Susitikimas restorane. Žavus, tikrai patrauklus, elegancija spinduliuojantis vyras suka man galvą ne prasčiau nei geras vynas. Nė nepastebiu, kaip imu sukti plaukų sruogą apie pirštą, vis garsiau juoktis ir lyg netyčia baksnoti jį koja po stalu...
Naktis viešbutyje. Absoliutus rūpestis iš jo pusės. Jokių skambučių – abiejų telefonai tyli. Mano išjungtas, jo, tikiuosi, ne.
Rytas. Mes abu vis dar drauge. Galvoju, kad norėčiau taip prabusti dar tūkstančius ir vieną naktį...
Ir – pabaiga.
Kai grįžtu namo, vyras atsiprašinėja, eilinį kartą pažada būti geras. Sutinka su tuo, ką sakiau ginčo metu.
Ir aš pasirenku jį.
Pasirenku savo nuobodų, niekam tikusį vyrą, su kuriuo turime namą ir vaikų, ir bendrą verslą. Tai, ko visą gyvenimą troškau, bet kai gavau, supratau, jog esu uždaryta į narvą. Mirkstu pažinčių svetainėse ir laukiu eilinio ginčo, kurstau jį, kad netektų kantrybės ir aprėktų ir dingtų trenkęs durimis. Tada aš prisijungiu prie eilinio pažinčių puslapio, kur esu netekėjusi ir be vaikų, ir mesteliu eilinę žinutę, kad šiandien galiu... o kitą rytą vėl esu užkrauta įsipareigojimais ir rutina.
Ar tai – gyvenimas? Kažin... Bet nieko nebepakeisi. Esu uždaryta sidabriniame narvelyje ir tik kartais išskrendu į laisvę, į aklą pasimatymą, virpėdama, kad būsiu atpažinta, ar net sutiksiu savo vyrą... Žinau, kad jis irgi man neištikimas, nuojauta sako. Sako, kad užsibūna darbe, bet aš žinau tiesą... ir nematau kitos išeities, kaip bandyti užgriebti lašelį medaus ir sau.
Paskutinis pasimatymas buvo stebuklingas. Priminė pirmąjį su vyru... Gaila, kad tie laikai praeityje, ir dabar esame du svetimi paukščiai, laukiantys progos pasprukti... ir kaskart grįžtantys į nemielą lizdą.
Pasidalinkite savo istorijomis su DELFI skaitytojais! Anonimiškumą garantuojame. Siųskite el. p. pilieciai@delfi.lt iki kovo 31 d. su prierašu „Aklas pasimatymas“ arba spauskite apačioje pilką mygtuką.
Dviems nugalėtojams įteiksime DELFI gertuves, su jais bus susisiekta asmeniškai jų nurodytais kontaktais.