Asta Grabinskė. Nuolatinis Lietuvos pensininkų palydovas – skurdas

Prieš kelias savaites Europos Komisija paskelbė sunerimti verčiančią ataskaitą: jos duomenimis skurdo lygis ir nelygybė Lietuvoje tebėra vieni aukščiausių Europos Sąjungoje. Mūsų šalyje skurdą patiria net kas penktas gyventojas, tačiau ar kada nors susimąstėte, kiek iš jų yra pensininkai?

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, skurdo rizikos lygis 2017 m., lyginant su 2016 m., labiausiai išaugo senatvės pensininkų tarpe. O juk šie žmonės bene mažiausiai girdima ir atstovaujama visuomenės grupė. Jie dažniausiai tyliai tyrinėja prekių kainas lentynose, sąžiningai didžiąją dalį pajamų palieka už komunalines paslaugas ir viena ausimi klausosi neįtikėtinų istorijų apie Vakarų Europos pensininkus, keliaujančiais kruizais ir perkančius būstus šiltuose kraštuose.

Minėtos organizacijos nustatytas absoliutaus skurdo lygis 2017 m. buvo 238 eurai vienam asmeniui, o skurdo rizikos riba 307 eurai. Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje 2017 m. buvo 277 eurai, dabar ji siekia 344 eurus. Matant šalia šiuos skaičius, akivaizdu, kad skurdas gresia dažnam senoliui ir didžioji dauguma pensininkų turi išgyventi už vos 12 eurų per dieną.

Tai išties menka suma, žinant, kokią jos dalį suvalgo būsto išlaikymas ir komunalinės paslaugos. Daugeliui pensininkų belieka tik pasvajoti apie naują drabužį, puodelį kavos kavinukėje ar kultūrinius renginius. Atkreiptinas dėmesys, kad pensininkų socialinė grupė yra itin pažeidžiama – jie beveik neturi galimybių pasididinti savo pajamų, todėl dažnai yra priklausomi tik nuo valstybės išmokų ir artimųjų išlaikymo.

Visgi jeigu manote, kad Vakarų Europos valstybėse tūkstantinės pensijos dalinamos į kairę ir į dešinę – klystate. Valstybės mokama senatvės pensija daugelyje Europos šalių skirta patenkinti baziniams poreikiams ir Lietuva čia ne išimtis. Puikus pavyzdys – Šveicarija. Nors ši valstybė siejama su aukštu pragyvenimo lygiu, tačiau valstybės mokamos pensijos šalyje sudaro tik apie 16–32 proc. buvusio atlyginimo. Todėl visi gyventojai, uždirbantys daugiau negu nustatyta suma, yra automatiškai įtraukiami į II pakopos pensijų fondus. Siekdamos sumažinti atskirtį tarp dirbančiųjų ir pensininkų pajamų, daugelis kitų šalių taip pat inicijuoja ir skatina papildomą kaupimą II pakopos pensijų fonduose.

Pensininkai dažniausiai tyliai tyrinėja prekių kainas lentynose, sąžiningai didžiąją dalį pajamų palieka už komunalines paslaugas ir viena ausimi klausosi neįtikėtinų istorijų apie Vakarų Europos pensininkus, keliaujančiais kruizais ir perkančius būstus šiltuose kraštuose.

Asta Grabinskė

Lietuvai dar teks nueiti ilgą kelią, kol socialiniais rodikliais prisivysime Vakarų Europos valstybes. Visgi patirtis rodo, kad mokomės greitai ir pagrindas daugelyje sričių jau padėtas. 2003 m. startavusi II pensijų pakopa sėkmingai įsivažiavo ir dabar joje kaupia jau 1,3 mln. Lietuvos gyventojų, kuriems tikėtina, kad pensijoje neteks skursti.

Kas mėnesį atseikėti savo darbo užmokesčio dalį ir nugalėti pagundą ją išleisti kasdienėms reikmėms – ne visada paprasta. Todėl valstybė, skatindama kaupti, kaupiantiesiems skiria priemoką nuo vidutinio darbo užmokesčio, o nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitę mokesčiai kompensuoja dalį įmokos į pensijų fondą. Tai reiškia, kad jeigu uždirbate vidutinį darbo užmokestį (700 eurų „į rankas“), kas mėnesį nuo savo atlyginimo kaupimui skiriate 36 eurus, o iš valstybės gaunate dar 16 eurų.

Skaičiavimai rodo, kad į savo ateitį kas mėnesį investuodami keliasdešimt eurų, senatvėje galite tikėtis net 40 proc. didesnės pensijos. O jeigu papildomai kaupsite ir per gyvybės draudimą, gal kruizas pensijoje nebus tik tolima svajonė?