„Tyčiojasi iš žmonių“
Leliūnų miestelis – nedidelis. Jame nedidelį namuką turi ir Ričardas, kur gyvena su savo žmona. Mums užsukus į svečius vyras kaip tik buvo grįžęs po naktinės darbo pamainos. Jis pasakojo kiekvieną rytą darban važiuojantis į Uteną ir dirbantis mėsos kombinate, saugos tarnyboje. Esantis kontrolierius.
Paklausus, kaip čia, rajone, verda gyvenimas, Ričardas žodžių į vatą nevyniojo. Pasak jo, Utenoje situacija tokia, kad darbą galima rasti tik per pažįstamus, o ūkininkauti neapsimoka.
„Provincijoje išvis yra tyčiojamasi iš žmonių. Visi galvoja, kad čia žmonės už ačiū turi dirbti. Pats anksčiau dirbau vienoje apsaugos tarnyboje, bet po pusmečio išėjau iš darbo.
Dirbau po 11 val. per parą, o gaudavau 370 Eur į rankas. Kokie čia pinigai?“, – klausė Ričardas ir sakė, kad beveik visur, kur nueisi, darbuotojui čia gali pasiūlyti tik minimalų atlyginimą.
Nors iš pradžių gali pasirodyti, kad mažesniame miestelyje – mažesnės ir kainos, vyras tokį mitą iškart neigia. Jo teigimu, maistas čia kainuoja tiek pat, kiek ir didžiuosiuose miestuose: „Juk prekybos tinklai visur tie patys“.
Jis pasakojo prieš dešimtmetį turėjęs ir savo parduotuvėlę, tačiau ją teko uždaryti, nebeišsilaikė. Visgi dabar jis bent žino, kaip ir kur pigiau ieškoti tam tikrų produktų.
„Čia gerai, kai yra akcijos. Pervažiuoja kiti per kelias parduotuves, perka nukainotas prekes, kur nuolaida 30-50 proc., o galiojimas tuoj baigsis.
Aš pats nemedžioju tokių akcijų, turiu draugų parduotuvėse, kurie pasako man, ar žinutę parašo, kad bus akcija. Be akcijų reikia žinoti, kur pirkti“, – kalbėjo jis ir sakė nesistebintis, kad jaunimas palieka regionus ir emigruoja svetur.
„Siaubas, kiek tuščių namų rajone. Čia genocidas vykdomas. Visi tik žada, kad kažką darys, o praeina rinkimai, ir vėl nieko nedaroma. Mokyklos uždaromos“, – apie rajono gyvenimą pasakojo Ričardas.
Jo teigimu, Lietuvos valdžiai reikėtų atsigręžti į regionus ir nustoti viską investuoti tik į didžiuosius miestus ir sostinę.
„Reikia darbo žmonėms“, – griežtai kalbėjo jis.
Jaunimas – emigravęs
O štai pašte dirbanti Danutė Sucharevienė pasakojo, kad ji pažįsta kone visus Leliūnų apylinkės gyventojus, bet jaunimo likę čia labai mažai.
„Dažniausiai vienas šeimoje vis tiek išvykęs į užsienį uždarbiauja. Yra šeima, kur vyras Norvegijoje dirba, o šeima čia, Leliūnuose.
Dar nemažai vyrų dirba sunkvežimių vairuotojais. Išvažiuoja mėnesiui ir negrįžta“, – pasakojo ji ir aiškino, kad viskas – dėl pinigų.
„Va, turiu kaimyną, jis Ispanijoje buvo 8 metus. Grįžo čia, nusipirko namelį, susitvarkė, įsidarbino Utenoje, bet padirbęs pusę metų išėjo iš darbo.
Pasakė, kad Ispanijoje tą patį darbą dirbo, o uždirbo penkiskart daugiau“, – pasakojo Danutė ir sakė, kad dabar vyras grįžtantis tik šeimą aplankyti, o paskui vėl sparnus keliantis į užsienį.
„Dabar labai svarbu pinigai. Draugai turi, jie uždirba, tai visiems irgi reikia. Niekas nenori nusileisti“, – teigė ji.
Tokios pačios nuomonės buvo ir prieš tai kalbintas Ričardas. „Čia tikrai daug emigravusių. Mūsų miestely jaunų žmonių likę gal tik dešimt, daugiau nieko nėra. Mano paties dukra Vilniuje gyvena, sūnūs – Utenoj, o šiaip jaunimas čia dirba užsieny, beveik visi ten“, – pasakojo jis.
Ričardas tikino, kad Utenoje atlyginimai labai maži.
„Aš pats 600 Eur į rankas negaunu. O jaunam žmogui reikia pinigų. Aš palaikau juos, kad emigruoja, nes nėra ką daugiau daryti.
Jei jis nueis už 430 Eur dirbti, tai jaunam žmogui to neužtenka. Ir automobilio reikia, ir buto. Net buto nuoma Utenoje mėnesiui apie 200 Eur kainuoja“, – sakė Ričardas ir skaičiavo, kad uždirbant minimalų atlyginimą kitoms išlaidoms lieka nedaug.
Gyvena iš pensijos
Kalbinta taip pat Leliūniuose gyvenanti Alvyda sakė dirbti jau seniai nebegalinti, turinti artritą, todėl kaskart laukianti, kada jai paštininkas atneš šalpos neįgalumo pensiją.
„Sunkiai gyvenam kaime, visą sveikatą atidavėm tarybiniais laikais, bet auginu vištas, turiu gražių“, – vesdamasi aprodyti ūkį sakė ji.
„Pragyvenam už 300 Eur dviese. Užtenka tų pinigų. Maistas kaime tik brangesnis. Nuvažiuojam į Uteną, tai vienur akcija, tai kitur parduotuvėje“, – pasakojo Alvyda ir skundėsi, kad kasmet užsipirkdami malkų šildymui išleidžia apie 700 Eur.
Nuvedusi prie vištidės moteris aprodė ir vištas. Kiek tiksliai jų turi, sakė neskaičiavusi, bet ūkis nemenkas. „Užtat visada turime kiaušinių“, – džiaugėsi ji ir sakė niekada nenuleidžianti rankų, mat visada reikia išlikti optimistu.
Kliuvo ir A.Verygai
Aplankius Leliūnų miestelio pensininkus, jie sakė pensijų dydžiu nesiskundžiantys.
„Mano vaistai, jie visi yra nekompensuojami, tačiau pinigų užtenka“, – sakė lovoje dienas leidžianti ir iš patalo jau nebegalinti atsikelti senjorė.
Tiesa, jos vyras buvo kitos nuomonės, ir čia kliuvo ir sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai.
„Veryga neklauso, ką daktaras sako, jis pats nusprendžia, kokius vaistus skirti.
Kas čia per ministras, nesuprantu, juk vaistus turi daktarai nustatyti, o ne jis“, – pyko ir žmoną slaugantis senjoras.
