Kaip galima rinkti meru tipą, kuriam STT yra iškėlusi bylą? – kraipė galvas kai kurie politiniai vyrai ir politinės moterys.
O juk stebinti turėtų ne tai. Keista yra tai, kad vis dar yra keistuolių, kurie stebisi tuo, kad žmonės renka merus, neatsižvelgdami į STT ir prokurorų nuomonę. Po Orbano ir Kaczynskio, „Brexit“, Karbauskio su Skverneliu ir ypač po Trumpo, viskas dabar Vakarų demokratijose yra galima.
Tai kodėl negalima rinkti meru to, kuriam tik iškelta byla, jei daug tokių bylų merams, po starto su fejerverkais vėliau tyliai nugaišo, o areštinių gultus išbandę merai iš cypės pakelta galva sugrįžo į merijas?
Taigi, kodėl tai turėtų būti negalima, jei Ministras Pirmininkas, kandidatuojantis į valstybės vadovus, nuvažiavęs į Lazdijus, gali užvažiuoti ant latvių, su kuriais Kultūros komiteto Pirmininkas siūlo kalbėtis tiktai rusiškai, kad lietuviams latviai pirmiausia yra konkurentai? O po to lygiai taip pat gali pavažiuoti ant blogo žurnalisto, kad tai jis, žaltys, kaltas dėl to, jog premjero niekas nei mokykloje, nei universitete, nei policijoje neišmokė kalbėti rišliai. Todėl MP tik ūkauja kaip apuokas tiems, kurie net ir nenori nieko suprasti – tik gauti?
„Prisiekiu, kad tarnausiu tiktai Lietuvai ir Lietuvos žmonėms. Ne bankams, ne prekybos centrams, ne oligarchams, ne alkoholio pramonei, tiktai Lietuvos žmonėms. Tėvynės labui!“ – įsijautęs į „gero policininko“ vaidmenį pavarė kandidatuojantis premjeras.
Tiesą sakant, SS savo labui galėjo pavaryti ir aštriau. Pvz., kad SS netarnaus didesnei daliai Lietuvos. Visiems, kurie supranta, kam SS tarnauja nuo pat 2016-ųjų pavasario, kai už 1 700 EUR/mėn. tapo lizinginiu „Agrokoncerno“ kandidatu, o paskui ir premjeru.
Tai jei tarnystė tokiai Mamonai kaip nešvari rusiška salietra ir jos stumdytojas kandidatui į valstybės prezidentus yra nepalyginti aukštesnės prabos nei tūkstančių lietuvių tarnystės bankuose, prekybos centruose ir fabrikuose, kodėl tada žmonės turėtų kreipti dėmesį į tai, ką STT ir prokurorai sako apie vieną ar kitą kandidatą į merus?
Simbolis čia – „jauno ir naujo“ žadėtojo kovoti kovą „prezidentinėje“ komandoje apsireiškęs VRK bebras Vaigauskas.
Kai kam gal pasirodė, kad „Verslo žinių“ vedamasis teisingai pabrėžė, jog tokia kandidato į prezidentus leksika, deklaruojant selektyvų tarnavimą Lietuvos žmonėms, kai verslas supriešinamas su kitomis tautos grupėmis, yra pasenusi, būdinga pusiau diktatoriškų ir diktatoriškų šalių valdovų, tokių kaip Putinas ar Maduro leksikai, kuriai ne vieta demokratijoje.
Bet SS leksika net labai moderni. Ta prasme, kad ji dabar ypač „einanti“. Tik dalis žmonių, ypač tų, kurie jaučia atsakomybę už demokratijos ir laisvės likimą, vis dar nesupranta, kad tam „ėjimui“ neįmanoma pasipriešinti.
Nepadės čia nei sentimentalūs raginimai eiti balsuoti, nei pilietiškumo pamokos mokyklose, kurias už dyką veda Vilniaus elito naivuoliai, nei keistas įsitikinimas, kad jaunoji karta, kuri nematė okupacijos, būsianti kažkokia kitokia – geresnė, protingesnė ir pilietiškesnė, nei juolab edukacija.
Tiesą sakant, mažiausia, į ką čia reikėtų kišti viltis, laiką ir pinigus, yra edukacija. Apšvietos vyrukai melavo, kad žmogų užteks išmokslinti ir jis taps doru, o tuo melu net po poros šimtų su viršum metų vis dar tikime. Tuo kažkodėl tiki net tie, kurie netiki Dievą. Ypač tie.
Kodėl edukacija nieko negali?
Todėl, kad tokia jau žmogaus prigimtis. Veidmainių, apsimetėlių, melagių ir sukčių tiek pat buvo, kai į Jeruzalę ant asilo įjojo Kristus, tiek pat Mindaugo laikais, ir Smetonos, ir 1988-aisiais, ir dabar. Kartais viskas trumpam tarsi pasikeičia, tas tiesa. Bet tik todėl, kad įtikėjusiųjų tikėjimas, kad viskas gali būti kitaip, priversdavo sukčius, melagius ir veidmainius trumpam pritilti.
Bet tai niekada nereiškė krypties, tik kelio atsišakojimą. Kuris verčia politinius svaičiotojus skleisti mitą, kad, jei tik pavyktų visus, ypač jaunus žmones, atvaryti balsuoti, viskas stebuklingai valstybėje pasikeistų.
Ar nereikėtų pilietinio judėjimo, šalinant tokias nesąmones? Tokie klausimai viltingai raitomi feisbuke po kiekvieno aštresnio posto apie valstiečių nepotizmą, siūlymo darkyti Konstituciją ir kitas nesąmones.
Atsakymas: ne, nereikėtų.
Visuomenės moralinė pažanga neįmanoma. Apskritai žmonija įgali tik technologijų pažangai, kuri yra fantastiška, bet žmogaus ši pažanga kaip nepakeitė iki šiol, taip nepakeis ir ateity. Jei kas ir įmanoma, tai tik atskiro asmens moralinė pažanga, bet ir tai iš esmės čia turėtume peršokti į šventųjų gyvenimus.
Visa žmonių padermės istorija rodo, kad gėrio ir blogio kova yra amžina. Išmintis – pasakoje apie jaunuolį, kuris nugalėjo drakoną. Blogiui niekada nesipriešina dauguma žmonių. Čia tenka visiškai sutikti su filosofo Alvydo Jokubaičio puikios knygos „Politinis idiotas“ teiginiu, kad blogiui priešinasi ne visuomenė, o tik atskiri asmenys. Dauguma žmonių paprastai su viskuo iš bėdos sutinka.
Kaip rašo Jokubaitis, jei Bulgakovo Volandas iš „Meistro ir Margaritos“ atvyktų į pokomunistinę visuomenę, ar jis rastų čia kokių nors esminių pokomunistinio žmogaus ir komunistinės eros žmogaus skirtumų? Be materialinio gyvenimo ir kt. išorinių patogumų, žinoma. Atsakymas – ne.
Žmogų nuolat lengvai užvaldo godumas, puikybė, neapykanta, jis yra veidmainis net pats su savimi, ką jau kalbėti apie santykius su kitais. Politinėmis reformomis (pažanga) tai nepašalinami trūkumai, nes jie kyla iš gilesnio šaltinio nei buvimas politiniu ir socialiniu gyvūnu.
Įtikėję moraline politikos pažanga mes netgi palengviname gyvenimą politiniams sukčiams – žadėtojams kovoti kovą, tokiems, kaip SS, nes savo viltis perkeliame į utopiją. Kaip rašo Jokubaitis, nesupratęs žmogaus kvailumo (t.y. žmogaus prigimties), nesuprasi politikos.
Kodėl izoliacionizmas, nacionalizmas ir protekcionizmas ant bangos dabar ne tik Rusijoje ar Turkijoje, bet ir Vakarų demokratijose? Iš esmės todėl, kad sielos tobulinimą seniai atmetusio ir savo teises išsiaiškinusio išorinio žmogaus lūkesčių demokratiškai renkamiems politikams darosi nebeįmanoma patenkinti.
Politikas, jei jis dar turi proto, negali lipti ant bačkos ir kaip kunigas šaukti, kad blogai yra dėl to, kad rinkėjas prarado vidinį, tikintį žmogų. Net kunigai to nebedaro. Štai politikai ir ieško atpirkimo ožio. Ypač tinka tai, kas Tolima, svetima, nesuvokiama: globalizmas, ES, Briuselis ir visada tinka „bloga žinaisklaida“.
Nieko naujo. Žygūnas, atnešęs blogą žinią, buvo nužudomas dar antikoje.
Jie ima žadėti tai, kas apačiose atrodo kaip išganymas – uždaryti sienas, nieko nebeįsileisti. „Lietuva – lietuviams“ ar „America first“ iš pradžių atrodo žavingai. Kuo didesnė šalis, tuo daugiau ir ilgesnių saviapgaulių. Bet čia kaip su bumerangu. Ateis metas, kai nebeįsileis nei tavęs, nei tavo prekių. Viskas ims strigti, o ypač pensijų ir mažiausių algų mokėjimas, dėl kurio ir užmaišyta ta košė.
Gali būti, kad izoliacionizmas, nacionalizmas ir protekcionizmas yra paskutinė Vakarų demokratijų stadija. Bet juk 170 šalių tyrimas rodo, kad demokratija, palyginti su autoritarine valdžia, ilgina žmonių gyvenimą, mažina kardiovaskulinį mirtingumą geriau nei BVP prieaugis?
Taip, bet žmogus nebūtinai renkasi tai, kas neša naudą. Kad ir kaip keistai tai skamba, žmogus dažnai laimę pats iškeičia į kančią. Nes jam taip norisi. Taip užėjo.
Ką sužino sociologai, rengdami nuomonių apklausas, už kurį kandidatą į prezidentus žmonės balsuos? Dažnai tikrai ne tai, už ką balsuos, o tik tai, ką žmonės per apklausą pasakė sociologams. O tai ne tas pats. Nes pilietis, net politiškai aktyvus, yra suktas. Jis meluoja taip pat dažnai, kaip ir Trumpas ar Karbauskis su Skverneliu. Kartais iš baimės. Kartais iš dyko buvimo. Kartais tiesiog todėl, kad taip jam šovė į galvą.
Todėl ir į viltingą Prezidento rinkimų trijulės išsidėstymą apklausose derėtų žiūrėti per žmogaus prizmę. Tikėtina, kad trečiojoje vietoje atsidurs ne tas, kuris čia tiktų, o kuris nors iš pirmųjų dviejų.
Žmogaus prigimtis – čia vėl tenka sutikti su Jokubaičiu – nesuteikia pagrindo optimistinei visuomenės vizijai. Ieškodami to pagrindo edukacijoje ir pilietiniame žmonių aktyvavime tik kvailinamės. Dauginame politinių idiotų skaičių. Savimi ir savo suvedžiotaisiais.
Žmogaus išganymas nei Lietuvoje, nei šioje žemėje apskritai neįmanomas. Visi, kurie tvirtina priešingai, yra arba politiniai naivuoliai, arba sukčiai.
Kokia išeitis? Turbūt jokios. Greičiausiai jokios. Stumdysimės nuo vieno lizinginio premjero ir prezidento iki kito. Kol galutinai užstumsim demokratiją. O tada pradėsim dar vieną kovos už demokratiją ratą. Jei Dievas ir nunykęs mūsų pačių tikėjimas leis.