Apie ką mes čia…
Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų pilotė Kerol Danvers vieną dieną įgauna neregėtas ateivių galias. Tačiau, kuo didesnė galia, tuo didesnė ir atsakomybė, kuri ir krenta ant iš pirmo žvilgsnio trapios, bet viduje kovingos moters pečių. Pati to nenorėdama, Kerol yra priversta įsivelti į tarpgalaktinę kovą su galingu ir piktavaliu Skrulu rasės lyderiu Talosu bei kitais, visatai gresiančiais padarais.
Kūrinio turinys
Tapęs daugiausiai užsidirbusiu 2018 metų kino projektu, filmas „Keršytojai: Begalybės karas“ pasibaigė ne tik įdomiausioje vietoje, bet dar ir į jau ir taip visokias įvykiais užpildytą siužetinę liniją sugebėjo kelioms sekundėms įterpti naująjį herojų, kuriuo ir tapo Karol Danvers.
Kas nežino arba nebepamena, tai tas pristatymas įvyko pirmoje scenoje po titrų, kai Nikas Fiuris ištraukė senovinį ir šiuolaikiniam jaunimui visiškai nieko nesakantį peidžerį. Todėl iš karto patariu – eidami žiūrėti „Marvel“ filmų nebėkite iš kino salių kaip pamišę, o pasilikite ir galbūt išvysite pakankamai įdomius anonsus į kitas dalis. Bet, aišku, norint suprasti visus filmo kūrėjų kozirius reikia būti ir neblogai pasikausčiusiam pačiuose komiksuose. Bet ne apie tai dabar kalbama.
Už naujojo (pagal skaičių jau dvidešimt pirmojo) šios serijos filmo pastatymą buvo atsakingas režisierių Annos Boden ir Ryano Flecko duetas, kuris nėra pernelyg žinomas masiniam žiūrovui. Todėl man pasidarė smalsu, ar šie žmonės, kurie dirbo su televiziniais serialais ir nepriklausomu kinu, sugebės pavežti tokį galingą ir ne vieną šimtą milijonų dolerių kainavusį projektą. Ir po pamatyto galiu teigti, jog taip, jie moka dirbti su tokio masto filmais. Bet bėdų filmas aišku turi.
Didžiausias minusas žiūrint šią juostą yra pati Kapitonė Marvel, kurios paveikslas buvo nutapytas prabėgom. Tai nėra kruopščiai ir nuodugniai išnagrinėtas herojus, kuris pagal viską turi būti galingesnis ne tik už visus anksčiau mums pristatytus veikėjus, bet ir savo jėga pranokti patį Tanosą, su begalybės akmenimis papuošta pirštine.
Filme praktiškai nėra nei vienos scenos, kuri leistų patikėti tuo, jog tai būtent ji galės pilnavertiškai pasipriešinti piktavaliam titanui. Tiesiog tai dar vienas stiprus ir kovojantis už teisybę herojus, kuris pasirodo reikiamu metu ten, kur jo labiausiai reikia.
Užtat jos santykiai su Niku Fiuriu ir jų dueto bendradarbiavimas atrodo fantastiškai. Žiūrint į visas scenas, kuriose jiems tenka tapti porininkais, iš karto kyla asociacijos su 80-90-asiais rodytas filmais bei serialais, kuriuose du skirtingų pažiūrų ir temperamento miesto sergėtojai bandė sustabdyti piktus kėslus turinčius žmones. Todėl stebėti panelės Danvers ir dar akį turinčio Niko nuotykius yra išties linksma, nes kaip dažniausiai būna tokiuose duetuose, vienas yra atsakingas už humorą, o kitas už rimtą atmosferą.
Dialogai filme nėra švieži, netgi galima būtų teigti, jog pakankamai nuvalkioti ir jau daug kartų girdėti tiek pačiuose „Marvel“ filmuose, tiek ir kituose projektuose, tačiau situacijos, į kurias pakliuvo vienas ar kitas veikėjas – naujoviškos ir kartais nestandartinės. Dėl to išties nėra nuobodu stebėti klišėmis apipintą siužetinę liniją.
Kas dar svarbu – tai, jog filmo veiksmas perkeltas į daugeliui iš mūsų pažįstamą 90-ųjų epochą. Šiuo atveju nenoriu atskleisti ničnieko, kas galėtų sugadinti nostalgijos potyrį kine, nes daug elementų, su kuriais dažnam iš mūsų tekdavo susidurti vaikystėje ar jaunystėje, filme buvo pristatyti iš visiškai naujos perspektyvos. Gal po šios juostos pasirodymo 80-ųjų eskalavimo tema šiuolaikinėje populiarioje kultūroje bus pakeista į vėlesnį dešimtmetį? Nes kiek jau galima kopijuoti „Keistus dalykus“?
Grįžtant prie personažų, tai galiu pasakyti, jog feminizmu alsuojantis Kapitonės Marvel portretas yra tiesiog nykus bandymas atkartoti Nuostabiosios moters esmę. Anas personažas mokėsi tapti tuo, kuo tapo, kai tuo tarpu Kerol Danvers buvo tokia nuo pat filmo pradžios, todėl apie kažkokią evoliuciją čia net negali būti jokios kalbos, nes personažas ir jo veiksmai nepasikeičia net ir nuo itin svarbių įvykių. Ir tai tikra bėda, nes visgi šis pirmasis Kapitonės Marvel pasirodymas šioje ilgametėje frančizėje neleidžia žiūrovui su juo susipažinti nuodugniai apart kelių paviršutiniškų epizodų, susijusių su jos praeitimi.
Jaunasis Nikas Fiuris toks pat šaunus, kaip ir visuose kituose filmuose, kuriuose jam teko proga pasirodyti arba atlikti itin svarbų vaidmenį tų filmų siužetinėje linijoje. Filme atskleidžiamos svarbios jo paslaptys iš praeities ir, aišku, parodoma tai, kaip jis neteko savo brangios akies. Kitais mums pažįstamais veikėjais tapo agentas Kolsonas bei Ronanas su Koratu. Jie gerai įsiterpė į rodomą veiksmą, todėl priekaištų nei vienam neturiu.
Pagrindinis antagonistas ir keli nauji bei labai svarbūs šiai istorijai veidai nenustebino, bet ir nepaliko blogo įspūdžio. Ypatingai, jeigu kalbėsime apie pagrindinį Skrulą, kuris ir buvo esminis blogietis filme. Bet čia ir yra esminė „Marvel“ problema, jog ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti jų išties charizmatiškus ir vertus dėmesio blogiečius, kuriuos būtų galima atsiminti net ir praėjus keleriems metams nuo filmo pasirodymo.
Apibendrinant, nes nemanau, kad dar kažką reikėtų sakyti apie šį filmą, galiu tiesiog teigti, jog tai gerą pramogą suteikiantis popkorninis filmas, kuris savo pateikimu nusileidžia beveik visiems soliniams šios frančizės filmams kaip „Geležinis žmogus“, „Toras“, „Galaktikos sergėtojai“ bei netgi „Kapitonas Amerika“. Todėl tenka dabar su nekantrumu laukti didingo „Keršytojų“ finalo, kuriame tikėkimės šis naujai gimęs personažas sugebės labiau atskleisti savo galias ir pasirodyti mums iš žmogiškosios pusės.
Techninė juostos pusė
Tai yra „Marvel“, tai yra „Disney“, todėl, manau, nereikia pernelyg daug išsiplėsti kalbant apie vizualią šios juostos dalį. Jis specialiųjų efektų kokybės prasme niekuo nenusileidžia savo pateikimu tokiems filmams kaip „Juodoji Pantera“, „Galaktikos sergėtojai“ bei „Toras: Pasaulių pabaiga“. Gražiai, spalvingai ir kruopščiai pateikta nauja istorija, kuri susivalgo skaniai kaip beveik visi „Marvel“ kino projektai.
Didelis dėmesys juostoje buvo skirtas herojų kostiumams, grimui bei šukuosenoms, todėl galima pastebėti išties nemenką ties tuo padarytą darbą, kuris irgi priverčia žavėtis išoriniais šio kino projekto pliusais. Pliusais, kurie nebūtų tokie matomi, jeigu ne geras operatoriaus darbas, suteikęs mums ne tik galimybę atsidurti 90-ųjų Žemėje, bet ir atidurti įnirtingoje tarpgalaktinėje kovoje su piktavaliais ateiviais.
Muzikinė dalis taip pat „veža“ ir suteikia puikią atmosferą ne tik pačioms epiškiausioms scenoms, bet ir leidžia pajusti tą nuostabiąją 90-ųjų energiją kartu su Elastica daina „Connection“, Republica hitu „Ready To Go“ ar Hole „Celebrity Skin“.
Kalbant apie garso ir vaizdo montažą, tai viskas kaip ir įprasta „Marvel“ studijai – kokybiška. Todėl negalėčiau peikti paviršutiniškos istorijos, kuri dėl gerai apgalvoto montažo buvo sukalta išties nenuobodžiai bei patraukliai.
Taip pat ir sustiprintas garsas pačiose efektingiausiose filmo scenose pridavė pasitenkinimo jausmą, nes, ką čia slėpti, pramoga čia tikrai buvo gera.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau buvau minėjęs anksčiau, tai yra istorija apie pasaulį norintį išgelbėti duetą, kurį susidarė „Oskaro“ laureatė Brie Larson ir kultinis Samuelis L. Jacksonas.
Aktorės pasirodymas man pernelyg nekliuvo, tačiau, tiesą pasakius, iš JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą pelniusio žmogaus tikėjausi žymiai išraiškingesnės vaidybos. To paties nepasakyčiau apie jos kompanioną, kuris ir vėl puikiai suvaidino Niką Fiurį. Tiesa, šįkart Samueliui L. Jacksonui reikėjo pateikti šį veikėją iš kitokios perspektyvos ir jis su tuo susidorojo be jokių problemų.
Patiko man ir pagrindinį blogietį įkūnijęs Benas Mendelsohnas, kuris jau gerą dešimtmetį neišlenda iš tokio amplua. Bet ar jo suvaidintas Skrulų vadas buvo vienas geriausių „Marvel“ antagonistų? Tikrai ne. Tai buvo tiesiog gerai suvaidintas herojus, kuris leido suvokti jo pranašumą prieš kitus.
Antraplaniuose vaidmenyse taip pat buvo galima pamatyti jaunąjį agentą Kolsoną, kurį ir vėl suvaidino Clarkas Greggas, o taip pat ir Jude‘o Law atliktą Jono-Rogo personažą. Prie jų trumpam prisidėjo iš „Galaktikos sergėtojų“ pažįstami Ronanas su Koratu vėl įkūnyti Lee Pace‘o ir Djimono Hounsou.
Verdiktas
„Kapitonė Marvel“ – triukšmingas, vizualiai patrauklus ir itin lengvai vystomas pirmasis studijos „Marvel“ projektas apie moterį superheroję, kuris vietomis sugeba sukelti ne tik tikrą nostalgiją 90-ųjų epochai, bet dar ir paruošti žiūrovus finaliniam „Keršytojų“ akordui, kuris neužilgo pasieks kino teatrų ekranus.
Filmo anonsas:
