O to „tvano“ paslaptis paprasta – iki 2015 metų lietaus nuotekų tinklus prižiūrėjo 24–28 santechnikai kartu su techniniu personalu, vairuotojais ir mechanizatoriais. Minėtos „stichinės nelaimės“ metu ir mažiausiai bent metus iki jos, paviršinių nuotekų tinklo priežiūros darbus dirbo tik 6 darbininkai. Juk yra veiklų, kur kuo mažiau dirbi, tuo daugiau „lieka“ ir degalai tauposi... už tai ant popieriaus auga įmonės veiklos efektyvumas.
Dar iki R. Šimašiui ateinant į valdžią uždaroji akcinė bendrovė „Grinda“ tapo Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos nare, aktyviai reiškėsi rengiant Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo nuostatas. Sunkiose derybose pavyko susitarti dėl 23 mln. eurų Europos Sąjungos lėšų skyrimo „Grindai“ Vilniaus miesto paviršinių nuotekų tinklų tvarkymui. Nedelsiant, numatomų objektų sąrašas ir jų finansavimo tvarka buvo suderinta ir visose valstybinėse institucijose.
Tik dabartinių valdančiųjų lėtapėdiškumas ir visiška nekompetencija lėmė tai, kad iki šiol padaryta tik maža dalis darbų – rekonstruoti Karoliniškėse esantys paviršinių nuotekų valymo įrenginiai. Visas numatytas projektas turėjo išspręsti visiems žinomas problemines miesto vietas (Geležinio Vilko g., Narbuto g., būsimo Nacionalinio stadiono teritorija ir prieigos, Karoliniškių valymo įrenginiai ir dar bent vienas nedidelis objektas iš rezervinių objektų sąrašo).
Mero pažadai išgelbėti miestą nuo lietaus buvo tik jam įprasta veikla – JUODAS MELAS. Vertinant įvykių eigą matyti, kad kyla realus pavojus prarasti ES finansavimą.
Ir dar vienas melas. Po paskelbtų pirmojo rinkimų turo rezultatų stebėjau dabartinio mero R. Šimašiaus ir buvusio mero Artūro Zuoko debatus. R. Šimašius eilinį kartą pasigyrė, kad jie dabar efektyviai valdo įmones. Buvo paminėta „Grinda“. Kyla klausimas, kas yra efektyvumo esmė?
Ar popierinis pelnas vilniečiams už jų pačių pinigus ir kaip seniai nudėvėtas švarkas atrodanti gatvių važiuojamoji dalis ir šaligatviai net miesto centre ir Senamiestyje? Visais kanalais giriamasi apie apyvartos augimą per trejus metus net 2 procentais! Skelbiama, kad darbo našumas auga, sąnaudos mažėja ir pan. Už viso šio šurmulio slypi tai, kad pasikeitė įmonės pajamų struktūra, deja, ne vilniečių naudai – beveik visiškai apleisti kasdieniniai eksploataciniai darbai, kas labai kenkia miesto įvaizdžiui, bet juk tokie darbai yra nepelningi, o ir darbo sąnaudos didžiulės. Juk daug paprasčiau visą miestą nukloti vienkartiniais asfalto lopais.
Visas augimas, didžiąja dalimi, pasiektas paslaugų, kur beveik nenaudojamos medžiagos apimčių padidėjimu. Pavyzdžiui, gatvių priežiūra žiemą, kai druską ir smėlį nuperka savivaldybė. Nuo 2016 metų darbų apimtys budėjimo sąskaita išaugo beveik 25 proc. (kaip žinia, budėjimo metu barstytuvai stovi bazėje ir laukia sniego, o tuo metu pinigai „kapsi“). Iš čia ir degalų ekonomija, ir santykinis medžiagų sunaudojimo mažėjimas. Miestas liko be elementaraus ūkvedžio.
Tam, kad vėliau galėtų girtis efektyviu valdymu, „Grindą“ reikėjo padaryti nuostolinga. „Ikišimašiniu“ laikotarpiu įmonė dalyvavo „Verslo žinių“ projekte smulkiam ir vidutiniam verslui „Gazelė“. Nuo 2007 metų įmonė buvo vertinama kaip viena sėkmingiausiai dirbančių ir sparčiausiai besivystančių Lietuvos bendrovių. Visą šį laikotarpį, vertinant visus rodiklius, „Grinda“ puikavosi TOP 500 viduryje.
Ir štai atėjo Šimašius. 2015 metais savivaldybė „Grindai“ per keletą mėnesių padarė milijoninį nuostolį, apie tai jau buvo rašyta anksčiau publikuotame straipsnyje.
Keletas oficialių skaičių. 2015 m. gruodžio 31 d. savivaldybės skola įmonei buvo 9 002 692 Eur., per du 2016 metų mėnesius bendrovės pajamos sudarė 4 495 805 Eur., o savivaldybės įsiskolinimas išaugo iki 13,5 mln. eurų. O dabar DĖMESIO – per du 2016 metų mėnesius, o konkrečiai 2016 m. kovo 9 dieną savivaldybė bendrovei sumokėjo tik 490 eurų. Taip, tik keturis šimtus devyniasdešimt eurų. Kas pasakys, kad tai buvo ne tyčinė veikla? Kur apgintas viešasis interesas? Ir po to meras dar bando sulyginti 2015 ir 2018 metų įmonės veiklos rezultatus.
Taip, neblogai atrodo ta šaligatvių danga, tik ar kas pagalvojo, kas jai atsitiks, kai teks įgyvendinti tuos nupieštus stebuklus? Tam bus reikalingi kranai, ekskavatoriai, rimti sunkvežimiai, o jie oru juk neskraido. Kaip privažiuos tiltų remontui ir aptarnavimui reikalinga technika? Kaip jau dabar privažiuoti prie lietaus nuotekų išleistuvų? Kažkada juk teks valyti ir upės vagą. Ar atsiklausta gaisrininkų apie privažiavimo prie upės poreikį? Naujos dangos įrengimas turėjo tapti baigiamuoju krantinės tvarkymo etapu. Dabar gi namas pradėtas statyti nuo stogo. Nieko kito ir nebuvo galima tikėtis iš tų, kurie kažkada kažkuo buvo, bet neaišku, ką ten veikė ir ką sukūrė.
Dar Romos imperijos laikais buvo žinoma, kad negalima pažeisti kelio grindinio vientisumo, nes tik tai išsaugo laikančiąją kelio galią. Vilniuje yra keli pavyzdžiai, kur atskiros grindiniu grįstos gatvių atkarpos (pvz., Geležinkelio g.), kurios nebuvo pažeistos tiesiant požemines komunikacijas, puikiai išsilaikė ir nežiūrint didžiulių apkrovų, tarnauja jau beveik šimtmetį. O dabar kažkoks „proto bokštas“ sugalvojo Gedimino pr. dviračių tako ribose juodo bazalto trinkeles pakeisti į pilkas granitines. Kas toliau bus su šia gatve, pažeidus konstrukcijos vientisumą, niekam neįdomu. „Lietuvos ryto“ priede „Sostinė“ A. Dumalakas šia tema rašė, kad pinigai valdžiai apsėmė dantis. Manau, kad pinigai jau ir smegenis nuskandino.
Dabar apie žioplumą. Tik kas gali paneigti, kad tai daroma ne sąmoningai. Sanitarinio valymo ir teritorijų priežiūros srityje, pradedant 2013 metais situacija nuolat gėrėjo. Tai pripažino ir dabar vadžią turintys mieste. Bet vėlgi, jie tik naudojasi seniai užauginto medžio vaisiais. 2012 metais rengiantis skelbti tarptautinį konkursą pagrindiniai konkurso sąlygų kvalifikaciniai ir techniniai reikalavimai bei sutarčių tekstų projektai, ne mažiau kaip du kartus per mėnesį buvo kolegialiai svarstomi pasitarimuose pas merą A. Zuoką.
Darbai užtruko daugiau kaip pusmetį. Galutinę konkurso medžiagą parengti buvo pavesta „Grindai“. Laikėmės nuostatos, kad Vilniui reikalingi tik labai patikimi, realią patirtį, išreikštą tiek pinigine išraiška iš analogiškos veiklos, tiek fiziniais dydžiais (prižiūrėtų šaligatvių, vejų plotai ir pan.), turintys dalyviai, kad koks nors laiptinių prižiūrėtojas nebandytų pradėti „mokytis dirbti“ ant vilniečių galvų. Sutarties projekte buvo įrašyta sąlyga, kad paslaugų tiekėjai įsipareigoja kasmet investuoti konkrečias šimtatūkstantines sumas naujos technikos įsigijimui ir naujų technologijų diegimui. Vaizdas mieste keitėsi akyse. Jau seniai nebepamatysi kiemsargio rankose nušiurusios beržinės šluotos ir seno vaikiško vežimėlio sąšlavų surinkimui. O prieš porą metų lankydamasis Amsterdame dar mačiau žmogelį su beržine šluota.
2018 metų viduryje dabartiniai surengė analogišką konkursą. Tik jų atveju, dėl konkurso sąlygų pasipylė skundai ir teisminiai ginčai. Atkreipiu dėmesį – mūsų 2013 metais paskelbtas konkursas nesulaukė nei vieno skundo ir nei vienos pastabos.
Įgyvendinta „geroji praktika“ jau prakeikta vilniečių, plačiai išskalbta spaudos, viena sutartis po teisminių ginčų jau nutraukta su visomis pasekmėmis, bet tik ne vilniečių naudai. Turime „gaspadorių“...
2013 metų konkursui kolektyviniu darbu buvo sukurtos beveik etaloninės sąlygos. Deja, dabartiniai valdantieji – vilniečių bėda ir nelaimė. Kaip niekam tikę studentai – nesugebėjo tiesiog nusirašyti.