Kad sužinotų paslaptį, kodėl Trečiojo amžiaus universitete auditorijos visada pilnos, jaunimo dirbtuvių žurnalistai, kuriantys specialią DELFI laidą „EPulsas“, apsilankė universitete.
„Mokytis ir mylėti – niekada nevėlu!“ – su šiais šviesios atminties Medardo Čoboto žodžiais mus pasitinka Zita Žebrauskienė, Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto rektorė, kitų vadinama tiesiog universiteto siela.
Žvarbią dieną atveriame buvusio Vilniaus Pedagoginio universiteto duris ir nustembame – šie rūmai visai nėra tušti, jie pilni šurmulio ir studentų, tik ne būsimų pedagogų, o ne mažiau jaunatviškų senjorų. Čia ateina tie, kuri nemano, jog pensinis amžius yra riba, kai žmogus nustoja mokytis ar daryti tai, kas patinka.
„Visada buvau aktyvi, turėjau įvairios veiklos ir staiga, likus ant ledo, išėjus į tą vadinamą pensiją, tikrai buvo labai liūdna“, – prisimena Viktorija Montvilienė, kai dar nebuvo sveikatingumo fakulteto dekanė Trečiojo amžiaus universitete. Tad sulaukus skambučio įsilieti į universiteto bendruomenę ji pasiūlymą priėmė nedvejodama. Dabar V. Montvilienei savaitės užimtos paskaitomis ir išvykomis, studentai senjorai turi šokių bei sporto užsiėmimus, kiekvieną savaitę vaikšto su lazdomis. Jos nuomone, vieno laimės recepto senjorams nėra, bet tokiame universitete kiekvienas gali atrasti sau mylimą veiklą, tik svarbu nesėdėti namuose.
„Man gaila žmonių, kurie yra be nuotaikos, nelaimingi. Bet kuo skiriasi pesimistas nuo optimisto? Optimistas, atsikėlęs sako „Labas rytas, dieve“, o pesimistas sako – „O dieve, ir vėl rytas“, – šypsodamasi sako ji ir pabrėžia, jog viskas priklauso nuo požiūrio.
Universiteto rektorė Z. Žebrauskienė, nors ir turėjusi tą dieną nemažai darbų, aprodo mums auditorijas, supažindina su dėstytojai ir studentais. Ji pasakoja, jog pagrindinis universiteto tikslas – kuo ilgiau pagyvenusį žmogų išlaikyti veikloje, kad jis gerai jaustųsi.
„Mūsų klausytojai yra labai pozityvūs, aktyvūs, jiems nėra blogo oro, nėra blogų sąlygų ir visada auditorijos yra pilnos“, – pasididžiuodama sako Z. Žebrauskienė ir juokauja, jog vesti paskaitas senjorams nėra labai lengva, nes kartais „jie negali išlaikyti tos savo patirties, jie tuoj nori pasakyti, vystyti tematiką.“
Rektorė patikina, kad kiekvienas čia yra išgirstas bei išklausytas. Tai, pasak jos, yra vieta, kurioje senjorai susiranda bendraminčius, kur gali prisiliesti, pasiguosti. Dažnai čia gimsta nauja draugystė ar net meilė: „Pasižiūrėkite, kavinės pilnos mūsų senjorų, senjorių, kurios eina dar pasėdėti, pasikalbėti.“ O ir Lietuva senjorai neapsiriboja. Rektorė mini draugystę su Maltos trečiojo amžiaus universitetu, Gardino, Islandijos senjorais.
Skaičiuoja 26-us metus
Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universitetas įkurtas 1995-ais metais. Fakultetų skaičius išaugo iki 13-os, o programų įvairovė plati – galima mokytis istorijos, psichologijos, užsienio kalbų, informacinių technologijų ir kitų disciplinų. Visoje Lietuvoje 45-uose tokio tipo universitetuose mokosi daugiau kaip 13 tūkstančių klausytojų.
Tautodailininkai kuria įvairius dirbinius, literatai rašo ir leidžia knygas. Senjorai dalyvauja įvairiose konferencijose ir taip skaldo nusistovėjusią nuomonę, kad senyvo amžiaus žmonės tik skundžiasi – toks aktyvumas, anot pašnekovės, sulaukia ir mokslininkų palaikymo, ir tyrimus atliekančių studentų dėmesio.
Daug populiarumo susilaukia turizmo bei sveikatingumo fakultetai. Šiuos lankantys studentai dienas leidžia itin aktyviai, dažnai vyksta į keliones.
Žinomumu nenusileidžia ir kultūros fakultetas. Šio prodekanė Dalia Jasinskienė pasakoja, jog kultūros fakultete vyksta ne tik paskaitos, studentai dažnai vyksta į renginius, parodas, muziejus. „Iš tikrųjų net nespėjame visur sudalyvauti, nes kultūrinių renginių vyksta labai daug, jų dėka mes plečiam savo akiratį.“ Tęsdama mintį, prodekanė pamini, jog studentai yra labai artimi, po renginio daugelis senjorų namo neskuba – lieka miesto kavinėse.
Trečiojo amžiaus universiteto senjorai čia turi galimybę susipažinti ir su technologijomis, kurių jų jaunystėje dažnai tiesiog nereikėjo. Informacinių technologijų fakulteto dekanas Augustas Vismantas sako, jog noras išmokti dirbti su kompiuteriu didėja, „natūralu – tam auga poreikis. Studentai praeina pradinių pagrindų 6 mėnesių kursą: susipažįsta, kas yra „Word‘as“, kas yra internetas, paštas ir baigia „Facebook‘u“, kad galėtų draugaut su pasauliu“, – paaiškina dekanas. Tokie įgūdžiai itin palengvina senjorų gyvenimą, kai jie patys, be kitų pagalbos, gali susisiekti su vaikais ar anūkais, gyvenančiais kitame pasaulio krašte.
Meninei saviraiškai irgi vietos netrūksta – čia senjorai šoka, dainuoja, ir, anot Z. Žebrauskienės, nereikalauja jokios globos – patys eina ir dalyvauja, vėliau kviečiami būti įvairių renginių, projektų dalimi.
Užėjus į šokių repeticiją, mus pasitinka muzika, juokas ir batelių kaukšėjimas į grindis. Pasirodo, moterys šoka ne tik sau, bet ruošiasi konkursams Lietuvoje ir užsienyje. Paklausus studentės nuomonės apie šokius, ši patikina, jog jausmas ypatingas: „Nežiūrint to, kad tiek jau metų, aš tikrai linkiu visiems senjorams ateiti ir šokti, čia sveikata, čia jaunystė ir geras būdas“, – sako ji.
Jos kolegė antrina ir dalijasi, jog būtent išėjus į pensiją gavo tai, ko visada norėjo: „Jūs neįsivaizduojate, tai ir sveikata, tai ir tikras rūpestis, kai tu ruošiesi kažkokioms varžyboms, tai ir užsiėmimas, tai yra viskas, tai išėjusiam į pensiją yra atgaiva.“
Lėšos tik iš nario mokesčio, jokios pagalbos iš valstybės
Nors visada su šypsena veide, universiteto rektorė sako, kad yra ir rūpesčių, nes universitetas iš dalies „neturi savo vietos“. Patalpos paskaitoms buvusio pedagoginio universiteto rūmuose yra nuomojamos, lėšos surenkamos iš studentų-senojorų nario mokesčio, o dėstytojai mokyti atvyksta savanoriškai.
Rektorė sako, kad nuo to, kaip gyvena senjorai, priklauso valstybės socialinis stabilumas, tačiau, anot jos, toks supratimas nėra vyraujantis, o pagalbos iš valstybinių įstaigų trūksta.
„Kaip mes išmanom, taip mes save ganom“, – su kartėliu sako Z. Žebrauskinė. – „Bet reikia pasakyti, kad žmonių entuziazmas irgi turi tam tikras ribas. Ir tikrai norėtųsi, kad tas požiūris pasikeistų, nes žiūrėkite, mes labai pigiai kainuojame. Nei vaistų reikia, nei poliklinikos, kurios mūsų senjorų yra perkrautos.“
Visgi po tokių žodžių rektorė vėl šypsosi ir sako visada laukianti naujų studentų universitete.
Tokio trečiojo universiteto studentu galima tapti sulaukus 50-ies metų. Tiesa, žmonėms, turintiems negalią, amžiaus cenzas netaikomas. Lietuvoje universitetų tinklas yra platus, tad ir regionuose, ir mažuose miesteliuose senjorai gali surasti sau veiklos.
Europinis apdovanojimas
Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetui drauge su keliomis dešimtimis kitų organizacijų ir asmenų iš įvairių ES valstybių 2016 m. spalio 12 d. Europos Parlamente Briuselyje iškilmingai įteiktas Europos piliečio apdovanojimas. 2008 m. Europos Parlamento įsteigtu apdovanojimu siekiama pagerbti žmones ar organizacijas, reikšmingai prisidėjusias prie ES idėjų ir vertybių įgyvendinimo.
„Europa išgyvena sunkų laikotarpį ir gali atrodyti, kad ji griūva mūsų akyse. Tačiau Europos piliečiai, laikydamiesi europinių vertybių savo kasdieniniame gyvenime, demonstruoja, kad Europa gyva“, – tuo metu pažymėjo žiuri pirmininkavusi EP vicepirmininkė Sylvie Guillaume.
Visą jaunimo dirbtuvių laidos „EPulsas“ įrašą žiūrėkite čia: