Stalino kūnas palaidotas, tačiau jo dvasia yra bauginančiai gyva. Ir ne vien Rusijoje, kur jam vėl statomi paminklai, bet, deja, ir Vokietijoje. Daugelis čia nėra įsisąmoninę milžiniškų jo nusikaltimų mastų“, – Josifo Stalino mirties 66 metinių proga rašė publicistas B. Reitschusteris. Jis puikiai pažįsta abi šalis, nes 16 metų pradirbo Maskvoje kaip žurnalo „Focus“ korespondentas, artimai bendravo su Borisu Nemcovu.

Pastaraisiais metais B. Reitschusteris paskelbė ne vieną kritišką straipsnį jau ne apie Rusiją, o apie Vokietiją. Paskutiniajame, pavadintame „Idėjiniai Stalino giminaičiai yra tarp mūsų“, jis kritikuoja akivaizdų bandymą viešajame diskurse skirtingais saikais matuoti abi didžiąsias totalitarines sistemas – nacizmą ir komunizmą – ir daryti tai, pasitelkus senus stalinistinius metodus.

Kai šmeižiami komunistinio režimo tyrinėtojai

B. Reitschusteris įžvelgia požymių, jog bandoma torpeduoti nusikaltimų, kuriuos Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR) vykdė komunistinis režimas, tyrimus. Ta kryptimi veikia mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas Amadeu Antonio fondas, praėjusį mėnesį organizavęs „dalykinę konferenciją“ su moto „Dešinysis VDR praeities analizės pakraštys“ („Der rechte Rand der DDR-Aufarbeitung“).

„Tai primena seną Stalino ir jo įpėdinių metodą diskredituoti jų brutalaus režimo kritiką, apšaukiant ją dešiniąja ar fašistine“, – komentuoja straipsnio autorius ir pamini išties pikantišką detalę: Amadeu Antonio fondo vadovė Anetta Kahane, VDR laikais buvusi vokiečių saugumo Stasi informantė, jau anuomet kitaip mąsčiusius žmones savo įdavinėjimuose apibūdindavo kaip „dešiniuosius“. Jos žodžiais, tai buvę „reakcingi ir mieščioniški, politine prasme vulgarūs ir agresyvūs asmenys“.

Paminėtina šiame kontekste to paties Amadeu Antonio fondo inicijuota kampanija prieš Stasi aukų memorialo Berlyne vadovą. Kairiųjų nekenčiamas memorialo vadovas, istorikas Hubertus Knabe buvo atleistas iš pareigų, suradus madingą pretekstą: esą, jis nepakankamai sudraudė bendradarbį, kaltintą seksualiniu priekabiavimu.

Juodinant H. Knabę buvo net persistengta: Vokietijos radijo komentare ūmai jau ne jo bendradarbis, o jis pats buvo pristatytas kaip „seksualiniu priekabiavimu kaltinamas Stasi aukų centro vadovas“.

Hubertus Knabe, Žana Nemcova

Hitlerio nusikaltimai pasitelkiami Stalino nusikaltimams sumenkinti

Socialistinę VDR pastaruoju metu taip atvirai stengiamasi pagražinti, kad netgi būtų galima kalbėti apie „valstybiniu lygiu skatinamą istorinį revizionizmą“, – cituoja autorius istoriką Klausą Rüdigerį Mai‘ų.

Bet argi galima užmiršti, kad „VDR buvo Stalino tvarinys, gigantiškos jo nusikaltimų mašinerijos dalis“? – stebisi B. Reitschusteris.

Stulbina jį ir istorijos dėstymo deficitai mokyklose. Kaip pavyzdį autorius pateikia Berlyno Šarlotenburgo gimnazijos aštuntokės nesusigaudymą: pažįstamų dukra nustebo sužinojusi, kad Berlyno sieną pastatė ne Hitleris, o socialistai. Nelabai ką ji buvo girdėjusi ir apie komunistinę VDR sistemą. Užtat mokykloje jai buvo įdiegta, kad „visi konservatyvios dešiniosios partijos AfD rinkėjai yra naciai“.

„Neįsivaizduojamų mastų Hitlerio ir nacių nusikaltimais iki šiol naudojamasi tam, kad būtų sumenkinti Stalino nusikaltimai“, – daro išvadą B. Reitschusteris. O juk „komunistinis režimas Stalino Sovietų Sąjungoje nusinešė apie 20 milijonų žmonių gyvybių, pasaulio mastu – iki 100 milijonų. Bandymas tai sumenkinti kitais nusikaltimais yra nepadoru, ydingas yra jau pats nusiklatimų lyginimas. Kas tai daro, tas ciniškai tyčiojasi iš abiejų sistemų aukų.“

Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas. TopFoto/Scanpix

Išsiderinęs mūsų demokratijos kompasas

Vertindami totalitarizmą, daugelis čia „neprimato kairiąja akimi“, ir tai, pasak B. Reitschusterio, yra viena didžiausių Vokietijos visuomenės problemų. „Dešinysis radikalizmas šalyje, ačiū Dievui, smerkiamas, o štai kairįjį radikalizmą linkstama pagražinti.“ Anot žinomo socialdemokratų politiko Ralfo Stegnerio teigimu, „smurtas kairei nebūdingas“ („Gewalt ist nicht links“).

„Simpatijos kairei atsispindi netgi žodyne: „kairė“ yra šaunu, o „dešinė“ prilyginama dešiniajam ekstremizmui ir yra keiksmažodis“, – pastebi B. Reitschusteris. Tačiau budriems reikia būti abiejuose pakraščiuose, prisimenant didžiojo vokiečių socialdemokrato Kurto Schumacherio, dešimt metų praleidusio Hitlerio koncentracijos stovykloje, įžvalgą: Stalino komunistus jis vadino „raudonai lakuotais naciais“.

Deja, Vokietijos partija „Kairė“ (Die Linke) ne tik kad neatsiribojo nuo savo komunistinės pirmtakės SED (Vokietijos vieningoji socialistų partija), bet, priešingai, pabrėžia linijos tęstinumą.

O juk SED režimas po karo ankstesnėse koncentracijos stovyklose kalino ne vieną socialdemokratą, – primena B. Reitschusteris.

„Tai, kad „Die Linke“ persivadinusi SED šiandien traktuojama kaip partnerė „kovoje už demokratiją“ ir „kovoje prieš dešinę“, rodo visišką mūsų istorinę amneziją, rodo, kaip labai išsiderinęs mūsų demokartijos kompasas“, – pastebi jis.

Komunistinė naujo žmogaus sukūrimo vizija tebėra gaji

Lygindamas Vokietiją su Rusija, autorius mato esminį skirtumą tarp stalinizmo idėjinių rezonansų šiose šalyse. Rusijoje „valstybiniu mastu palaikoma Stalino nostalgija apima jo valdžios metodus, nacionalizmą ir radonai užsimaskavusį imperializmą, bet jokiu būdu ne komunistinę ideologiją“.

O štai, Vokietijojoje, yra priešingai: „Čia, pirmiausiai politikoje ir medijose, vis dar gyvuoja kai kurie komunistiniai idealai. Stalino ir Lenino maksima buvo sukurti naują žmogų, naują visuomenę, – iš viršaus, prievarta ir perauklėjimu. Ir tai daryta įtikėjus savo moraliniu ir pažintiniu pranašumu.“

Tai patraukliai skambanti, tačiau beprotiška idėja. Deja, jai, kitaip nei fašizmui, nemaža politikų ir žurnalistų imuniteto neįgijo. Priešingai, jie netgi simpatizuoja tokioms idėjoms. Jie jaučiasi turį tiesos monopolį ir nori modeliuoti visuomenę pagal savo nuo realybės nutolusius idealus.“

Savo teisumu įtikėjusiems, kitaip manančius užsipulti linkusiems ideologams B. Reitschusteris primena J. Stalino teiginį, jog kuo arčiau komunizmas, tuo daugiau jo priešų ir priešų kategorijų. O priešus reikia „likviduoti“, – „kitaip manančių medžioklė buvo vienas iš kertinių akmenų, ant kurių laikėsi eižėjantis socializmas“.

Dabar vėl bandoma nutildyti kitaip manančius

Vokietijoje nieko panašaus, suprantama, nėra. Vis dėlto būtina nuslopinti tendencijas pačioje užuomazgoje.

„Neleistina, kad kitaip manantys vėl būtų apšaukiami (tautos) priešais (vokiečių naujakalbėje – „naciais“) ir būtų izoliuojami – kaip, tarkime, tuo atveju, kai AfD politiko vaikas nebuvo priimtas į privačią mokyklą, o žurnalistai tokį sprendimą sutiko plojimais“, – vieną iš daugelio pavyzdžių pamini B. Reitschusteris.

„Jei per tuos 16 metų, kai gyvenau ir dirbau Rusijoje, kas nors man būtų pasakęs, kad XXI amžiaus Vokietijoje vėl iškils toks pavojus, būčiau palaikęs jį išprotėjusiu, – prisipažįsta autorius. – Lenino ir Stalino šalyje kone kasdien savo kailiu tekdavo patirti jų tironijos sukeltas deformacijas. Rusijai dar ilgai teks kentėti nuo to visuomenės užnuodijimo, kuris tęsėsi 70 komunistinės diktatūros metų.“

Perspėjantį savo straipsnį autorius baigia emocingais žodžiais: „Kad ir kaip sunku tai ištarti: idėjiniai Stalino giminaičiai yra tarp mūsų. Jie yra nedidelė mažuma, tačiau juo rėksmingiau duodanti toną. Visuomenės dauguma, jos vidurys, privalo pagaliau aiškiai pakelti balsą ir gintis nuo bandymų performuoti ir užnuodyti mūsų visuomenę ta nuo realybės nutolusia ideologija. Pakelti balsą prieš bandymus nutildyti kitaip manančius, juos stigmatizuoti. Laisvė, pliuralizmas ir demokratija nėra natūrali būklė – už juos reikia kovoti. Kiekvieną dieną naujai. Stalino teroro pamokų užmiršti nevalia – tam mus įpareigoja jo aukos.“