Tiems, kurie planuoja savaitgalį gamtoje, GRYNAS.lt, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir Lietuvos nacionaliniai bei regioniniai parkai parengė trumpą visai nesenai sutvarkytų ar saugomų objektų statusą įgijusių lankytinų vietų sąrašą.
Mėgstama buveinė – Amalvos pelkė
Pavasario pasitikimą pradėkime nuo Suvalkijos. Čia, Žuvinto biosferos rezervate, nutiestas naujasis net 121 metro ilgio pažintinis takas. Jis veda lankytojus į vieną didžiausių Suvalkijoje Amalvos pelkę, kurioje gamtos mylėtojai galės pasigrožėti pelkės platybėmis ir tako informaciniuose stenduose susipažinti su pelkės istorija bei jos ekosistema, gyvūnija ir augalija.
Kaip informuoja Žuvinto biosferos rezervato direkcija, pažintinio tako pradžioje įrengta apžvalgos platforma, nuo kurios atsiveria nuostabi ir plati Amalvos pelkės panorama.
„Amalvos pelkė yra viena didžiausių šalyje pelkių. Pagal durpyno plotą ji yra šeštoje vietoje. Anksčiau ši pelkė buvo stipriai nusausinta, dabar atkuriama – melioracijos grioviai patvenkti, iškirstas vandenį garinantis miškas. Mažiausiai nukentėjusi centrinė pelkės dalis (apie 1280 ha) yra į šiaurę nuo šio taško, kur esate, kartu su Amalvo ežeru yra saugoma kaip botaninis zoologinis draustinis“, – rašoma GRYNAS.lt pateiktoje informacijoje.
Be to, Amalvos pelkė yra Natura 2000 teritorija. Joje inventorizuota 1070 ha Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių. Didžiausia šių buveinių dalį sudaro degradavusios aukštapelkės, pelkiniai miškai bei pelkėti lapuočių miškai.
Amalvos pelkė yra svarbi ir todėl, kad čia palankias sąlygas sau randa Lietuvoje retos gyvūnų rūšys. Pavyzdžiui, Amalvos pelkė yra tetervinų veisimosi teritorija. Amalvos pelkės pakraščių laukai ir Amalvo polderis yra svarbūs kitoms saugomoms rūšims: griežlėms, švygždoms, mėlyngurklėms bei migruojančioms žąsims, kaip apsistojimo ir maitinimosi vietos.
Vaizdingoji Platelių ežero apžvalgos aikštelė
Persikėlę į Žemaitiją, rasime ne ką mažiau įdomų objektą pažinčiai su pavasariu. Čia, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje, įkurta Platelių ežero apžvalgos aikštelė. Kaip informuoja Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, apžvalgos aikštelė yra šiaurės rytiniame Platelių miestelio pakraštyje, visai šalia įsikūręs Platelių jachtklubas. Iš aikštelės visu grožiu atsiveria salomis (Pilies, Veršių, Pliksalės salos) ir pusiasaliais (Šventorkalnis) garsus Platelių ežeras bei tamsiais Plokštinės miškais (kuriuose slepiasi Šaltojo karo ekspozicija) pasipuošusios erdvės.
„Aikštelė visai neseniai atnaujinta ir pritaikyta žmonėms, turintiems judėjimo ir regos negalią. Dabar aikštelėje yra įrengti suolai, dviračių stovai, pandusas, pastatyti 8 spalvingi informacijos stendai, pasakojantys Platelių ežero ir jame esančių salų legendas. Aikštelės centre įrengtas taktilinis informacinis stendas, kuriame informacija pateikiama Brailio ir reginčiųjų raštu. Šis stendas padeda jį liečiančiam nematančiam žmogui susidaryti bendrą ežero vaizdą, supažindina su ežere esančių salų kontūrais. Tai vienintelis tokio tipo stendas visame Žemaitijos nacionaliniame parke“, – informuoja Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Laukinis Grabijolų pažintinis takas
Peržengę nemažą dalį Lietuvos, esame arčiau sostinės, Vilniaus, Neries regioniniame parke. Čia tiesiog privaloma apsilankyti Grabijolų pažintiniame take. Neries regioninio parko direkcija jį apibūdina kaip „laukinį“ pėsčiųjų takelį, kuriuo iš etnografinio gatvinio Grabijolų kaimo galima nueiti iki storiausio ąžuolo visame Neries regioniniame parke – senolio Alkų ąžuolo.
„Pakeliui praeisite linksmais pasakojimais apipintą Saldųjį upelį ir mistiškas Uolkas (Alkų kalvas), ant aukšto upės šlaito stūksančius buvusio Zapalinos palivarko pamatus, dar visai neseniai atrastą Paalkių piliakalnį, priartėsite prie Neries su mitologiniais akmenimis. Keliaudami šiuo takeliu, susipažinsite su įdomiomios Grabijolų kaimo apylinkėmis. Jos kupinos ne tik gražių, „laukinių” gamtovaizdžių, bet ir kadaise žmogaus rankų sukurtų objektų, dabar jau pasiglemžtų gamtos“, – apie pažintinį taką informuoja regioninio parko direkcija.
Tęsiama, kad visas maždaug 4 km ilgio takelis yra sužymėtas krypties rodyklėmis, tačiau jame nėra medinių laiptelių, žvyruotų takelių ir pan. Todėl jis ir vadinamas „ekstremaliu, laukiniu taku”.
„Išmintas takelis eis pievomis, laukų pakraščiais ir buvusiais kaimo keliukais, stačiais šlaitais ir giliomis raguvomis. Todėl šiame pažintiniame take būtina avėti patogią, drėgmės nebijančią avalynę neslidžiu padu, ir nusiteikti nelengvam, „laukiniam“ pasivaikščiojimui. Takelis nuves Jus iki Alkų ąžuolo ir pasisuks atgal, tad grįšite beveik tuo pačiu keliuku, kuriuo atėjote. Šis pažintinis pėsčiųjų takas eina pro privačius žemės sklypus, todėl, gerbiant jų savininkus ir gamtą, prašome pakeliui nekurti laužų, o visas šiukšles parsinešti kartu su savimi“, – akcentuoja Neries regioninio parko direkcija.
Vaizdingasis Barsukyno ozas
Nukeliavę į Kurtuvėnų regioninio parko apylinkes, galime ir šiek tiek užtrukti. Čia yra ne viena visai neseniai atrasta lankytina vieta. Pavyzdžiui, geomorfologinio gamtos paveldo valstybės saugomas objektas Barsukyno ozas. Kaip informuoja Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, Barsukyno ežerą juosia reta Lietuvoje geomorfologinė forma – pasagos pavidalo žiedinis natūralus pylimas – ozas. Pasakojama, kad jis susidarė aplink ledo luistą, kurio guolio vietoje dabar telkšo Barsukyno ežeras, atsivėrusiame plyšyje ir į šį plyšį tirpsmo vandenims suguldžius sąnašas.
„Ištirpus ledui dėl inversijos paviršiuje iškilo šis vienintelis Kurtuvėnų kalvotame masyve žiedinis volas. Barsukyno ozo viršūnėje, rytinėje pusėje yra barsukų urvų kolonija. Ozas apaugęs mišriu mišku, kuriame vyrauja pušis. Ozo vaizdą slepia tankūs lazdynai. Ozą supa ežerynas: Šermukšnyno ir Raudoniuko ežerai, Barsukyno ežeras, Geluvos ir Dubuko ežerai, Širvės ežeras. Pro ozą praeina dviračių trasa, pėsčiųjų pažintinis takas „Pageluvio ežerynas“. 0,5 km nuo ozo yra populiarus šiauliečių Geluvos ežero pliažas“, – informuoja regioninio parko direkcija.
Pageluvio piliakalnių šeimyna
Tęsiame viešnagę Kurtuvėnų regioniniame parke. Čia tarp Barsukyno, Šermukšnyno ir Raudiniuko ežerų 2017 metais stūkso atrasti du nauji piliakalniai. Pageluvio I piliakalnis, ko gero, siekia I tūkst. – II tūkst. pradžią. Piliakalnis įrengtas aukščiausioje Barsukyno ozo vietoje. Virš ežero jis iškilęs 25 metrus. Turi ganėtinai mažą aikštelę, iš visų pusių įtvirtintą grioviu ir pylimais. Ant piliakalnio rytinio pylimo styro nudžiūvusios vadinamosios „Sukilėlių pušies” kamienas.
„Pasakojama, kad prie jos sukilėliai duodavo priesaiką. Pageluvio II piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia. Aiškesnių įtvirtinimų žymių nėra – galbūt piliakalnis tik pradėtas įrenginėti. Jis, matyt, sudaro vieną nebaigtą įrengti įtvirtinimų kompleksą su Pageluvio I piliakalniu“, – apie piliakalnius pasakoja Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos specialistai.
Pageluvio I piliakalnis nedidelis, turi mažą aikštelę, iš visų pusių įtvirtintą grioviu ir pylimais. Ant piliakalnio rytinio pylimo styro nudžiūvusios vadinamosios sukilėlių pušies kamienas. Pasakojama, kad prie jos sukilėliai duodavo priesaiką.
Kurtuvėnų regioninio parko direkcija informuoja, kad, žvelgiant į Pageluvio II piliakalnį, aiškesnių įtvirtinimų žymių nėra – galbūt piliakalnis tik pradėtas įrenginėti. Jis, matyt, sudaro vieną nebaigtą įrengti įtvirtinimų kompleksą su Pageluvio I piliakalniu.
Paukščių prieglobstis – Mergelės akelių ežerėliai
Keliaukime į Dzūkiją. Čia prieš keliolika tūkstančių metų ledyno tirpsmo vandenys, srūdami į pietus, pora kilometrų ryčiau Merkinės išplovė daubą, kurioje dabar telkšo nedidelių pelkučių virtinė ir tyvuliuoja Mergelės akelių ežerėliai (vietinių vadinami tiesiog Ežeraičiais), per kuriuos teka Stangės upelis. Kaip informuoja Dzūkijos nacionalinis parkas, siauroje sąsmaukoje tarp ežerėlių vasaros pirmomis dienomis atvers kempingas, skirtas ne tik paukščių stebėtojams, bet visiems gamtą mėgstantiems stebėti žmonėms.
„Dzūkijos nacionalinis parkas nepasižymi tokia išskirtine paukščių gausa kaip Nemuno delta, bet čia nemažai tik šiam kraštui būdingų ar dažnesnių paukščių rūšių. Merkinės apylinkėse įdomiausios paukščių stebėjimo vietos yra Straujos ir Merkio upių santakos su Nemunu. Pavasarį, kai potvynio metu čia tyvuliuoja dideli atviro vandens plotai, greta įprastinių didžiųjų ančių ar didžiųjų dančiasnapių pulkelių tuoktuves kelia ir klykuolės. Merkio ir Straujos pievose vakarais kreksi griežlės, gana dažnai galima išgirsti ar pamatyti senuose gluosniuose upsinčius kukučius“, – apie Dzūkiją pasakoja GRYNAS.lt siųstoje medžiagoje.
Tęsiama, kad nukritus vandeniui Nemune iškyla laikinos smėlio salos, kuriose mėgina perėti upinės ir mažosios žuvėdros, krantiniai tilvikai, upiniai kirlikai. Stačiuose Merkio krantuose savo urvus rausia bebrai ir tulžiai - pirmieji po vandeniu, antrieji skardžių viršutinėje dalyje, dažnai po nusvirusia velėna. Rudeniop pakrančių smėlynai ir dumblynai tampa maitinimosi ir poilsio vietomis migruojantiems tilvikams. Pavasarinių ir rudeninių migracijų metu į upių slėnius užklysta ir jūriniai ereliai ar ereliai žuvininkai, vasarą galima pamatyti medžiojant ir juoduosius ar ruduosius peslius.
Visai netoli kempingo, Merkio paslėnio pievose išskirtinė augalų ir vabzdžių, būdingų tik Pietų Lietuvai, įvairovė, pėsčiomis pasiekiamas ir Merkinės miestas, gausus istorijos bei kultūros. Jo centre įsikūręs ir nacionalinio parko lankytojų centras.
Skrebio mišku paskui istoriją
Pagaliau, persikelkime į Aukštadvario regioninį parką, kuriame, Skrebio miške, įrengtas pažintinis takas. Parko direkcija informuoja, kad, keliaudami 3 km žiedu pėsčiomis kalvotais Skrebio miško keliukais, pasigrožėsite etalonine Lietuvos augalų bendrija – liepiniu skroblynu, senoliais ąžuolais, jotvingių laikus menančiais Mošos piliakalniu ir Mošos pilkapiais, šaltiniuotu Mošios upeliu. Takas eina per Skrebio botaninį, Mošos archeologinį draustinius ir „Natura 2000“ teritoriją „Skrebio miškas“.
Einant pažintiniu taku būsite ąžuolų apsuptyje. Paprastasis ąžuolas – stiprybės, ilgaamžiškumo simbolis, senovės baltų mitologijoje vadinamas dievo Perkūno medžiu, nusipelnęs „medžių karaliaus“ vardo. Ąžuolas yra Lietuvos nacionalinis medis, išsiskiriantis tvirčiausia mediena, užaugantis iki 40 m aukščio ir gyvenantis iki 1 000 metų, bet pasitaiko ir senesnių. Ąžuolo sėklos gilės yra maistingas ir mėgstamas miško gyventojų maistas. Žmonės taip pat giles ir žievę vartoja maistui ir gydymui. Seno medžio drevėse prieglobstį randa įvairūs vabzdžiai, paukščiai, smulkūs žinduoliai.
Pradėsite pažintį su sengire. Sengirė sužavės brandžių medžių galiūnų įvairove – ąžuolais, liepomis, skroblais, eglėmis, klevais, pušimis. Ji atrodo įspūdingai ir paslaptingai. Gamtiniu požiūriu toks miškas yra ypač vertingas, jame gausu įprastų ir retų vabzdžių, paukščių ir žinduolių rūšių. Senuose drevėtuose ąžuoluose aptiktas Europoje ir Lietuvoje saugomas vienas paslaptingiausių vabalų – niūriaspalvis auksavabalis. Sengirėje galima mėgautis paukščių giesmininkų chorais, geninių paukščių „koncertais“, išgirsti ūbaujant pelėdą, pamatyti paprastąjį suopį, vapsvaėdį.
Aukštadvario regioninio parko direkcijos specialistai pasakoja, kad pavasarį miškas aidi nuo paukščių giesmininkų choro, į kurį įsiterpia genių trelės, o danguje sušmėžuoja plėšriųjų paukščių siluetai. Pamiškėse, miško aikštelėse vasaros vakarais galima stebėti šikšnosparnius. Šie skraidantys žinduoliai sugauna galybę vabzdžių – kraujasiurbių ir augalų kenkėjų. Miške iškabinti inkilai paukščiams giesmininkams, pelėdoms, miegapelėms ir šikšnosparniams. Kalno šlaite įsikūrusi barsukų šeimyna.
Eidami pažintiniu taku susipažinsite ir su paprastuoju skroblu – egzotiškos išvaizdos, kiečiausią medieną turinčiu Lietuvos medžiu, gyvuojančiu iki 200 metų. Tai Pietų Europos rūšis. Plačialapių miškų tipui – liepiniam skroblynui būdinga turtinga biologinė įvairovė, tai – mūsų krašto senovės miškų etalonas. Skroblų vaisius – riešutėlius mėgsta paukščiai ir miško žvėreliai. Senų medžių drevėse, kamienų įtrūkimuose prieglobstį randa įvairūs miško vabzdžiai, paukščiai ir žvėreliai.
Taip pat praeisite pro Mošos pilkapyną. Pilkapyne, 3 ha plote, suskaičiuotas 21 sampilas (nuo 5 iki 10 m skersmens). Kai kuriuose sampiluose išlikę akmenų vainikų ar jų fragmentų. Tai jotvingių genčiai būdingi kapai. Archeologas Vytautas Daugudis nustatęs, kad tai IV–VIII amžiaus palaidojimai. Aptikta sudegintų žmonių kaulų likučių.
Be abejo, turėsite galimybę pailsėti prie Mošos upelio. Nedidelis, bet šaltiniuotas ir sraunus 3 km Mošios upelis, vadintas Ribinkos, Raibynės vardais, tėkmę pradeda nuo Mošios ežero, į kurį vandenis plukdo Lėda ir dar keli šaltiniuoti upeliai. Įveikęs kelias užtvankas, srūva melioruotų pievų kanalais, Skrebio mišku ir įteka į Aukštadvario HE tvenkinį. Čia galima pasigrožėti šaltinių verdenėmis, gegūnių žiedynais, tulžių viražais.
Pagaliau, išvysite Mošos piliakalnį, dar vadinamą Naujasodžių, Kazokų kalnu. Tai I tūkstantmečio vidurio jotvingių piliakalnis, stūksantis Mošios upelio dešiniajame krante. Jo šlaitai statūs, apie 20 m aukščio, viršuje 15 × 10 m aikštelė. Baltiškuoju laikotarpiu ant Mošos piliakalnio buvo atliekamos apeigos. Pietinėje piliakalnio papėdėje, buvusioje senojoje gyvenvietėje, aptikta lipdytinės grublėtosios keramikos ir kitokių radinių. Pietinėje piliakalnio pusėje slypi vienas, o šiaurinėje – du jotvingių laikų pilkapynai.
Reikia laikytis taisyklių
GRYNAS.lt primena,mėgaujantis gamtos pabudimu negalima pamiršti tam tikrų taisyklių. Saugomos teritorijos yra pritaikomos jas lankyti: įrengiama lauko informacinė sistema (rodyklės, informaciniai stendai ir pan.), pažintinė infrastruktūra, apžvalgos bokštai. Todėl lankytojai labai prašomi negadinti, nelaužyti infrastruktūros. Nacionalinių ir regioninių parkų lankytojų prašoma saugoti ne tik aplinką, gamtos bei kultūros paveldo objektus, tausoti gamtos išteklius, tinkamai naudotis ir sutvarkyti paliekamą poilsiavietę, stovyklavietę ar kitą lankomą teritoriją, bet ir neniokoti parkų direkcijų įrengtos infrastruktūros.
Taip pat prašoma išsivežti šiukšles, o į konteinerius atliekoms rūšiuoti atliekas mesti pagal pateiktas instrukcijas. Pabrėžiama, kad įvažiuoti į mišką ir važinėti po jį motorinėmis transporto priemonėmis galima tik keliais. Važiuoti dviračiais leidžiama keliais ir rekreaciniais, pažintiniais ar kitais miško takais, netrukdant pėstiems miško lankytojams ir negadinant takų dangos. Statyti transporto priemones miškuose galima tik tam skirtose aikštelėse arba kelio pakraštyje, užtikrinus galimybę keliu netrukdomai važiuoti kitoms transporto priemonėms. Saugiai elgtis būtina ir su ugnimi – laužus kurti tik specialiai tam įrengtose laužavietėse. Be to, užkurtą laužą būtina nuolat prižiūrėti, o, baigus kūrenti, laužavietę kruopščiai užberti žemėmis arba užpilti vandeniu, kad jis visiškai nustotų rusenęs.
Nuo 2015 m. gegužės 15 dienos 4 nacionaliniuose ir 28 regioniniuose parkuose reikalingas savanoriškas valstybinių parkų lankytojo bilietas. Jis skirtas žmonėms, kuriems rūpi ekologija, gamta, kraštovaizdžio vertybės, kurie nori ir gali prisidėti prie saugomų teritorijų puoselėjimo. Lankytojo bilietai platinami nacionalinių ir regioninių parkų direkcijose, lankytojų centruose turistinio sezono metu (aplinkosauginių, švietėjiškų renginių vietose, poilsiavietėse, stovyklavietėse, prie pažintinių takų, trasų ir kitur). Lankytojo bilietą galima įsigyti ir „Perlo“ terminaluose, bilietų platinimo sistemoje „Tiketa“. Nuo 2017 m. balandžio mėn. pradžios yra galimybė lankytojo bilietą pirkti trumpąja žinute (SMS).
