Iš galvos neiškrenta istorija, kai šių metų sausį Kaune, netoli klinikinės ligoninės susmukusį vyrą nesėkmingai gaivinti bandė praeiviai, o tuo metu, kaip teigia nelaimės liudininkai, šalimais esančios gydymo įstaigos personalas gėrė kavą ir ragino kviesti greitąją.
Ne pirmas ir, matyt, ne paskutinis atvejis, kai susiduri su žmonių abejingumu. Tad jei taip atmestinai reaguojama į žmogaus gyvybę, ko gali būti verta gyvūno gyvybė?
Jei kaime naminius gyvūnus ne tik myli, bet ir uždaužo, skandina, karia, o mieste – tiesiog išmeta į gatvę ar į konteinerį, kokia tikimybė, kad mums pavyks išgelbėti eilinę laukinę katytę? Pavyzdžių, kurie sugriauna abejingos visuomenės mitą, žinoma, irgi netrūksta, bet čia reikia pažymėti – kiekvieną geras pavyzdys pirmiausiai prasideda nuo tavęs, tavo iniciatyvos, o tada jau pamatysi, kad iš tikrųjų rūpi ir kitiems.
Du nuostabūs bildukai
Žinoma, visa tai gali pasirodyti kaip pretenzingas moralizavimas, bet o kam nepatinka šiek tiek pamoralizuoti? Galiausiai man tiesiog rūpi ir norėčiau pasidalinti šia istorija vien tikėdamas, kad gal ką nors tai įkvėps, o gal paskatins remti tuos, kas tikrai verti paramos.
Viskas prasidėjo dar prieš mėnesį, kai nutarėme netoli Ukmergės įsikūrusioje nedidelėje trobelėje praleisti savaitgalį: jokio televizoriaus, radijo ar interneto, silpnas ir telefoninis ryšys – atitrūkimas nuo miesto rutinos, darbų, tik su židiniu ir knyga. O pasirodo – ir su gyvūnais.
Žinoma, ne visiems patinka katės ar juo labiau krebždėjimas naktį virš galvų, o gal dar kam ir alergija. Mums tokia kaimynystė netrukdo – nors patys neauginame gyvūnų, nes neturime tam galimybių.
Aišku, veikia ir emocijos – juk katės moka ištirpinti širdis: kai šaltą, drėgną vakarą prie durų prisistato dvi murkiančios juodai rudos ir pūkuotos viešnios, negi atsisakysi kompanijos? Tegu sušyla prie židinio, gal rasim ir kokį skanėstą, svarbu tik kad neapdergtų, ko nors nesugadintų.
Be to, šios katės – ne tik drąsios, draugiškos, bet ir mandagios: jokių kiaulysčių, į tualetą pasiprašo atsargiai krapštydamos duris, susirango prie židinio ir murkia arba vartosi – demonstruojasi.
Viena iš porelės – akivaizdi lyderė. Ji pirmoji prie maisto, pirmoji ant kelių, mane paglostyk pirmą, o ir išvaizda – išskirtinė: pusė snukio juoda, kita – šviesiai ruda.
Dryžis toks, kad primena legendinio dainininko Davido Bowie albumo „Aladdin Sane“ viršelį. Sodybos savininkas paaiškina – abi katės yra sesės, lyderė vardu Pusė, kita – Gilė. Abi – pusiau naminės. Viskas logiška. Užskaitom tokius sodybos priedėlius kaip privalumą ir išsikraustom.
Grįžtam po mėnesio, praleisti ilgąjį savaitgalį. Pirmą vakarą katės neateina, bildukai ant stogo nekrebždena, kad ir kiek kviestume ar rymotume prie lango, vis žvilgčiodami – gal jau pasirodė? Na gerai, oras bjaurus, kuri katė norės kišti snukutį iš kokios kad ir apyšiltės vietos, juk jos nežino, kas šiuo metu gyvena nuomojamoje trobelėje. Laukiam – norės, tai pačios ateis.
Saulėtas rytas – jau spragsi židinys, o ant kaitlentės čirška pusryčiai. Už durų pasigirsta kniaukimas. Iš pirmo įspūdžio – tradicinis, reiklus, kai katės nori ėsti ir pasitelkia visus manipuliacinius sugebėjimus. Bet kniaukia ir drąsiai pro duris žengia tik Gilė, o kas nutiko Pusei? Tupi ant takelio ir nesijudina kviečiama.
Reikia nutraukti spėliones – sodybos šeimininkas myli gyvūnus, bet jis nėra veterinaras, vadinasi, geriau paklausti specialistų. Šiaip ne taip sugauname ryšį – viena telefono padala, kraunasi lėtai, o ir šeštadienis, vilčių nedaug. Veterinarijos klinika rekomenduoja katę vežti kuo skubiau – jie labai užsiėmę, teks laukti gyvoje eilėje, o dirba tik iki 14 valandos, bet gyvūno nepaliks nugaišti už durų. Tai – ir geras, ir blogas ženklas, nes padėtis rimta, vyksta lenktynės su laiku, bet vilčių yra.
Gelbėjimo operacija
Lekiam, skubam – niekada nebūtume pagalvoję, kad mums svetimas, pusiau laukinis gyvūnėlis taps tokiu brangiu, kad bandysime padaryti viską, kad tik būtų išgelbėta katinuko gyvybė.
Aišku, atvykus iki nurodyto adreso, išryškėja eilinė provincijos (ir ne tik) bėda. Na kodėl, po galais, kodėl jie nesugeba nurodyti tikslių koordinačių: internete parašytas vienas adresas, o atvykus prie eilinės trobos paaiškėja, kad esi ne tik ne toje gatvėje, bet ir ne tame miestelyje.
Sugaištas pusvalandis, kuris į storą audeklą įvyniotai ir vieną silpną miau per kelionę išleidusiai katei gali tapti lemtingas. Čia visiems, kurie „Google“ ar netgi savo „Facebook“ paskyrose nurodot klaidingą adresą arba darbo laiką (oi, tai čia, žinokit, nereikia kreipti dėmesio, kas parašyta, čia tetos Ilonos sūnėnas kažką ten tuose internetuose įrašė, bet mes tai dirbam taip, kaip mums patinka), o į skambutį atsiliepiat pagiringu bei didelės nuostabos kupinu alio? – ar jums tikrai nereikia nei klientų, nei jų pinigų, kad leidžiat sau taip elgtis?
Galiausiai su vietinių pagalba randame vieną veterinarijos kliniką, kurioje pasitvirtina liūdnos prognozės: katytė smarkiai dehidratavusi, temperatūra nukritusi iki pavojingos ribos, tikriausiai apsinuodijo ar buvo apnuodyta – vilčių nedaug. Ši klinika nelabai turi galimybių padėti, bet, na, yra kita išeitis, nenoriai pripažįsta, jie kaip ir negali to sakyti, bet galiausiai rūpestis bei pašaukimas ima viršų – nukreipia pas konkurentus, kurie turi reikiamą įrangą, patirtį.
Lekiam ten – iš pirmo žvilgsnio didelė, moderni, profesionali klinika, kurioje darbo netrūksta. Registratūroje paaiškina, kad veterinarai užsiėmę – jie ne kavutę geria ar tauškia, kaip kai kurių medicinos įstaigų bobelės ir diedai, abejingai reaguojantys į ligonių skundus.
Apžiūros kambaryje ant stalo paguldytai katei atliekama apžiūra, šiaip ne taip pavyksta paimti kraujo – tik tada pasigirsta keli širdį veriantys ir skausmo kupini miau. Katytė – visiškai išsekusi, bejėgė, nebegali net priešintis adatos dūriui. Veterinaras patvirtina – prognozės itin liūdnos, visi rodikliai du-tris kartus viršija leistinas normas, vidaus organų būklė tragiška, jei nepagerės – greičiausiai nebeverta dėti daugiau pastangų.
Klinikai, žinoma, labiau apsimoka iš klientų išpešti visas įmanomas, daugiau kainuojančias procedūras, vaistus, bet sako, kaip yra. Vienintelė viltis ta, kad katytė jauna – jei norės kabintis į gyvenimą, dar yra vilties. „Esu matęs ir beviltiškiausių atvejų, stebuklų būna, bet nieko neprižadu“, – atsidūsta veterinaras.
Regis, tik tada pagalvojame apie įkainius. Viena vertus, neturime gyvūnų, nesame susidūrę su apžiūrų, tyrimų, kitomis kainomis. Kiek mums ši, galbūt, beviltiška laukinės katės gelbėjimo operacija kainuos – šimtus, tūkstančius?
Net ir veikiant emocijoms, tai, manyčiau, yra labai racionali mintis, juk tokių sumų net ir norėdami, tikriausiai, negalėsime skirti, bet veterinaras nuramina – čia ne Vilnius, tad ir kainos įkandamos. Darykite, sakome, viską, ką galite, mes sumokėsime. Susitinkame sodybos savininką, paaiškiname situaciją, o jis, gyvūnus mylintis žmogus, nė nesudvejoja prisidėti prie Pusės gydymo išlaidų padengimo.
Bet kuriuo atveju, tokie klausimai – šalutiniai. Grįžus į sodybą ir glostant Pusės sesę, nepaleidžia mintys – ar katė išgyvens, ar ištvers naktį svetimoje, jai nematytoje aplinkoje, prijungta prie lašelinės? Skambučio laukiam su negera nuojauta, lyg gomury būtų kas įstrigęs ir pasiruošęs smogti į paširdžius.
Lyg to būtų negana, emocijų saugiklius permuša atsiliepusi seselė, kuri ima pasakoti, kad tam katinukui viskas gerai, jis jau ėda, vaikšto ir tik tada pasitikslina ar mes kalbame apie tą patį gyvūną, apie Princą, ar ne? Po galais, žinoma, kad ne. Katė. Pusė, juodai ruda, ar ji dar gyva?
Atsiliepia jau veterinaras: katė jau prasimerkia, kartais paėda, gyvybė dar kabo ant plauko, bet vilčių yra. Atvykus vaizdas išties matosi geresnis – į kraiko dėžutę įlipusi Pusė vis dar atrodo silpna, bet jau gali prasimerkti, fokusuoti žvilgsnį. Arba tai pagerėjimas prieš pablogėjimą, arba ji išties kabinasi į gyvenimą. Dar po kelių dienų pasiekia tik geresnės žinios: katė toliau taisosi, kai kurie neigiami rodikliai pamažu krenta, ji ne tik ėda, bet ir grybšteli dantimis seselei į pirštą. Vadinasi gyvens! Žadėtas stebuklas, regis įvyko.
Žinoma, dar bent savaitę laukia dėmesinga veterinarų priežiūra stacionare, bent trumpalaikė reabilitacija, o tada? O kas tada? Jos negalima tiesiog paleisti į laisvę – ji dar per silpna, pernelyg miela, prisirišusi prie žmonių.
Mes Pusės, kad ir kokia miela ji bebūtų, tiesiog negalime laikyti – galime toliau skirti priežiūrą, lankyti, bet nusprendėme, kad jei jau ją išgelbėjo, ji nusipelno jaukių, mylinčių šiltų namų, kur skambės David Bowie (nebūtina sąlyga), kur jai nebegrės nuodai ir kur ji galės džiuginti vien savo buvimu ir smalsiu protingu žvilgsniu.
Tuo pačiu nenoriu, kad tai pasirodytų kaip vienos veterinarijos klinikos reklama – nors tai yra didžiausia ir įvedus į „Google“ – lengviausiai randama klinika Ukmergėje, priminsiu, kad ten kreiptis patarė konkurentai.
O ir tikiu, kad ir visos kitos veterinarijos klinikos jei tik galėtų, nedvejodamos padėtų ir padeda kiekvienu, net ir, regis, beviltišku atveju, negailint laiko bei pastangų. Man tai – asmeninė patirtis, todėl nedvejodamas skirčiau tai klinikai 2 proc. savo mokesčių, iki kurių deklaravimo pabaigos liko vos keli mėnesiai.