Romanas „Prezidentas“ - jau visuose Lietuvos knygynuose, o DELFI skaitytojams pateikiame dar vieną knygos ištrauką.
TELEVIZINIAI DEBATAI
Vilnius, rugsėjo 12 diena
8 mėnesiai iki prezidento rinkimų
Kai Tėvynės ateities partija paskelbė, kad jos remiamas kandidatas į prezidentus bus išrinktas viešuose pirminiuose rinkimuose, reakcijų buvo įvairių. Vieni gyrė partijos norą skaidrinti rinkimus ir „eiti į žmones“, kiti klausinėjo, kas bus, kai susivieniję konkurentai balsuos už kandidatą Trojos arklį arba televizinių komikų pasiūlytą Knysliuką, treti gūžčiojo pečiais: kam visas tas teatras, kai ir taip aišku, jog partija galų gale pasirinks Roką Oginskį?
Bet visiems buvo labai smalsu. Kalbančios ekspertų galvos postringavo televizoriuje, rašančios apžvalgininkų rankos darbavosi portaluose, ir partijai patiko toks šurmulys.
Dar daugiau triukšmo ir nuostabos kilo partijos skyriams iškėlus kandidatus. Nieko nenustebino, kad daugiausia paramos sulaukė jaunasis Rokas Oginskis, „partijos žentas“, kaip jį praminė interneto šmaikštuoliai.
Nenustebino ir jo konkurentai – nuo Sąjūdžio laikų partijai ištikimai tarnaująs Kasparas Juška ir Ernestas Strimaitis, Vilniaus tarybos narys bei skyriaus vadovas, niekada nepamirštantis pasigirti Harvardo išsilavinimu ir darbu prestižiniuose bankuose. „Kareivis ir karjeristas“, – šnibždėjosi partiečiai ir juos įgarsinantys apžvalgininkai.
„Vienam liepė Marcinkus, kitam reikia dėmesio prieš rinkimus į Europarlamentą“, – šiugždėjo gandų malūnas.
Nuostabą kėlė tai, kad partijos kaklu vadinama Olivija Ilmanė padėkojo keliolikai skyrių už keliamą jos kandidatūrą, tačiau pareiškė neketinusi ir neketinanti dalyvauti rinkimuose, geriau atiduosianti visas jėgas tam, kad juos laimėtų partijos pasirinktas kandidatas.
„Ilmanės sprendimas parodė, kad ji dar nepasiruošusi mesti iššūkio Marcinkams ir perimti partijos vairo“, – nacionalinės televizijos eteryje pasakė vienas ekspertas.
„Olivija visada oponavo Marcinkams, bet, matyt, įvertinusi turimą paramą partijos viduje nusprendė, kad negali rizikuoti ir pralaimėti Oginskiui“, – analizavo kitas ekspertas populiarioje „Žinių radijo“ diskusijų laidoje.
„Demokratijos farsas, o ne pirminiai rinkimai. Žentas keliauja į prezidentus, o kiti daro, kas liepta, ir bučiuoja Marcinkams užpakalį“, – žodžių nesirinko partijos itin nemėgstantis interneto portalas.
Ir vis dėlto susidomėjimas pirminiais Tėvynės ateities partijos rinkimais buvo didžiulis.
Politinis sezonas prasidėjo vangiai, pozicija priiminėjo niekam nesvarbias įstatymų pataisas, opozicija suaktyvėdavo ir žodžių mūšį pradėdavo tik tada, kai įsijungdavo televizijos kameros, Kazimieras Liaudis kažkur kaimuose nuo bačkos rėžė liepsningas kalbas, bet apklausose ir toliau buvo laikomas lietuviškąja Le Pen – kandidatu, kuris gali patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą, bet tikrai garantuotai, užtikrintai šimtu procentu, pralaimės.
O Seimo pirmininkas Vytautas Noreika toliau flirtavo su publika, nekaltai mirksėdamas ilgomis blakstienomis ir tikindamas, kad sprendimą dėl rinkimų priims tada, kai sprendimas bus priimtas, ir paskelbs tada, kai jis bus paskelbtas.
Tad dėmesio centre atsidūrė partijos praimariai ir tiesioginiai televiziniai debatai. Intrigą pakurstė ir debatų šeimininkai. Įprastai šią poziciją ramiai ir oriai užimdavo nacionalinis transliuotojas. Tačiau dabar pajutę didžiulį susidomėjimą pajėgas suvienijo komercinė televizija TV2, didžiausias interneto portalas „Delfi“ ir radijo stotis „Žinių radijas“.
Nacionalinis tik išnuomojo didžiąją savo televizijos studiją ir apsimetė, neva nė nenorėjo transliuoti šitų debatų, o ir negalėjo, nes nacionalinis – tai juk visų, o ne vienos partijos. Visi palingavo galvas ir apsimetė, kad patikėjo.
Prie debatų vairo stojo unikalus duetas: vienas įtakingiausių Lietuvos žurnalistų Domas Masteikis ir šimtatūkstantines sekėjų minias socialiniuose tinkluose turinti visuomenės veikėja Žemyna Rimšė.
Pikti liežuviai plakė, esą toks superduetas partijai atsiėjo ne vieną tūkstantį eurų. O kai debatams režisuoti buvo pasamdytas populiarus reklamų ir kino filmų kūrėjas, galvas pakėlė net ir abejingiausieji. Partija žadėjo šou – ir šou turėjo įvykti.
*
Rugsėjo vakaras pasitaikė darganotas ir nykus, bet tamsą vaikė galingi prožektoriai prie pagrindinių nacionalinės televizijos pastato durų.
Tėvynės ateities partijos viešųjų ryšių strategai pasistengė sudaryti įspūdį, kad būtent jų pirminiai debatai lems rinkimų rezultatus. Nesuvaržyti Vyriausiosios rinkimų komisijos pančių, kurie neabejotinai bus uždėti oficialios rinkimų kampanijos metu, jie pasistengė, kad rudeninius debatus rinkėjai prisimintų iki pat gegužės.
„Didieji debatai“ – skelbė užrašas ant prožektorių apšviestos sienos.
Pro pakeltą užkardą į aikštelę prie televizijos pastato plūdo automobiliai ir taksi. „Įdomiau nei per naujako filmavimą“, – šnibždėjosi įvairaus plauko Lietuvos garsenybės, raudonu kilimu žengdamos į pastatą ir rikiuodamosi į eilę prie fotosienelės, tapusios privalomu bet kurio viešo renginio atributu (fotosienelė per Kalėdų šventę atsirasdavo netgi vaikų lopšeliuose ir darželiuose).
Fotografai kantriai spragsėjo aparatais, nutaikę objektyvus į labiau žinomus žmones, ir viena akimi vis žvilgčiojo į kiemą, kad tik nepražiopsotų pagrindinių renginio veidų.
Kasparas Juška pasirodė su dukra, nes ilgametė žmona, neseniai davusi interviu apie tai, kad „normalios moters vieta – už vyro“, dabar vengė viešumo.
Ernestas Strimaitis atvyko su žmona, tačiau prie televizijos pastato durų nutiko šioks toks konfūzas: pamatęs šaudančias blykstes kandidatas suskleidė skėtį ir išdidžiai žengė į pastatą pirmas, kelioms akimirkoms palikęs žmoną ir jos šukuoseną rudens lietaus malonei.
Į aikštelę įsuko kuklus pilkas „Priusas“. Vos atsidarius durelėms, prie jo plūstelėjo fotografai ir tiesiogiai į Facebooką transliuojantys portalų operatoriai. Nematoma režisieriaus ranka padirbėjo gerai. Džipas liko garaže – žmonėms turėjo patikti kandidato kuklumas. Jokių prašmatnių laikrodžių ir ekstravagantiškų papuošalų. Rokas Oginskis iššoko pirmas, apėjo automobilį, atidaręs keleivio dureles išskleidė skėtį ir ištiesė ranką padėdamas išlipti žmonai Agnei.
„Jokių striukių, lietpalčių ir gobtuvų, – buvo įspėjęs šio veiksmo koordinatorius. – Galgi nesušalsit eidamas tuos dešimt metrų?“
Žybsėjo blykstės, plieskė prožektoriai, fotografai traukėsi atatupsti kaip susirepetavusi baleto šokėjų trupė, o žymioji pora niekur neskubėjo. Šypsodamiesi kameroms jiedu įžengė į televizijos pastato priimamąjį, stabtelėjo papozuoti ir pasisveikinti su pažįstamais veidais.
„Lietuviškieji Obamos“ – neseniai pamėgino priklijuoti jiems etiketę vienas gyvenimo būdo žurnalas. Išorinių panašumų iš tiesų buvo. Tačiau buvo ir vienas didelis skirtumas: Mišelė ir Barakas vienas į kitą žvelgdavo neslėpdami meilės ir prieraišumo, o Agnės ir Roko žvilgsniai susitikdavo tik netyčia ir tuoj pat išsiskirdavo kaip dviejų skirtingų švyturių spinduliai.
Atlikus viešųjų ryšių formalumus, debatų prodiuseriai porą išskyrė – Agnė nuėjo į didžiąją studiją, o Roką asistentai nulydėjo į grimerinę. Pakeliui prie jų prisidėjo iš kavinės išniręs debatų vedėjas Domas Masteikis.
– Kaip nuotaikos? – pasidomėjo draugiškai pasisveikinęs. Su Roku Oginskiu jiedu buvo seni pažįstami.
– Nuostabios, nors neabejoju, kad per tave jos suges, – nepiktai atšovė Rokas. – O kur mano antroji kankintoja?
– Čia, – pamojavo Žemyna Rimšė, sėdinti ant kėdės. – Labas, Rokai. Paduočiau ranką, bet esu supančiota.
„Aš tau ką kita paduočiau“, – niūriai pagalvojo Oginskis. „Partijos žento“ etiketę jam prilipdė būtent Žemyna, o šimtai tūkstančių jos sekėjų išnešiojo po interneto platybes. Rokui tai labai nepatiko, bet jis nesiruošė tokiu atsakingu metu pyktis su viena galingiausių šalies moterų.
Žemyna stryktelėjo nuo kėdės ir pagaliau ištiesė ranką būsimam prezidentui.
– Gal asmenukę? – pasiūlė Rokas. – Kol visi dar esam draugai?
Žemyna pasitaisė elegantiškus akinukus, apsikabino abu vyrus (beveik nenusileido jiems ūgiu), ir Rokas įprastu gestu ištiesė į priekį ranką su telefonu. Asmenukes jis mėgo.
– Viskas, mes lekiam, pasimatysim studijoje, – pasakė Domas. – Miela grimere, nepadarykit jo per gražaus.
– Taip, gražiausias pas mus turi būti Domas, – nepraleido progos įgelti Žemyna. – Rokai, permeskit man nuotrauką.
– Būtinai.
Oginskis įsitaisė ant kėdės, leidosi apklostomas, bet rankas pasiliko laisvas ir tuoj pat padarė tai, ko prašė Žemyna. Nuotrauką jis, žinoma, patalpins ir savo Instagrame, prieš filmavimą dar sumes trumpą story, bet instoj turėjo vos 20 tūkstančių sekėjų, o Žemyna – daugiau kaip 100 tūkstančių.
Rokas padėjo telefoną, užsimerkė ir mintyse ėmė kartotis pagrindinius savo kalbos akcentus.
*
„Domas Masteikis“ – užsidegė raidės didžiuliame ekrane, ir publika suskato ploti sveikindama mėgstamą TV laidų vedėją.
Bet tai buvo niekis, palyginti su ovacijų jūra, pasitikusia ant scenos žengiančią Žemyną Rimšę. Domas nepatenkintas vyptelėjo, bet prisidėjo prie plojimų tiesioginiame eteryje
Plojimai skambėjo ir įsitaisiusiems ant scenos Juškai, Strimaičiui ir Oginskiui.
„Kažkoks Tėvynės ateities partijos sąskrydis“, – sumurmėjo vienas iš žiūrovų.
– Sveiki, mus žiūrintieji per TV2 ir klausantieji per „Žinių radiją“, – prabilo Domas Musteikis.
– Sveiki, stebintieji tiesioginę transliaciją per „Delfi“, Facebooką ir YouTube, – pridūrė Žemyna. – Pirmą kartą istorijoje viena partija bandys išrinkti savąjį kandidatą į prezidentus pirminiuose rinkimuose. Prie starto linijos – trys pretendentai. Taigi pradedame tiesioginius debatus.