Jaunius Špakauskas. Rinkimų pamokos: kaip įveikti bebrus savivaldoje?

Rinkimų kampanijas savomis akimis matau nuo 2011 metų, kai vienai politinei jėgai parašiau savivaldos rinkimų programą. Kokie keisti žmonės – ką tik aukštojoje politologinėje viralo putoje išvirusiam 24 metų jaunuoliui patikėjo tokią užduotį, anuomet, menu, stebėjausi.

Bet parašiau. Kažkaip gaunasi, kai tiesiog imi daryti dalykus ir nevengi pasinaudoti galva.

Uždirbau turbūt kokius 1 000 ar 2 000 senąja valiuta, ant kurios dar buvo rašoma lietuviškai, ir jaučiausi baisiai „kietas“, kai berods profesorė Ainė Ramonaitė pavadino programą geriausia aname rinkimų cikle.

Nuo to laiko įgijau gerokai daugiau patirties ir supratau, kad be medučiu glostomos savimeilės, iš tų komplimentų – menka nauda, nes rinkimuose viskas turi prasmę tik tiek, kiek štabo ar politinio marketingo technologų veiksmai konvertuojasi į rinkėjų balsus. Komplimentai pamažu tapo absoliučiai nesvarbūs.

Šis rinkimų ciklas man taip pat davė nemažai pamokų. Pati didžiausia ir turbūt sunkiausia – vis tik ta Lietuva kitapus Vilniaus – absoliučiai kitokia.

Korupcijos mastas kai kuriose savivaldybėse toks didelis, administracinis resursas taip užkurtas rūksta, kad gyvenant Vilniuje tą labai sunku iš tiesų blaiviai suvokti.

Kai korupcijos mastas lygiuojasi į Kilimandžarą, dramatiškai krenta ir rinkimų kampanijos svarba. Tokiuose rajonuose laimintys kandidatai kampanijos apskritai nevykdo, jie daro „agitaciją“: pradedant darbo metu iš anksto balsuoti varu varomų valdiškų įstaigų tarnais, baigiant fiktyviais gyventojais ir lengvųjų angliavandenių turtingomis puotomis, įsteigtomis mūsų pačių pinigais.

Vilniuje vis tiek konkuruoja Šimašiaus darbai ir šypsena su Kreivio iš esmės ant patyčių pastatyta daugiausia nuoširdų apmaudą kėlusia kampanija, kurioje vis tiek atramas suteikia konstruktyvūs siūlymai. Galiausiai, čia konkuruoja Šimašius su pozicijas sostinėje praradusio koncerno investicijomis į Zuoko nakvynes miegamuosiuose Vilniaus rajonuose.

Čia vis tiek konkuruoja žmonės, idėjos ir kampanijų meistrystė.

Tačiau kai kuriuose periferijos rajonuose tai – visiškai nereikalinga. Čia nėra opozicijos, nėra apgailėtinos antikorupcijos komisijos, savivaldybės įmonėse dirba patys artimiausieji, su kuriais sieja grynų gryniausias kraujo ryšys.

Viskas taip pedantiškai sutvarkyta, taip sudėliota, valdiškos šventės rinkimų savaitgalį taip suplanuotos, kad belieka pasivarginti minkštą ir minkštėjančią sėdimąją atvilkti į išnuomotą salę bei pilna burna pusti demokratijos vaišes taip, kad net per žandus dribtų: muzika išlankstyta, mėsytės papjaustytos, per langą net galėtum paveiksluoti akcizinėmis gėrybėmis išpuoštus stalus, nes juk niekas taip nepapuošia šventinio stalo kaip kad butelis „šnapso“.

Bet niekas nepaveiksluoja, nes čia juk „visų bendras reikalas“.

Visas tas vaizdas nė kiek ne hipertrofuotas. Tą matant akimirką apima skaudžia beprasmybe persmelktas jausmas, kad iš tiesų neįmanoma niekaip su šitu neteisybės gūsiu dorotis...

Tačiau neviltis išgaruoja ir pradedi blaiviai mąstyti beigi ieškoti išeičių.

Turiu receptą, kaip nugalėti tuos korumpuotus sovietinius dievukus, kaip išrūkyti visus tuos bebrus, už mūsų nuosavus eurus superkančius balsus, nes iš tiesų egzistuoja vienas sprendimas, kaip įveikti šitą absurdišką neteisybę. Vienas vienintelis.

Ar žinote koks?

Tuos dievukus įmanoma įveikti vieninteliu būdu – horizontalia, plokščia struktūra, aktyvių, kitokį gyvenimą kasnakt sapnuojančių žmonių judėjimu. Jų yra tik jie dar nesupranta, kad jie gali būti jėga.

Tik tada, kai žmonės susiburs į bendruomenę, kuriai svarbu, kad nuosavas miestas augtų, vystytųsi ir tobulėtų, ir kad jame būtų gera gyventi ir dirbti ne tik du mėnesius prieš rinkimus, tai čia tie žmonės, kurie nekritikuoja esamos valdžios, begėdiškai pamiršę, už ką patys rinkimuose padėjo kryžiuką, tada jų bendruomeninė energija po kelerių metų neišvengiamai konvertuosis į politinę valią.

O prieš ją bet kokie dievukai – bejėgiai.