Neseniai, vieną šeštadienį, teko vykti traukiniu Kaunas-Vilnius. Įlipome su 6 m. anūke tarpinėje stotelėje, sėdimų vietų nebuvo. Tačiau šalia jaunos moters, kuriai buvo apie 30 m., pamačiau laisvą vietą. Ten gulėjo padėta rankinė ir kepurė. Sėdėjo moteris lyg niekur nieko, kažką telefone skaitė. Žmonės įlipdavo, bet ji tos rankinės taip ir nepatraukė. Ir kai įlipo vyresnė už mane moteris neiškenčiau. Tiesiai šviesiai paklausiau, ar už tą vietą, kur padėta rankinė, yra nupirktas bilietas?
Žinoma, jauna moteris tylėjo ir apsimetė, kad neišgirdo mano klausimo. Pakartojau, bet ir toliau buvo tyla ir jokio judesio. Tada sėdintis prieš mane vaikinas pasakė: jūs jos paprašykite. Sakau, o kaip jos prašyti? Tas pakartojo, kad dar vieną sykį į ją kreipčiausi. Aš buvau šokiruota, kad turiu kaip papūga kalbėti tą patį. Tas abejingumas mane labai suerzino, bet daugiau neprašiau. Vis dėlto mintyse pagalvojau, ka štai tai tau ir jaunimas... Toks visų giriamas, bet kas jiems nepatogu, ignoruojantis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.