimo riba
Fobijos gali ne juokais apkartinti gyvenimą. Tarkim, agorofobiją turintis žmogus bijo atviros erdvės, aikščių, gatvių, viešų vietų. Baiminasi, kad gatvėje paklius po mašina ir niekas jam laiku nepadės, o atsidūręs aikštėje nepajėgs iš jos ištrūkti. Iš namų išeina tik kito žmogaus lydimas, metų metais gali įkalinti save tarp keturių kambario sienų.
Turintieji fobijų aiškiai skiria jas nuo įprastų baimių. „Jei baiminatės gyvatės įkandimo vaikščiodami po Dzūkijos miškus, tai normalu. Jeigu bijote to namie, sėdėdami šiltai susirangę fotelyje, laikas pradėti nerimauti", - perspėja pašnekovas.
Nuo Sigmundo Freudo laikų traktuojama, kad baimės priežastis - konfliktai tarp savo vidinių motyvų, norų ir geismų, kurie šiek tiek baisūs, neleistini ir pačiam. Tada vidinį geismą žmogus perkelia į išorinius dirgiklius ir taip nušviečia sau pasaulį: nebe jo viduje vyksta kažkas nepakeliama, bet išorėje yra tai, ko reikia bijoti.
Kai apima fobija, pradeda stipriau plakti širdis, atsiranda prakaitavimas, kūno virpulys, neaiškūs pojūčiai krūtinėje ir pilve, ima trūkti oro, drebėti rankos, svaigti galva, ūžti ausyse, mirgėti akyse. Taip išsigandusį žmogų net gali ištikti baimės priepuolis, kad jis tuoj mirs. Atsiranda mirties ar išprotėjimo fobija. Pasikeičia pasaulio ir savo paties vaizdas. Tačiau dažnai žmogus „apverčia" situaciją: ima sakyti, jog ne fobija sukelia tokius pojūčius, o šie - fobiją. Tada jis pradeda vaikščioti pas kardiologus, gastroenterologus, neurologus ir gydyti šiuos simptomus. O vargšai medikai ir gydo, nors priežastys slypi visai kitur.
Nėra pasmerkti
Kai žmogus atranda vidinio konflikto sprendimo būdus, kai į jo vidinį pasaulį sugrįžta darna, fobija mažėja. Neretai jis stengiasi išvengti liguistą baimę sukeliančių situacijų, nes labai tiksliai žino, kur negalima eiti, ko nevalia daryti. Būna, kad niekas nė neįtaria, jog žmogus turi fobijų. Prasideda racionalizacija, emocinio poveikio logiškas argumentavimas: bandoma išsisukti, aiškinti, kodėl ten nereikia eiti, esą teatrai jam neįdomūs, koncertai, kino teatras - nesąmonė, juk namie yra puikus televizorius. Iš tiesų žmogus tik bando apgauti save ir kitus.
Fobija nėra pasmerkimas, jos galima atsikratyti. Liguistos baimės priežastys slypi pasąmonėje. Vadinasi, pirmiausia turime pasiekti savo pasąmonės gelmes. „Ne veltui tai ir yra būtent pasąmonėje, - įsitikinęs psichoterapeutas. - Sąmoningai tai suvokti baisu, o prisipažinti, jog tai glūdi manyje, tikrai nelengva. Nėra taip paprasta, kaip žmogus norėtų: „Pasakykit, ką daryti, kad man būtų gerai". Neįmanoma, nes tai sunkus, ilgas ir sudėtingas bendras mudviejų darbo procesas. Tam neužtenka kelių savaičių ar mėnesių".
Atidaryti duris
Įkyrias baimes įmanoma įveikti arba sumažinti tam tikrais sąmoningai kartojamais veiksmais. Į pagalbą fobijų kamuojamam žmogui pasitelkiama psichoterapija. Svarbiausia - keistis pačiam. Kaip sakoma, save pakeisti sunkiausia, o kito pakeisti iš viso neįmanoma.
Neretai žmonės, norėdami nuslopinti nemalonius simptomus ir pojūčius, anot Laurinaičio, puola gerti vaistų: „Tai tas pat, tarsi kažkas stovėtų už durų ir skambintų prie jų, bet jūs taip baiminatės praverti jas, jog, užuot bandę aiškintis tokios baimės priežastis, paprasčiausiai užsikemšate ausis, kad negirdėtumėte skambučio. Reikia rasti drąsos nueiti ir atidaryti tas duris - galbūt už jų stovi kas nors visai nebaisaus".
