Pavyzdžiui, „per lėtas žmogus gamyboje“ atleidžiamas per bandomąjį laikotarpį, tačiau „lėto darbuotojo“ priežastis gali būti darbuotojų integracijos ir apmokymo nebuvimas arba prasto atrankos proceso pasekmė.
Kur organizaciją veda kaltinimai?
Kur yra kaltinimai ir bausmės, ten nėra kūrybos, mokymosi ir tobulėjimo, negimsta pasiūlymai ir idėjos, kaip tobulinti veiklą. Kai žmonės dirba kaltinimų ir bausmių aplinkoje, jie bijo suklįsti, slepia savo ar kolegų klaidas. Kai slepia klaidas, krenta organizacijos efektyvumas, nes slapta taisomos klaidos ir brokas, dingsta žaliavos, greitai dėvisi įrankiai, trūksta duomenų ir informacijos apie esamą situaciją – organizacija nežino, kurios problemos įmonėje didžiausios ir kurios atsikartoja dažniausia. Tokioje organizacijoje siekiama spręsti visas problemas, tačiau to padaryti tiesiog neįmanoma. Šokinėjant nuo vienos problemos prie kitos, sunku pasiekti gerų rezultatų.
Kaltų ieškojimas visiškai nekuria vertės klientui, supriešina kolektyvą, verčia gintis ir kartais negražiai pasielgti suverčiant kaltę kitam. Daug geriau, jei šis laikas būtų panaudotas problemoms spręsti, bet ne kaltų paieškai.
Paradoksalu, bet pavyzdingų darbuotojų klaidos iš principo netoleruojamos – mat jie iki šiol niekada neklydo, buvo pavyzdingi ir motyvuoti.
Kiekviena situacija dažniausiai būna daug sudėtingesnė, nei atrodo. Tačiau įsivaizduojama, kad surasti kaltininką – tai surasti problemą ir problemos sprendimą. Kraštutiniu atveju problemos sprendimas būna paprastas – nėra žmogaus, nėra problemos.
Tikrų problemų priežasčių suradimas ir supratimas yra nemažas darbas. Svarbu, kad sprendžiant problemas nepamirštume mokytis suprasti procesą ir ugdyti komandinį darbą. Suprasdami savo pačių ar organizacijos klaidas ir priimdami tai kaip galimybes, galime augti ir būti sėkmingesni ateityje, nes šios dienos problemos yra vakar dienos blogi sprendimai.
Vienas protingas žmogus rašė, kad bloga sistema (arba prasta organizacija) visada sužlugdys net patį geriausią darbuotoją. Jis taip pat teigė, kad 95% visų problemų yra sistemoje ar organizacijoje, o likę – ypatingi atsitiktiniai atvejai arba kelių sutapimų išdava.
Kitas ne mažiau protingas teigė, kad skirtingi žmonės toje pačioje struktūroje ar sistemoje pasiekia labai panašius kokybinius rezultatus. Kai susiduriama su problemomis arba nėra įgyvendinami tikslai, lengva surasti kaltus. Tačiau dažniausia pati sistema ar organizacija turi viduje problemų, o jų priežastys nėra išoriniai veiksniai ar asmeninės klaidos.
Įsivaizduokime didelį miestą (arba organizaciją) ir jo gatves be ženklų, kelių ženklinimų ir šviesoforų (standartų ir taisyklių), o jose vairuotojus be vairuotojų pažymėjimų. Aprašytoje sistemoje vairuotojų elgesys būtų chaotiškas ir pavojingas, gatvėse daug avarijų. Tačiau kad ir kiek kaltintume kelių policininką už blogą darbą arba baustume vairuotojus už padarytas avarijas, problemų neišspręstume, nes nelaimingų atsitikimų priežastys yra kelių eismo taisyklių nebuvimas (gamyboje tai vadiname standartais) ir vairuotojų neišmokinimas jų laikytis.
