„Apibūdinti save man, matyt, yra pats „lengviausias“ dalykas. Tiesą sakant, daug metų prieš tai ir dabar dirbu modeliu. Taip pat labai aktyviai dirbu grožio ir sporto pasaulyje. Tenka dirbti su gana žinomais Lietuvos žmonėmis, kurie yra dažnai matomi televizijos ekranuose. Negaliu sakyti, kad esu asmeninis treneris, nes šio apibūdinimo aš negaliu pakęsti. Atrodo, kad dabar bet kas, išklausęs vos poros valandų kursą, gali juo tapti. Mieliau sakyčiau, kad esu fitneso guru. Dirbu ir su mityba, ir su treniruotėmis. Kitaip tariant, esu life coach (liet. gyvenimo būdo treneris)“, – DELFI pasakoja jis.
– Mantvydai, į Lietuvą grįžote gana neseniai. Papasakokite, kur savo gyvenimą kūrėte anksčiau?
– Kai buvau jaunas, išvykau į JAV ir ten kurį laiką gyvenau, teko semtis patirties iš garsių atletų. Netrukus po to teko išvažiuoti ir į Londoną, pradėjau siekti modelio karjeros. O dabar grįžau į Lietuvą ir nusprendžiau savo gyvenimą kurti čia. Užsienyje iš viso praleidau apie penkerius metus nuo jaunystės. Kadangi savo amžiaus neatskleidžiu, tai kiekvienas spėjimas yra geras (juokiasi).
– Ar amžius yra jūsų paslaptis?
– Taip, esu paslaptingas šiuo klausimu. Esu tarsi knyga – slapukauju tam, kad vėliau būtų įdomu atversti. Juk jei viską papasakosiu, nebus įdomu skaityti.
– Kodėl grįžote į Lietuvą? Juk daugelis sako, kad būtent JAV yra svajonių šalis...
– Man Lietuva yra svajonių šalis. Tikrai nėra taip, kad man būtinai reikia žmonių dėmesio ar jo siekčiau, man tiesiog yra svarbu padaryti taip, kad į mane pažvelgę žmonės suprastų, kad čia gyventi yra gera, jog reikia kuo mažiau apsikrauti nesąmonėmis, galvoti apie pieno kainas ir kitus negatyvius dalykus. Juk yra tiek daug pozityvo aplink mus. Aš, žiūrėdamas į Lietuvą, ją matau visai kitokiomis akimis, nei dažnas lietuvis. Šalis yra ta pati, reikia paprasčiausiai keisti savo požiūrį. Tikiu, kad teigiamas mintis yra svarbu perteikti žmonėms, nes kai kurie iš jų yra iki šiol postsovietiniuose rėmuose ir nemato, kaip stipriai pasikeitė pasaulis.
– Teko pastebėti, kad vis dažniau atsiduriate ir televizijos eteryje. Ar dėl to jau sulaukėte papildomo dėmesio?
– Jeigu atvirai, nejaučiu jokio skirtumo. Arba aš to nesureikšminu, arba nuoširdžiai jo nepastebiu. Mėgstu laidose kalbėti apie Lietuvos moteris ir vyrus, kurie yra gana apsileidę, neprižiūri ir nemyli savęs. Manau, kad reiktų skirti daugiau laiko sau.
– Būtent tai pastebite žvelgiant į Lietuvos žmones?
– Taip. Kalbos, kad lietuvaitės yra gražiausios – mitas. Aš tikrai su tuo nesutinku, nes jos yra baisios, kaip ir kokioje Anglijoje. Ir tą sakau nuoširdžiai. Žinoma, nesakau, kad visos moterys yra negražios, bet didžioji dauguma – tragedija. Apie vyrus išvis net nešneku. Žmonės yra apsileidę, nemyli savęs, jie pernelyg priprato patogiai gyventi. Sovietmečiu žmonės juokdavosi, jei moteris į turgų apsipirkti ateidavo su aukštakulniais, o dabar tos moterys tiek atsipalaidavo, kad į parduotuvę gali ateiti vos ne su pižama ar chalatu. Kol kas Lietuvoje iki to dar neatėjome, tačiau tokie įvaizdžiai jau arti. Anksčiau būdavo sunku rasti moterį, kuri būtų nepasidažiusi ar nesusišukavusi, o dabar tokių pilna. Negana to, jos yra apsileidusios, su tais gelbėjimosi ratais vietoj pilvo.
– Kaip vertinate šiuo metu labai populiarų „plius dydžio“ kultą?
– Aš manau, kad tokios moterys yra sveikintinos dėl savo drąsos, tačiau tame nematau jokio grožio. Argi gražu būti apsileidusia? Juk ne veltui sakoma, kad gražiame kūne – graži ir siela. Kaip tavo siela gali būti graži, jeigu tu aptekusi lašiniais? Kodėl tai reikia aukštinti? Mums reikia džiaugtis, kad moterys yra storos, jog jos daug valgo ir įsivaizduoja esančios gražios su rinkėmis ant pilvo? Ar ploti už tai, kad jų sėdynės yra tokios didelės, kad dėl to reikia autobuse pirkti dvi vietas? Tame nematau nieko gražaus. Sveikintina tik tokių moterų drąsa, tačiau girti jų už grožį nevalia.
– Ar nebijote dėl tokios savo nuomonės sulaukti rykščių?
– Nebijau. Tikiu, kad šlykščią ir negražią tiesą kartais verta išgirsti, nes tai sukrečia, priverčia žmogų susimąstyti. Kas iš to jei kalbėsime tik gražiai, politiškai? Tokiu būdu mes ignoruosime problemas, kurias reikėtų adresuoti. Atrodo, kad visi nori viską užglaistyti, būti populiarūs, draugauti su visais, plaukti pasroviui. Aš sakau, ką galvoju, nes tikrai tikiu, kad tai yra problema.
– O pats ar visada taip aktyviai domėjotės sportu, išvaizda? Gal už to slypi vaikystės ar paauglystės išgyvenimai?
– Žinoma, kad anksčiau aš gyvenau visai kitokį gyvenimą, tačiau tai jau praeitis. Po tamsių periodų supranti, kad negatyviomis mintimis negali gyventi laimingai, todėl reikia keisti ne tik vidų, bet ir išvaizdą. Norėjau tapti vyru, į kurį praeiviai žvelgtų su susižavėjimu, užsikrėstų mintimi patys atsikratyti svorio, sutvirtinti savo kūną. Genetiškai aš niekada nebuvau sportiškas. Tai buvo ypatingai sunku, kai buvau jaunas. Viskas pasikeitė tik sunkaus darbo dėka. Buvo daug pragaro, kančių metų, jutau didelį nepriteklių. Visa tai buvo mano gyvenime, todėl aš taip drąsiai ir kalbu, nes aš žinau, ką reiškia nepavalgyti, turėti vieną mamą, kuri dirba per du darbus, tačiau tai jau praeitas etapas. Tai pasakoju tik todėl, kad žmonės suprastų, kad nesu tik gražiai apsirengęs vyrukas. Esu buvęs sunkiai gyvenančių žmonių batuose, žinau, ką reiškia neturėti pinigų, tačiau dar žinau, kad ne finansai mums daro įtaką, o požiūris.
– Kokie jūsų santykiai su mama?
– Palaikome šiltą ryšį. Visada bendraujame, susitinkame gana dažnai, važiuojame papietauti, pavakarieniauti arba tiesiog išeiname pasivaikščioti. Mano santykiai su mama visada buvo geri. Kai augau niekada nejutau atstumo tarp mūsų. Net jauname amžiuje buvau vertinamas kaip suaugęs žmogus, kuris yra atsakingas už savo veiksmus. Žinoma, mama visada man patardavo, pasakydavo savo nuomonę, bet ji man niekada nieko neaiškino, kaip ir ką daryti. Tikiu, kad būtent toks auklėjimas manyje išugdė didelį atsakomybės jausmą.
– O ar palaikote ryšį su tėčiu?
– Ne, nebendraujame. Neturiu tėvo. Nesidomiu ir man nėra įdomus tas žmogus. Tėvai nėra tie, kurie pagimdo, tėvai yra tie žmonės, kurie tave užaugina. Net mamai esu sakęs, kad jei netikėtai sužinočiau, jog esu įvaikintas – viskas gerai, ją mylėčiau tiek pat ir kas toji biologinė mama man nebūtų visiškai įdomu. Ryšys yra svarbiausias.
– Esate vienturtis, tai visas mamos dėmesys buvo skirtas jums...
– Tiesą sakant, jaunystėje mama iš mokytojų, policijos pareigūnų ir kitų institucijų gaudavo tiek dėmesio, kad jai užteko ir vieno sūnaus.
– Švelniai tariant, buvote padauža?
– Ir net labai. Esu pakeitęs šešias, o gal net septynias mokyklas. Dažnai tekdavo dirbti su socialiniais pedagogais. Jaunystėje buvau tikras žulikas. Tačiau visa tai išaugau ir praėjau, todėl ir galiu kalbėti apie tai, ką aš noriu. Ir tą sakau be jokios arogancijos, nuoširdžiai. Buvau pacukas, kuris trindavosi gatvėmis ir šlaistydavosi naktimis. Buvau tas, kuris mokykloje nuolat turėdavo problemų. Aš mačiau visko, praėjau pro daug ką, todėl neturiu dalykų, kurie man būtų tabu.
– O kas padėjo išbristi iš to tamsaus ir daug nežadančio laikotarpio?
– Padėjo mama ir sportas. Aktyvia veikla pradėjau užsiiminėti dar jauname amžiuje. Net neturėdama daug finansų mama vis tiek į mane investavo, į mano hobį, jo inventorių. Ji norėjo mane nukreipti tinkama linkme ir jai puikiai tai pavyko. Susidomėjimas sportu netrukus peraugo į aistrą, todėl visi draugai, kurie man darė blogą įtaką, palaipsniui atsisijojo. Galiausiai išsiaiškinau, kad visi tie vaikinai užaugę turėjo daug problemų, daugelis iš jų jau yra sėdėję kalėjime – kai kurie net po kelis kartus. Dabar sutinki tokius žmones ir supranti, kad jie pasuko neteisingais keliais. Šiandien esu labai dėkingas savo mamai, kuri dėl manęs nenuleido rankų.
– Kaip manote, kuo šiandien būtumėte, jei ne ji ir ne sportas?
– Nieko gero tikrai nebūtų. Nors gyvenime stengiuosi žmonių neskirstyti ir jiems etikečių neklijuoju, tačiau, ko gero, būčiau labai toli nuo grožio pasaulio.
– Esate gana drąsus kritikuojant kitus, o kaip pats vertinate savo išvaizdą?
– Aš esu savikritiškas. Nepaisant to, manau, kad esu gana išvaizdus, prisižiūrėjęs ir žinantis, ką šneka žmogus. Esu tas, kuris gali daug ką pasakyti, nes galiu pagrįsti savo teiginius. Mane siutina, kad dabar pilna asmeninių trenerių. Tą bumą pajutau maždaug prieš dvejus metus, kai, regis, bet kuri gražesnė moteris apsitempia sėdmenis išryškinančiais drabužiais ir ji jau neva tampa trenere. Negaliu pakęsti tos nesąmones, kai žmonės fotografuojasi savo kūną, visa tai kelia į internetą ir vadina save mitybos bei sporto specialistais. Tikram ekspertui reklamos nereikia, tačiau gaila, kad tokios situacijos klaidina žmones, kurie vėliau nusivilia, nes negauna kokybiškų paslaugų ir galiausiai meta sportą, sveikesnį gyvenimo būdą apskritai. Liūdniausia, kai mažai finansų turinčios moterys paskutinius pinigus investuoja į neva stebuklingas dietas. Visi tie šarlatanų patarimai gali žmogui sukelti depresiją, nes jie taip ir nesulaukia gerų rezultatų.
– O pats daug laiko ir pinigų skiriate savo išvaizdai?
– Gražus kūnas, šukuosena, manikiūras, pedikiūras, įvairūs veido valymai kainuoja gana nemažai, tačiau verta, norint turėti kokybišką vaizdą. Tai nėra pigu, bet apie tai net negalvoju, nes niekada tam netaupau pinigų. Skiriu tiek, kiek reikia, o jei jų trūksta, reikia sugalvoti planą, iš kur gauti daugiau pinigų.
– Yra dalis vyrų, kurie lankymąsi pas manikiūrininkę ar kosmetologę pavadintų nevisai vyrišku užsiėmimu, ką apie tai manote?
– Tie „tikri vyrai“, matyt, yra prasmirdę tepalais ir, ko gero, švarių apatinių neturėjo jau kokias dvi dienas. Vyrai, kurie nėra prasmirdę, niekada nepasakys, kad tai nevyriška – juk tai elementari higiena. Ar skaniai kvepėti yra nevyriška? Kokia normali moteris į savo lovą įsileis vyrą, kuris dvokia? Tokiu atveju, įdomu kaip atrodo to „tikro vyro“ moteris.
– Ar sulaukiate moterų dėmesio?
– Nepasakyčiau. Moterys Lietuvoje yra gana konservatyvios. Jos vis dar laikosi tų stereotipų, kad vyras turi žengti žingsnį pirmas. Nesu tas vyras, kuris rodytų dėmesį. Nesu arogantiškas, tačiau man atsibodo visi tie žaidimai. Jei tau patinka vyras, tu visada gali kažkaip tai parodyti subtiliai – galų gale gražiai pamirksėti. Atrodo, kad dabartinės moterys prarado tą subtilų moterišką viliojimo meną. Matyt, laikai keičiasi, nes aš kol kas nesuprantu to.
– Kaip suprantu, esate vis dar vienišas?
– Vienišas būsiu dar labai ilgai. Jaučiuosi puikiai neturėdamas jokios draugės, nenoriu santykių. Nemanau, kad yra moteris, kuri būtų verta mano meilės. Jeigu jau būčiau su tokia, tai su ja būčiau visu šimtu procentų, kas dabartiniais laikais yra laikoma retenybe, todėl nemanau, kad tokia moteris išvis egzistuoja. Nežadu dėl to eikvoti savo laiko, energijos.
– Nebijote vienatvės?
– Turiu labai daug draugių, tad vienišas tikrai nebūsiu. Nekenčiu, kai namuose kažkas yra, tiesiog negaliu to pakęsti. Man patinka būti vienam. Grįžtu namo, įsijungiu muziką, valgau – darau ką noriu. Neturiu kol kas poreikio gyventi kitaip. Kai gatvėje pažvelgiu į jaunas šeimas, man kyla šypsena, tai gražu, bet ne man. Aš savęs tokiame vaidmenyje nematau ir kokius dvidešimt metų į priekį tikrai nematysiu.
– Mama anūkų neprašo?
– Ne. Mama gyvena savo gyvenimą. Ji švyti, spindi. Mano mama yra gyvas pavyzdys, kad moteris – tarsi vynas, kuris su laiku tik gerėja. Ji baigia darbą, lekia į sportą, o minčių apie anūkus net neturi, todėl nejaučiu jokio spaudimo. Aš savęs kaip tėčio nematau, todėl kol kas į tai net neplanuoju veltis. Matau daug pavyzdžių, kai žmonės šeimas sukuria labai jauname amžiuje ir galiausiai su vaikais lieka vienišos mamos.
– Tikite, kad šeima – ne kiekvienam?
– Vienareikšmiškai. Jeigu tu nesugebi mylėti, tai išvis nesimylėk. Gerą laiką turėti galima ir be to. O jeigu jau brendi į visa tai, už savo veiksmus turi prisiimti visą atsakomybę. Atsiradus vaikeliui privalu suvokti, kad tai viso gyvenimo užduotis. Pikčiausia, kai vyrai mano, kad sumokėjus porą šimtų eurų jie neva jau padarė didžiausią darbą. O ką jau kalbėti apie dvasinius dalykus. Moterys niekada neafišuoja, kiek jai kainuoja vaikas, ne tai yra esmė.
– O kas būtų, jeigu pačiam netikėtai gimtų vaikelis?
– Pas mane taip nebūna. Savimi esu visiškai užtikrintas ir dėl to esu ramus. Nerizikuoju ir šioje vietoje nepalieku nė menkiausios galimybės atsakomybei, kurios visai nenoriu. Nesu pasiruošęs tėvystei.
– Kokie jūsų planai, užmojai ateityje?
– Mano užmojis yra tas, kad visos Lietuvos moterys taptų gražios, atsikračiusios viršsvorio, būtų įdegusios. Toks mano tikslas šiemet, o kas bus vėliau – žiūrėsime.
