Kviečia paliesti parodą
Interaktyvioje parodoje eksponuojami Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių menininkų video meno, tapybos, fotografijos darbai, meno instaliacija, papildyti interaktyviais objektais. Meno kūrinius čia galima ne tik žiūrėti, bet ir liesti. Tiesą sakant, tai daryti reikia – nes jei, pavyzdžiui, nepajudinsi meno kūrinio dalimi tapusios raudonos plytos ar nenukelsi vazos dangčio – kūrinys tau neprabils. Ne perkeltine – tiesiogine prasme. Garso įrašuose, lydinčiuose kūrinius, galima girdėti pačių autorių užuominas, kaip juos perprasti, ar kitokias juos atrakinančias asociacijas. Tai – tam tikras menininkų atspirties taškas.
„Šia paroda norime parodyti, kad MO muziejus – atviras įvairiems eksperimentams ir jauniems kūrėjams. Pirma paroda buvo kolekcijos reprezentacija nuo šeštojo dešimtmečio iki šių dienų, reprezentatyvi, atidaranti muziejų paroda, o ši yra šviežias gūsis į šiuolaikinį meną, dabar kuriančius ir jaunus kuratorius, ir interakcijų kūrėjus“, – kalbėjo MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė.
Pasak jos, ši paroda yra eksperimentas dėl to, kad joje kartu teko dirbti parodų kuratoriams ir patirčių dizaineriams, o tai nėra dažnas atvejis, nes jie paprastai gyvena lyg skirtinguose pasauliuose.
„Parodų kuratoriai dirba su koncepcijomis, idėjomis, o patirčių dizaineriams svarbus konkretus patyrimas ir kaip žmogus artėja prie to meno. Mūsų vienas svarbiausias tikslų, kad šiuolaikinis menas būtų atrakintas per interakciją. Jau pirmoje parodoje matėme, kad noras pakelti kūrinį, prisiliesti prie to meno tikrai yra“, – sakė muziejaus direktorė.
Duoklė šiuolaikiniam menui
Parodoje eksponuojami šešių autorių – Geistės Marijos Kinčinaitytės, Eglės Ulčickaitės, Liudo Parulskio, Jurgos Barilaitės, Vytauto Viržbicko ir Andrej Polukord darbai. Pačią parodą ir interakcijas įgyvendino kuratoriai Gabrielė Radzevičiūtė ir Marius Armonas, patirčių dizaineriai Justas Motuzas, Lukas Valiauga, Inga Galvanauskaitė ir garso režisierius Antanas Dombrovskij.
Atrinkti kūriniai – iš pastarųjų penkerių metų autorių kūrybos. G. Radzevičiūtė pasakojo, kad svarbiausia jungtimi atrenkant darbus jiems tapo patys menininkai, kurie aprėpė labai plačias temas: kapitalizmo krizę ir kritiką, miesto kultūrą, ekologiją, menininko identitetą ir kitas.
„Siekėme pristatyti menininkus per tam tikrą jų skirtumą visumoje: visi šeši menininkai ganėtinai skirtingi, plėtoja skirtingas temas, dirba skirtingose medijose, tačiau kartu jie kaip taškeliai, kaip atspirties taškas žemėlapyje, kažkur susikerta, kažkur nutolsta vienas nuo kito. Iš temos pusės juos sieja tai, kad atsispindi menininko tapatybės, identiteto tema, atminties kultūros tematika, jų santykis su tam tikro laiko ir tam tikrų vietų temomis“, – kalbėjo ji.
Marius Armonas neslėpė, kad pasirinkimui įtaką darė ir erdvės apribojimai. „Pati erdvė nėra labai didelė, galvojome, kad vieną temą nėra išplėtoti pakankamai vietos, todėl ieškojome ne vienybės, o skirtumų. Interaktyvūs objektai yra tam tikra interpretacija: siūlome ieškoti savo būdų, gal žmonėms kils asociacijų iš savo patirties ir požiūrio“, – parodos idėją komentavo jis.
Perteikė asmenines patirtis
Nors parodos kūrėjai sako nesiekiantys suformuoti jokio konkretaus įspūdžio ir norintys palikti galimybę jį susidaryti patiems lankytojams, parodos atidaryme kai kurie menininkai šiek tiek užsiminė, ką patys galvojo kurdami savo kūrinius.
Vytautas Viržbickas prasitarė, kad visos kūrinio istorijos negali pasakoti, nes ji susijusi su kitu žmogumi, apie kurį jis galvojo kurdamas. „Tai yra tam tikras vaizdinys, kurį aš nešiojuosi nuo pat vaikystės ir apie jį galvodamas sukūriau kūrinį apie klajonę, benamystę, neturėjimą, troškulį, nežinojimą, nerimą“, – kalbėjo jis.
„Čia buvo toks netikėtai įvykęs momentas, kad dėka vieno man labai svarbaus žmogaus, kuris tam tikru metu buvo man kaip tėvas, aš išmokau pinti. Aš ilgą laiką tarsi gėdijausi to amato, bet po kažkiek metų, kai atsirado daugiau brandos, atsiminiau tą techniką ir panaudojau tame kūrinyje. Dabar tas žmogus visai neseniai išėjo į Anapilį ir aš tam tikra prasme jaučiu, kad nešioju su savimi vertybę, išmokau tą techniką, žinau kaip dirbti ir tai glosto man širdį“, – pasakojo V. Viržbickas.
Savo kūriniams jis naudoja neįprastas medžiagas – dalis iš sunkvežimių ar automobilių kuro bakų, dviračių padangas ir pan. „Tam tikra prasme aš kaip sanitaras, tas šiukšles renku ir, jei man tinka, naudoju. Tos medžiagos šlykščios, purvinos, bet man kažkuo patinka“, – juokėsi jis.
Kita kūrėja, Jurga Barilaitė įkvėpimo sėmėsi iš vaikystėje mamos sportui naudoto metalinio sukamo disko. „Atsimenu, mums su broliu buvo geriausias atrakcionas, tiek išsisukdavome. Man tas pats svaigulys ir sukimasis daugiau kaip metafora“, – savo darbą komentavo ji. Video projekcijoje matyti, kaip moteris sukasi vidury žaliuojančios pievos. Kaip sako J. Barilaitė, nufilmavusi vaizdą jį šiek tiek pagreitino – apie 600 procentų.
Liudo Parulskio video projekcijoje – neįprastas Vilnius, kurį galima stebėti bėgant pro šalį, lyg žiūrėtum pro „Hesburger“ langą. Tik bėgama ne tik erdve, bet ir laiku – galima matyti po karo neišlikusį „Europos“ viešbutį ar stalininio stiliaus pastatą. Bet nors atidarymo metu diskusiją moderavęs aktorius Dominykas Vaitiekūnas bandė autorių provokuoti, klausdamas, ar tai reiškia jo ilgesį ankstesniam Vilniui, L. Parulskis užtikrino, kad tikrai ne.
„Ilgesys turėtų turėti kitą pavadinimą: tai nėra tas jausmas, kuris atneša kūrybinį džiaugsmą. Ilgėtis ko nebėra labai net įdomu. Tiesiog tai reikia žinoti ir nedaryti ateityje klaidų, bet nereikia bandyti atgaivinti zombių, Vilniuje jų ir taip jau matosi. Reikia žiūrėti daugiau per istorinę pusę, labai sveikai – nereikia papildomų jausmų“, – sakė jis.
Parodą „Atspirties taškas“ lankytojai galės aplankyti nuo kovo 8 d. iki balandžio 14 d. MO muziejaus Mažojoje ekspozicijų salėje.
