Žiniasklaidai A. Mamontovas jau buvo prasitaręs, kad turas su orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, bus viena įspūdingiausių jo karjeros akimirkų.
Tokia užuomina tik sužadino visų atlikėjo gerbėjų smalsumą.
Orkestrinėmis aranžuotėmis čia atgimė kultinis 1998 metais išleistas A. Mamontovo albumas „Šiaurės naktis. Pusė penkių“.
Koncertinis turas pristatė ir vainikavo vieną išsipildžiusių dainininko svajonių. Gruodžio viduryje „Šiaurės naktis. Pusė penkių“, aranžuota orkestrui, sugulė į kompaktinius diskus ir vinilines plokšteles vienoje įtakingiausių pasaulio įrašų studijų „Abbey Road“.
Šioje įrašų studijoje gimė visi grupės „The Beatles“ albumai, joje savo kūrinius įrašinėjo tokios kultinės grupės kaip „Pet Shop Boys“, „Pink Floyd“ ir kitos.
Ketvirtadienį sostinėje vykusio koncerto metu A. Mamontovo gerbėjai turėjo progą pirmieji įsigyti „Abbey Road“ studijoje įrašytą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ versiją.
Praėjusių metų vasarą festivalyje „Midsummer Vilnius“ pirmą kartą suskambėjusi A. Mamontovo programa kartu su orkestru sulaukė neįtikėtino populiarumo. Bilietai į Valdovų rūmų kieme vykusį pasirodymą buvo išgraibstyti akimirksniu. Ketvirtadienio vakare įvykęs pirmasis pavasarinio koncertinio turo koncertas taip pat nebuvo išimtis – arenoje liko vos kelios pavienės neužpildytos vietos.
Buvusieji žino, kad renginys tikrai buvo nekasdieniškas. Visos koncerte skambėjusios kompozicijos, organiškai tarsi susiliejančios į vieną didingą simfoniją, abejingų negalėjo palikti.
Pirmoji koncerto dalis buvo skirta albumui „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Tai – vienas filosofiškiausių ir mąsliausių atlikėjo albumų, priverčiantis vietomis įsitempti ar sunerimti, panardinantis į tamsų muzikos transą.
Tokie albumo kūriniai, kaip „Geležinė širdis“, „Ugnis ligi dangaus“ ar „Pusė penkių. Šiaurės naktis“, nepriekaištingai aranžuoti orkestrui, kūrė likimišką, net niūrią nuotaiką. Tarsi nekrologas atslūgstančiai žiemai suskambo scenoje teatrališkai atspindėtas „Trys“. Šimtais lempučių sužibusioje sienoje ritmiškai besivarstančios durys į scenos gilumą, į niekur su lyg kiekvienu trenksmu kūrė „memento mori“ atmosferą.
Verta pastebėti meistrišką maestro Modesto Pitrėno darbą diriguojant orkestrui ir iki smulkiausių garsų apgalvotas orkestro aranžuotes.
Pirmoji koncerto dalis finale paplūdo varpais, o kartu su jais vakaro nuotaika pasuko pavasariop. Antroji dalis – neabejotina duoklė ištikimiems gerbėjams, tiems, kurie daugelį A. Mamontovo dainų neužsikirsdami gali dainuoti kartu.
Viena tokių dainų – „Saulės miestas“ – buvo sutikta ovacijų ir į viršų iškeltų telefonų švieselių jūra. Atlikėjas nuo scenos negailėjo šiltų žodžių ir sveikinimų publikai.
Neliko pamiršti ir jaunesni klausytojai, galėję išgirsti kiek naujesnius A. Mamontovo kūrinius – „Marso kanjonai“ ar „Geltona žalia raudona“, kuri ketvirtadienio vakarą skambėjo du kartus. Pašauktas ant scenos bisui, A. Mamontovas pasirinko dar kartą atlikti būtent šį kūrinį artėjančios Kovo 11-osios proga.
Vis dėlto, įsimintiniausiu vakaro akcentu ir savotišku simfonijos užbaigimu, nežiūrint pakartojimo, buvo visiems žinoma „Laužo šviesa“. Po pirmųjų koncerto kompozicijų, sukrečiančių, didingų ir šaltų, „Laužo šviesa“ tapo tuo vasaros laužu prie kurio susirenkama nepaisant amžiaus ar ketinimų vien tam, kad pasišildytum, pasiguostum ir pabūtum.
Koncerto akimirkos:
