Eksperimentiniame ūkyje, įsikūrusiame netoli aukščiausio pasaulyje dangoraižio, Tarptautinio sūrožemio agrikultūros centro (International Center for Biosaline Agriculture, ICBA) mokslininkai bando padėti Artimųjų Rytų ir kitų šalių ūkininkams užsidirbti pragyvenimui iš keistų augalų, vadinamų halofitais. Šie augalai, nuo madingų bolivinių balandų iki niekam nežinomų salikornijų, klesti druskingoje ir sausoje aplinkoje, kur įprasti javai, tokie kaip kviečiai ar ryžiai, neišgyvena.
Susirūpinimas dėl klimato kaitos, gyventojų skaičiaus augimo ir derlingų žemės ūkio plotų nuskurdinimo ICBA, kurio biudžetas tesiekia 15 milijonų dolerių per metus, veiklai prideda ypatingos skubos. Jungtinių Tautų paskaičiavimu, maisto produktų gamyba per trisdešimt metų turėtų išaugti 60 proc., kad patenkintų paklausą, o tuo tarpu pasėlių derlingumas krinta.
„Akivaizdu, kad artinasi katastrofa. Niekaip negaliu suprasti, kodėl daugiau žmonių nepuola veikti ir bandyti užkirsti jai kelią“, – svarsto ICBA generalinė direktorė Ismahane Elouafi.
Vyriausybės neskuba investuoti į naujus maisto produktus ir lieka prisirišusios prie pagrindinių augalų, kurie „pernelyg reiklūs vandeniui“.
Dubajuje ICBA agronomai kultivuoja keletą smėlingų sklypų dykumos pakraštyje. Saugykloje, kurioje palaikoma 2 laipsnių Celsijaus temperatūra, saugomi jų darbo vaisiai: 14 000 sėklų pavyzdžių iš daugiau nei 250 augalų rūšių.
Šių sėklų pakanka moksliniams bandymams, tačiau didesnio masto halofitų auginimas pareikalautų vyriausybės ar verslo paramos. Naujas pasėlis tėra pirmas žingsnis ICBA, kuris vykdo projektus 28 šalyse nuo Senegalo iki Bangladešo, o JAV, Švediją ir Jungtinius Arabų Emyratus laiko savo svarbiausiais rėmėjais. Centras stengiasi paversti laboratorinius laimėjimus komercine sėkme.
„Rinkodaros aspektas – gyvybiškai svarbus, – teigia Dionyssia Lyra, ICBA halofitų agronomė. – Mums reikia reklamos. Mums reikia virėjų.“
Bolivinės balandos paprastai yra brangesnės už kviečius, ir daugelis žmonių nėra susipažinę su iš jų pagamintais produktais. Siekdama pažangos Egipto kaimo vietovėse, ICBA organizavo valgio ruošimo seminarus 120 moterų, kuriuose mokė paruošti maistą iš druską toleruojančių javų. Kitose rinkose pakeisti mitybos įpročius pasirodė sudėtingiau.
Wajihas Syedas, vienas iš „Kinwa Foods Pvt Ltd.“ įkūrėjų, daugiau nei dvejus metus praleido įtikinėdamas Pakistano ūkininkus auginti ICBA tiekiamas bolivinės balandos sėklas sūriame vietos dirvožemyje. Bolivinės balandos šiems ūkininkams galėtų atnešti iki 20 proc. daugiau pelno nei kviečiai, ir kai kurie augintojai iš tiesų pradėjo jas auginti žemėje, kuri nebepakankamai derlinga tradiciniams pasėliams. Tačiau naujieji superjavai ir toliau lieka nišiniai.
„Pakeisti tūkstančių metų valgymo įpročius nėra juokų darbas, – svarsto W. Syedas. – Neturiu iliuzijų, kad bent jau per ateinantį dešimtmetį bolivinė balanda taps pagrindiniu maisto produktu Pakistane.“
ICBA taip pat augina aukštam druskingumui pakantų sorgą ir soras bei salikorniją, dar vadinamą jūriniais šparagais. Salikorniją galima naudoti salotoms, gyvulių pašarams ir netgi biokurui. „Etihad Airways PJSC“, Abu Dabio vežėjas, neseniai komercinio skrydžio metu panaudojo reaktyvinį kurą, sumaišytą su vietoje pagamintu aliejumi iš salikornijos.
Mokslinių tyrimų centro kuklumas ir menki ištekliai neatspindi tikrosios jo svarbos siekiant užtikrinti aprūpinimą maistu tokiose šalyse kaip Jungtiniai Arabų Emyratai, kurie turi labai mažai ariamos žemės ir importuoja net 90 proc. viso maisto. Kaip ir kitos regiono šalys, garsėjančios naftos ištekliais, JAE visoje planetoje ieško dirbamos žemės, kuri užtikrintų nenutrūkstamą maisto atsargų tiekimą.
Daugelis Artimųjų Rytų ūkių pasikliauna požeminiais vandens ištekliais, kuriuos naudoja žemės drėkinimui. Sausame klimate vandeningieji sluoksniai retai papildomi, o požeminio vandens lygis mažėja, todėl didėja jo druskingumas, o tai gali pražudyti tradicinius javus. Pakrančių zonose į nykstančius vandeninguosius sluoksnius dažnai įsiskverbia ir jūros vanduo, todėl druskingumas dar labiau padidėja.
Nepaisant nieko, ši tarptautinė organizacija ir toliau stengiasi sukaupti pakankamai pinigų, kad būtų galima išvesti javų rūšis, patenkinančias augančius pasaulio poreikius.
„Labai sunku gauti finansavimą moksliniams tyrimams, kai esi įsikūręs JAE, nes rėmėjai mano, kad esi permirkęs naftos pinigais, – atsidūsta I. Elouafi. – Kai jie mato šiuos aukštus dangoraižius ir prabangą, visus tuos populiarius Dubajaus vaizdus, gauti pinigų tikrai nepaprastai sunku.“
