Daugelis galvoja, kad kelerius metus rašau apie maistą Lietuvoje, ir kad „Laukinės Žąsys“ yra toks mano apynaujis išsigalvojimas. Ne visai. Iš tiesų visai ne taip. „Laukinėms Žąsims“ iš tikrųjų apie dešimtį metų, bet mano rašymas apie maistą siekia tuos laikus, kai nebuvo nei interneto, nei mobiliųjų telefonų. Beveik prieš tris dešimtmečius, 1992-aisiais, aš pradėjau rašyti apie maistą pirmajame ir vieninteliame miesto gide, „Vilnius In Your Pocket“. Rašiau, žinoma, angliškai, nes gidas buvo angliškas.
Apie tai yra ištisa istorija. Aš tada dirbau Lietuvos radijo laidų užsieniui redakcijoje, S.Konarskio gatvėje Vilniuje, ir man patiko viskas, kas anglų kalba (labiausiai, žinoma, patiko doleriai). Nusipirkau minėto gido pirmąjį numerį ir vieną vakarą darbe, perskaitęs nuo pradžios iki pabaigos, savo iniciatyva pradėjau rašyti pastabas – kas ne taip, kas taisytina, kas brauktina ir ką reikia papildyti. Rašiau elektrine rašomąja mašinėle. Tada redakcijoje kompiuterių dar nebuvo.
Prisirašė, atrodo, septyni puslapiai.
Gido kūrėjai buvo žurnalistas iš Vokietijos Matthias Lufkens ir trys broliai komersantai iš Belgijos – George, Oliver and Nicolas Ortiz, kurie Lietuvoje įkūrė „IKI“ parduotuvių tinklą. Šiais laikais juos turbūt pavadintų startapininkais. Jų fakso numeriu ir nusiunčiau savo kritiką. Tuo pačiu senu fakso aparatu keliavo ir beprasidedančio parduotuvių tinklo važtaraščiai ir maisto produktų užsakymai, o „Vilnius In Your Pocket“ redakcija glaudėsi dviejuose Vilniaus Senamiesčio butuose kartu su parduotuvių tinklo administracija ir buhalterija.
Redakcijoje buvo taip nustebę jauno žmogaus (man tada buvo 21 metai) iniciatyva, kad mane tuojau pakvietė dirbti pas juos, ir gavau vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo titulą. Tokie frykiniai dalykai buvo tai, kas man padėjo po poros metų praeiti atranką į BBC, nes atrodžiau ne tiek didelis tarptautinių žinių specialistas, kiek žmogus, kuriam patinka mokytis naujus dalykus ir kuris buvo vienintelis iš atrenkamų žmonių turėjęs patirties apie Lietuvą pasakoti užsieniečių auditorijai angliškai. Iš kur žinau? Po daugelio metų man papasakojo buvęs atrankos komisijos narys, kuris buvo atvykęs su manim kalbėtis.
Tai štai, kol manęs nepakvietė pas save Britanija (o tai įvyko 1995 metais), aš lankiau restoranus (pirma Vilniuje, paskui Kaune, Klaipėdoje, Kuršių nerijoje) ir apie juos rašydavau. Apžvalgos buvo trumputės, nes knygelė nedidelė, vietos nedaug, o apie daugelį tų laikų restoranų nelabai buvo ką pasakyti, tai vartėmės kaip galėjome. Spaudimo iš restoranų būta baisaus (visi norėjo teigiamos apžvalgos, iš vieno viešbučio skambino ir grasino man teismais – nes tuo momentu buvau vienintelis lietuviškai kalbantis), o viename, jau nebeegzistuojančiame restorane Gedimino prospekte, neleido persirašyti valgiaraščio ir jo kainų, nes „komercinė paslaptis“ ir išvarė lauk. Tada mes taip ir parašėme, kad jų valgiaraštis yra jų komercinė paslaptis, irgi skambino ir grasino teismais, „kodėl jūs tokią nesąmonę apie mus parašėte“. Tai kad jūs patys taip sakėte, sakau. „Mes tik taip sakėme, bet tai nereiškia, kad taip apie mus galima rašyti.“
Lietuviai nelabai į mūsų tą knygelę reagavo, nes mažai kas domėjosi angliška literatūra, tačiau pasaulio žiniasklaidoje mes buvome puikiai įvertinti ir susilaukėme pagyrų iš viso pasaulio.
Dar ten buvo daug istorijų, kaip paskui turėjau organizuoti ir spausdinimą, o Lietuvoje kokybiškos spalvotos spaudos dar nebuvo, ir vežiodavome medžiagas pirma į Minską, o paskui į Helsinkį, ir kaip Helsinkyje prie pat spaustuvės paslydau ir griuvau į balą, o kitų išeiginių kelnių neturėjau, tai kolega dizaineris paskolino savo atsargines, ir kaip Helsinkyje buvau užsisakęs viešbutį, kuriame (pasirodo) anksčiau buvo mirtinų ligonių paskutinių dienų poilsio vieta (hospisas – tokia ligoninė, iš kurios niekas neišvažiuoja gyvas), ir tai buvo pernelyg radikalu net man, nes kambariuose buvo per daug vaiduoklių. Kada nors ir tai papasakosiu.
Tai štai, dabar atėjo metas, kai noriu išplėsti auditoriją ir daugiau patarti tiems, kas Vilniuje lankosi galbūt pirmą kartą arba po ilgos pertraukos, lietuviškai nemoka, ir kas nenori rinktis pagal „TripAdvisor“ reitingus. Kas blogai su „TripAdvisor“ (ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje)? Didžiausią įtaką reitingui ten turi žmonės, kurie nelabai ką išmano apie maistą ir eina turistiniais takais. Demokratija yra labai prasta sistema (pakanka pažiūrėti, kokius maušus mes išsirenkam į valdžią), o jau visuotinis balsavimas maisto kritikoje yra grynas blogis. To įrodymas buvo Londone, kur keli vaikinai, net neturintys restorano, apie jį paskelbė internete, sumaniai reklamavo socialiniuose tinkluose kaip vietą, kuri tokia populiari, kad ten net rezervuotis staliuko praktiškai neįmanoma, ir per kelis mėnesius tas neegzistuojantis restoranas buvo Nr 1 Londono „TripAdvisor“ reitinge, aplenkęs visus su „Michelin“ žvaigždutėmis ir tikrai puikias vietas.
Šio straipsnio pabaigoje pateikiu į lietuvių kalbą išverstą tekstą, kuris angliškai paskelbtas mano portale „Laukinės Žąsys“.
„Užkalnio sąrašas 2019“ apima Vilnių (kiti miestai bus vėliau).
Iš tų laikų, kai buvau labai jaunas, į sąrašą pateko trys vietos: „Stikliai“, „Stiklių aludė“ ir „Da Antonio“. Kiekviena jų sugebėjo išgyventi ir likti aktuali daugiau, nei ketvirtį amžiaus, bet ne už šitą nuopelną aš jas įtraukiau. Ten puikus maistas, aplinka ir aptarnavimas toks, kokį aš noriu matyti visur: tikslus, ne per oficialus ir ne per familiarus, ir išmanus.
Man svarbiausia, kad užsienietis, atvykęs į Vilnių, pasijustų gerai. Vidutiniškų vietų nenoriu rodyti: būtent todėl šiame sąraše nerasite nė vieno kinų ar japonų restorano, nes jie Lietuvoje kol kas yra užuomazgos stadijoje. Nėra ir kai kurių lietuviškos ar tarptautinės virtuvės restoranų, kurie labai gerai apie save galvoja, bet dar nėra verti patekti į mano sąrašą. Sąraše tik viena picerija – yra neblogų, bet svečiams aš noriu rekomenduoti tik tai, kas geriausia.
Geriausia Kaukazo virtuvė yra randama Klaipėdoje („Pepper Grey“), geriausias Meksikos restoranas – („Agave“) yra Kaune, todėl šiame sąraše jų nėra, nes čia Vilniaus sąrašas.
***
Vilnius, kulinarinė rytų Europos sostinė: 2019 metų pavyzdinis gidas
2019 metų Užkalnio sąrašas – Vilnius
Jūs jau naršėte turistų įvertinimus ir reitingus, tačiau jie viso labo nurodo turistų gaudykles. Čia yra sąrašas, kurį sudarė žmogus, rašantis apie maistą Vilniuje jau tris dešimtmečius ir matęs viską.
Subjektyvu, efektyvu ir sąžininga. Ką rinktis ir kodėl.
Stikliai
Jie, atrodo, egzistuoja amžinai, ir maitino ir karalius, ir prezidentus, bet ten jūs eisite ne dėl to. Jų šefas Gerdvilas Žalys, žvaigždė iš Paryžiaus, dirbo su daugiau „Michelin“ žvaigždutes turinčių virtuvės šefų, negu jūs galite įsivaizduoti. Atkreipkite dėmesį į jo siūlomas kepenėles foie gras ir bulvių košę.
Telegrafas
Geriausias vaizdas pro langus Vilniuje, bet ne tik dėl to jūs ten eisite. Viešbutis „Kempinski“ sugeba pasiekti tokią subtilią eleganciją, kad net sunku suprasti, kaip jiems tai pavyksta. Geriausias tarptautinis valgiaraštis su Lietuvos akcentais, fantastiškas vynų sąrašas.
Somm
Jie vadina save vyno baru, bet neleiskite, kad pavadinimas jus apgautų. Egidijus Lapinskas, galingas šefas, ir jo draugai, du someljė su krūva tarptautinių apdovanojimų, sukūrė šį nedidelį deimantą šalyje, kuri labai drovi vyno atžvilgiu. Nežiūrėkite į valgiaraštį, leiskite jiems išrinkti maistą ir parinkti vynus.
Da Antonio
Italų vieta numeris vienas ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Jauku, su savim pasitikinčia paprasta išvaizda, tačiau tai vieta, kur ateina visi, kas turi įtakos šioje šalyje. Rinkitės, ką tik norite, bet privalote paragauti jų pastos.
Stiklių aludė
Dar viena vieta prie garsiųjų „Stiklių“, ši sena aludė yra ta vieta, kur jūs turite ragauti lietuvių liaudies maistą. Cepelinai, torpedos formos bulviniai kleckai su mesa viduje, yra tai, ką kiekvienas Vilniuje ragauja kiekvienas bent po vieną kartą. Tam yra priežasčių. Ragaukite juos „Stiklių aludėje“ arba neragaukite jų visai.
Tiana
Jie vadina save Viduržemio jūros restoranu, ir tokie ir yra – ramiai ir pasitikinčiai. Tuno tartaras yra privalomas patiekalas, o mėsą arba žuvį leiskite rekomenduoti jiems. Nenorėsite iš ten išeiti – todėl jie kartais būna atidaryti, kol neišeina paskutinis svečias, net jei tai įvyksta ketvirtą valandą ryto.
Užupio picerija
Kitos tokio kalibro picerijos nėra – pasirinkimas yra toks savaime suprantamas, kad visa kita yra tik laiko gaišimas. Vienintelė oficialiai akredituota Neapolio pica ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Jų žvaigždė yra jaunas šefas vardu Federico. Patariu: rezervuokitės staliuką, nes jie beprotiškai populiarūs.
Blue Lotus
Indų virtuvės vieta Nr. 1, su keliais Tailando patiekalais (kad būtų įdomiau). Patiekalai sureguliuoti taip, kad atitinktų šiauriečių skonius, bet jūs visad galite paprašyti, kad aštrumą pareguliuotų per kelias padalas. Jie žinos, ką daryti.
Bučeris
Geriausias kepsnys ir geriausi burgeriai, jei estate mėsėdis. Jų firminis Cezario salotų padažas jus taip nustebins, kad nesuprasite, kaip ligi šiol galėjote be jo gyventi.
