Dar niekada po Antrojo pasaulinio karo Europa nebuvo tokia svarbi, rašo jis, ir aš pilnai sutinku. Tokio sutikimo mums ir trūksta. Trūksta ir Europos, kuri atsidūrė ant slenksčio. Brexit yra to puiki iliustracija – juk Jungtinės Karalystės žmonės nei buvo pernelyg suklaidinti, nei ką. Jie tiesiog nustojo tikėti, kad Europa, tokia kaip dabar, veikia.
Nustojo veikti, nes dauguma patikėjo, kad užteks ES minkštosios galios – bet tai yra tiesiog stagnacijos ir pasyvumo spąstai. Europos Sąjunga tikrai nėra vien ekonominė organizacija – ji giliai politinė. Ir kai reikia spręsti, kas prisiims atsakomybę už migrantus ir darbo rinkos pasidalijimą (arba nesidalijimą), turime nuspręsti drauge – tam ir susibūrėme. Ir tada tegu ekonominė bendrystės nauda tepadeda mums siekti ir politinės gerovės, kad Europos Sąjungos projektas būtų sėkmingas.
Europos sąjunga turi turėti aiškią bendrą sieną. Bendra pasienio gynybos sitema yra didelis projektas, bet įveikiamas. Tiesiog turime jį vykdyti. Ir tada kiekvienas pasienietis, tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje, turėtų gauti tokį patį atlygi. Čia telpa du dalykai: a) mes turime laikytis kartu, nes tai vienintelė sėkminga ateitis, ir b) turime siekti, kad mūsų bendrabūvis būtų vienodai vertinamas. Arba, paprasčiau, lietuvis ir prancūzas būtų vienodai vertinamas.
Vienoda minimali alga visoje Europoje dabar atrodo kaip miražas, bet tai yra būtina siekiamybė. Turime pasitelkti visus taip vadinamos harmonizacijos resursus ir galimybes, kad tai pasiektume. Paprastai tariant – pagalvokite apie milžiniškus tarptinklinio mobiliojo ryšio mokesčius. Jų nebėra. Suvienodinti pavyko. Lygiai taip galime ir su visai kitais mokesčiais ir kitais bendrais sprendimais.
Bet sprendimus mes turime priimti ir patys. Išsigąskite: Lietuva turi skolintis. Kad pasiektume tikrą proveržį, mes turėsime skolintis, bet tai visai nėra baisu, paklauskite bet kokio verslininko. Nes valstybė tai visgi ir ūkis. O lėšos jam plėtoti padės kurti aukščiausias algas mokančias įmones, pačios jos tik taupant nepasistatys.
Mes galime. Ir turime tam nuostabią progą. Ją duoda Macrono laiškas, ir ne pats jis, o jo idėjos. Mes turime puikią progą išdrįsti, atsistoti ir būti pirmose jas ginančiose gretose. Mes turime puikią progą lemtingam proveržiui.
O tas pats pasienietis gali būti net ne fizinės valstybių sienos, bet ir informaciniame lauke, kuriame šiaip ar taip teks kovoti. Nes gražios oficialios kalbos peržengoiamos dezinformacijos ir propagandos kanalais.
Svajoju apie Europos sąjungą, kurioje saugomos ir kultūros, ir kalbos. Tai mūsų bendrystė. Mūsų visų kartu, ne kiekvieno atskirai. Mes visi esame atsakingi už mūsų bendrą erdvę. Už erdvę, kuri nėra vien ekonominis, bet ir kultūrinis projektas. Saugojantis ir puoselėjantis kultūrą ir vertybes, kurios gimė ir užaugo Europoje. Ir Europą užaugino.
Lietuva turi nuostabią progą stoti į pirmą eilę saugant tokią Europą, kuri mums viską davė. Atsibusti ir prisiminti tai. Todėl Macronas ir vadina tai Europos Renesansu. Mes, prisijungdami, galime prisiminti kad ir „Pabudome ir kelkimės“.
Macrono žodžiai nėra vien tik žodžiai. Mums jie – nuostabi galimybė išreikšti savo poziciją, įsiveržti į atsinaujinančios Europos lyderius ir būti ten svarbiu balsu. O tą seks aukštesnės pajamos, ir tas tikslas Prancūzijos ir Lietuvos pasieniečio vienodo atlygio nebeatrodys toks nerealus. Nes jis realus. Tiesiog reikia šiandien ir dabar imti ir daryti. Ne palaikyti, kad gera mintis ir išreikšti paramą, o imti ir daryti. Dabar tam puikus metas.