Tam tikros gyventojų grupės (pensininkai, neįgalūs, vaikai ir kt.) automatiškai draudžiami sveikatos draudimu, nors nedirba ir nemoka mokesčių. Vykdant racionalią vaistų politiką, stengiamasi, visuomet subalansuoti pajamų ir išlaidų srautus, kad visuomet dar turėtumėme gerą rezervą nenumatytiems atvejams, pavyzdžiui, retų ligų gydymui ypač brangiais vaistais, reikalingų vakcinų užpirkimams ir pan. Pilnai sutinku su Aurelijumi Veryga, kad tam tikrų vaistų kainos Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, buvo neracionaliai išpūstos. Derybos su kai kuriomis farmacinėmis firmomis dėl kainų mažinimo nedavė norimų rezultatų, todėl vaistų politikoje buvo pasirinkta šoko terapija – iš kompensuojamų vaistų sąrašo staigiai išbraukta virš 300 vaistų (iš kurių virš 60 buvo originalūs).
Nepakankamas aiškinamasis darbas tiek su gydytojų bendruomene, tiek ir su gyventojais, sukėlė visišką chaosą poliklinikose, pirminės sveikatos priežiūros centruose, vaistinėse. Gydytojai išrašinėjo įprastus gydymui vaistus, o pacientai, nuėję į vaistines, sužinodavo, kad vaistas jau nekompensuojamas, kėlė triukšmą, keikė ministrą, gydytojus, vaistininkus ir Lietuvos valdžią. Deja, noras gauti įprastą vaistą nugalėdavo, ir net 140000 pacientų sumokėjo vaistinėse pilną vaisto kainą, aišku, išvadindami visus vagimis ir sukčiais.
Ligonių kasos sutaupė didžiulius pinigus, o Lietuvos gyventojai, nors drausti sveikatos draudimu, turėjo netikėtai stipriai patuštinti savo kišenes. Koks puikus naujos vaistų politikos ekonominis efektas.
Norint padėti sveikatos ministerijai susivokti, kokia vaistų politika turėtų būti vykdoma, buvo atlikta reprezentatyvi gydytojų apklausa. Įdomu, kad apie 2/3 gydytojų nurodė, kad generiniai vaistai skiriasi nuo originalių (patentinių) ir gydymui jie pasirinktų originalius vaistus. Ir kuo buvo didesnė gydytojų klinikinė praktika, tuo didesnis jų skaičius atidavė pirmenybę originaliems vaistams.
Rezultatų pristatyme dalyvavusi ministerijos vadovybė tiesiog pasityčiojo iš gydytojų, patarusi tuoj pat persikvalifikuoti, kad nekalbėtų nesąmonių (kad visi galvotų taip, kaip galvoja ponas ministras). Man asmeniškai iš televizijos ekrano ministras pasiūlė iššokti iš dvylikto aukšto. Turiu prisipažinti, kad teko dirbti su daugeliu ministrų, bet tokio nekorektiško elgesio dar neteko sutikti. Aišku, po tokio akibrokšto teko bendrauti ne su vienu Seimo nariu, bandant paaiškinti vaistų politikos subtilumus.
Matyt, apetitas auga bevalgant, nuo valdžios apsisuka galva, todėl greitai buvo nutarta įvesti tvarką vaistinėse.
Tvarka, aišku, visuomet gerai, bet nuo to neturi kentėti eilinis pacientas. Nuo seno pas mus buvo susiklosčiusi situacija, kad vaistus, kuriuos žmogus vartoja daug metų tam tikrais atvejais (pametė receptų knygelę, užmiršo prasitęsti vaistus, laiku nepakliuvo pas gydytoją ir pan.) galėdavo (mažais kiekiais) gauti vaistinėje ir be recepto. Aišku, niekas niekada nebūtų pardavęs antibiotikų, hormoninių preparatų, psichiką veikiančių vaistų ir pan.
Ir štai vieną dieną vėl chaosas – bobutės verkia, kad negali nusipirkti įprastinių vaistų, o panašaus amžiaus vaistininkės ašaroja, nes bijo netekti darbo dėl ministerijos pasiųstų slaptų pirkėjų. Ką gi, poliklinikos vėl užgrūstos, didžiulės eilės, greitoji pagalba dirba ant išsekimo ribos. Niekas be recepto negali nusipirkti net fiziologinio tirpalo ampulėse.
Po tokių Verygos viražų sureagavo ir Seimas. Ministrui teko pereiti interpeliacijos skaistyklą, bet, turėdamas stabilų užnugarį Seime, Lietuvos gydytojų ir ligonių nelaimei vis dėlto išnešė sveiką kailį.
Toliau atėjo eilė kompensuojamų vaistų sąrašų pasiutpolkei. Tikrai ne vienas gydytojas skundėsi, kad kol vos įsisavina naują vaistų sąrašą, tuoj atsiranda vėl naujas. Žiūrėk dalies vaistų jau nėra, atsiranda nauji. Tas trikdo darbą, atima daug laiko, lengva padaryti klaidas. Vienas mano geras kolega labai taikliai pastebėjo, kad ministras turbūt daug greičiau keičia kompensuojamų vaistų sąrašus, nei savo kojines.
Ką gi, atėjo ilgai laukta (greičiausiai tikrai nelaukiama) kovo 1 d., kada gydytojas, išrašydamas naują vaistą, arba po ilgesnės nei šešių mėnesių pertraukos turės daryti įrašą „Pirmas paskyrimas“, o vaistininkai privalės automatiškai parinkti pigiausius
vaistus. Aš dar kartą tiek iš televizijos ekranų, tiek ir straipsniuose ne kartą sakiau, kad niekas neabejoja generinių vaistų kokybe, ir tūkstančiams pacientų jie puikiausiai tiks, bet atsiras šimtai, kuriems dėl atsiradusių alerginių reakcijų ar kitų priežasčių bus reikalingi originalūs vaistai. Tokiais atvejais gydytojams atimama teisė skirti gydymui optimalų vaistą, o pacientui – gauti tinkamiausią gydymą.
Gyventojai, norėdami rinktis kitą, o ne pigiausią vaistą, turės gydytis savo lėšomis. Ponas Veryga, kaip sugedusi gramofono plokštelė vis kartoja, kad gydo ne firmos pavadinimas, tabletės spalva, o veiklioji medžiaga. O aš, kadangi nesu farmakologas, turėčiau, suprask, patylėti. O Kauno farmakologai pilnai pritaria A.Verygos nuomonei. Kur tu, žmogau, nepritarsi. Jei ministras pasakys, kad Žemė plokščia, Kauno lojalūs ministrui daktarai irgi pritars. Deja, tarp Kauno profesūros žinau ne vieną, kurie turi visiškai kitokią nuomone, bet, greičiausiai, ilgai ten jau nedirbs.
O dabar pakalbėkime apie teisinius dalykus. Niekaip negaliu suprasti, kodėl žmogus, mokantis mokesčius, turėdamas sveikatos draudimą, jei jam netinka p. Verygos „skiriamas vaistas“, negali su kompensacija gauti jam reikalingą vaistą, kodėl jis turi mokėti iš savo kišenės. Iš kur tas teisinis nihilizmas, kodėl paminamos žmogaus teisės. Aš jau dešimtą kartą siūlau, jog paprasčiausias kelias visų farmacinių problemų sprendimui būtų kompensuoti tos pačios grupės visus vaistus su ta pačia veikliąja medžiaga (ir originalius) ta suma, kuria kompensuojamas pats pigiausias vaistas.
Beje, noriu p. Verygai priminti, kad, nors ir nesu farmakologas, bet dirbau Šveicarijos Berno universiteto Klinikinės farmakologijos institute.