Portalas Nickiswift.com atskleidžia JAV Kino meno ir mokslo akademijos paslaptis – nuo neaiškių balsavimo taisyklių iki komisijos narių, kurie balsuoja net neperžiūrėję nominuotų filmų.
Slaptas samdytų žiūrovų gyvenimas
„Oskarų“ teikimo ceremonijos salė visada būna sausakimša – surinkti tiek žiūrovų nėra lengva turint omenyje, kad „Dolby“ teatre yra 3400 vietų. Be abejonės, apdovanojimų renginiai yra populiarūs, tačiau vis vien kaskart tektų ne tik surinkti daugybę garsenybių į vieną salę, bet ir pasirūpinti, kad viso renginio metu visi sėdėtų savo vietose.
Taigi, kaip Akademijai pavyksta tai padaryti? Tiesą sakant, niekaip. Kai tarp žiūrovų pamatote nepažįstamą veidą, labai tikėtina, kad tai arba užsienio garsenybė, apie kurią nesate girdėję, arba samdytas žiūrovas (žiūrovė).
Samdytų žiūrovų darbas labai įdomus – lyg reikėtų apsirengus vakariniais drabužiais įveikti kliūčių ruožą. Jų užduotis – sudaryti įspūdį, kad nė viena garsenybė nepakyla iš savo vietos ir neina iki baro, į tualetą arba į lauką pasidaryti asmenukės prie teatro.
Be abejonės, Akademija tai laiko visiškoje paslaptyje, nes samdytų žiūrovų egzistavimas gali reikšti, kad renginys nėra toks įdomus, kad trims valandoms prikaustytų žiūrovus prie kėdžių.
Samdytus žiūrovus renginyje galima pažinti iš to, kad į vakaro pabaigą jie atrodo gerokai pavargę ir nebe tokie pasitempę, nes savo vietose jie jau sėdėjo gerokai iki atvykstant pirmosioms garsenybėms. Šie neapdainuoti herojai gauna per menką atlygį už savo nelengvą triūsą. Tiesą sakant, jie negauna jokio atlygio – pasitenkina galimybe sėdėti šalia tokių garsenybių kaip Meryl Streep ir Ryanas Reynoldsas.
Įvairovės stoka
Vienas iš vyraujančių saitažodžių per 2016 m. „Oskarų“ ceremoniją buvo „#OscarsSoWhite“, nurodantis, kad tarp apdovanotųjų vyrauja vien baltaodžiai aktoriai. Tačiau tai nereiškia, kad rasių įvairovės stoka buvo tik tų konkrečių metų reiškinys – tas pats saitažodis figūravo ir 2015 m. JAV Kino akademijos renginyje.
Tokios garsenybės, kaip Jada Pinkett Smith ir Spike‘as Lee netgi boikotavo ceremoniją, protestuodami prieš tai, kad antrus metus iš eilės tarp nominuotųjų geriausio aktoriaus ir aktorės kategorijoje nėra ne baltaodžių aktorių.
Nors apdovanojimų ceremonija istoriškai visada buvo kritikuojama už rasinės įvairovės atspindėjimo problemas atrenkant ir nominuojant filmus ir aktorius, 2015 m. „Oskarų“ įteikimas buvo pirmasis per du dešimtmečius, kai nebuvo nominuotas nė vienas ne baltaodis aktorius.
Pirmoji JAV Kino akademijos apdovanojimų ceremonija buvo surengta 1929 m., tačiau pirmoji ne baltaodė aktorė „Oskaro“ statulėlę gavo tik po 11 metų – per 12-ąją Akademijos apdovanojimų ceremoniją. Ironiška tai, kad statulėlės ji ėjo atsiimti pakilusi nuo atskiro, specialiai juodaodžiams skirto staliuko.
Tai buvo Hattie McDaniel, ir ji gavo „Oskarą“ kaip geriausia antro plano aktorė už Mammy vaidmenį 1939 m. filme „Vėjo nublokšti“.
1940 m. JAV kino akademijos apdovanojimų renginys vyko „The Ambassador“ viešbutyje, kuriame buvo laikomasi rasinės segregacijos principų. H. McDaniel nebuvo leista sėdėti prie to paties staliuko su kitais filmo aktoriais – jai su palyda ir agentu teko persikelti prie mažesnio staliuko prie sienos. Tiesą sakant, filmo prodiuseriui Davidui O. Selznickui teko nemažai paplušėti tam, kad jai apskritai būtų leista dalyvauti renginyje.
Atrodo, kad rasinės įvairovės problemos prasideda nuo pačių viršūnių – 90 proc. Kino akademijos narių yra baltaodžiai, teigiama „Los Angeles Times“ 2012 m. atlikto tyrimo išvadose.
Nuo pirmosios ceremonijos iš viso buvo nominuoti 1668 aktoriai, bet tik 6,4 proc. iš jų ne baltaodžiai.
Atrinkimo taisyklės neaiškios
Kiekvieną apdovanojimų sezoną yra filmų, kuriems praktiškai garantuojamas bent vienas JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimas, tačiau nominacijų sąraše kaskart atsiranda ir tokių filmų, apie kuriuos mažai kas yra girdėjęs.
Sumaišties lygis išauga, kai tokie mažai žinomi filmai laimi apdovanojimą. Ir kam gi turime būti dėkingi už šias nesuprantamas nominacijas ir laimėtojų atranką? Teisingai – JAV Kino meno ir mokslo akademijai.
Per ilgus šio renginio gyvavimo metus daug kas bandė išsiaiškinti balsavimo proceso vingrybes, bet niekam taip ir nepavyko to padaryti iki galo.
Norint suprasti balsavimo sistemą, būtina žinoti tris dalykus:
1) Kino akademijos nariai, kurių yra daugiau nei 6 tūkst., priklauso 15-ai sričių;
2) kiekvienos srities atstovai gali atrinkti atitinkamos kategorijos nominantus;
3) už nugalėtoją gali balsuoti visa Kino akademija.
Iš esmės tai reiškia, kad režisieriai nominuoja režisierius – ir toks sprendimas geras ir teisingas. Tačiau balsuojant už aktorių (-ę) ar filmą, kurio (-ios) vardas ar pavadinimas atsidurs lemtingajame voke, balsuoti gali kiekvienas (-a) Kino akademijos narys (-ė). Tai reiškia, kad už geriausią filmą užsienio kalba gali balsuoti, pavyzdžiui, vizažistai. Ir nors niekas neabejoja, kad jie gali turėti savo nuomonę, vis dėlto tai ne visai jų kompetencijos sritis.
Griežtesnės taisyklės renkant filmą užsienio kalba
Nors JAV Kino meno ir mokslo akademijos taisyklės, apibrėžiančios, kas gali balsuoti daugumoje kategorijų, yra gan negriežtos, tai negalioja kalbant apie filmus užsienio kalba. Oficialios balsavimo taisyklės skelbia, kad norint patekti į šią elitinę balsuotojų kategoriją, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Taigi, vadovaujantis oficialiomis taisyklėmis, balsuoti už filmą užsienio kalba gali tik tie Akademijos nariai, kurie dalyvavo oficialiai Kino akademijos surengtame kino seanse arba pažiūrėjo filmą nusipirkę bilietą.
Kadangi sėdėti ir įdėmiai skaityti titrus daug sunkiau negu žiūrėti filmą gimtąja kalba, balsuotojų skaičius šioje kategorijoje visada būna mažesnis – ir tai suprantama. Mažesnis balsuotojų skaičius reiškia ir atitinkamai mažesnę nuomonių įvairovę – o tai potencialiai gali kelti problemų.
Šie reikalavimai buvo laikinai atšaukti 2013 m., tad pirmą kartą nuo 1956 m. už nugalėtoją šioje kategorijoje galėjo balsuoti visa Akademija. Tai leido balsuoti didesnei daliai narių, o filmų peržiūra buvo palikta jų sąžinei.
Akivaizdu, kad ši sistema nebuvo veiksminga, nes 89-ųjų Kino akademijos apdovanojimų taisyklėse ir vėl nurodytas apribojimas, kad balsuoti gali „tik tie šiuo metu gyvenantys ir aktyvūs nariai, kurie peržiūrėjo visus penkis apdovanojimui nominuotus filmus“.
Egzistuoja slaptas komitetas, vertinantis tais metais mirusių garsenybių svarbą
Kasmet per renginį ignoruojama nežamai žmonių – ir skelbiant nominantus, ir nugalėtojus. Vis dėlto ko gero labiausiai stebina, kai ignoruojami žmonės, kurių net nėra gyvųjų tarpe.
„In Memoriam“ skiltyje nuo 1994 m. pagerbiami žmonės, mirę per pastaruosius 12 mėnesių ir padarę įtaką kino pasauliui. Paprastai ši kategorija sulaukia daugiausiai prieštaringų vertinimų, nes į ją kone kaskart nebūna įtraukiamos kelios svarbios asmenybės. Viena iš didžiausių aplaidumo apraiškų šioje srityje buvo 2015 m., kai į „Oskarų“ ceremonijos nekrologų skiltį nebuvo įtraukta žinia apie tais metais mirusią Joan Rivers. Vėliau Akademija oficialiai paskelbė, kad renginio metu, esą, negalėjo įtraukti pranešimo apie J. Rivers, bet ji buvo įtraukta į „In Memoriam“ galeriją Akademijos internetinėje svetainėje.
Akivaizdu, kad net ir po mirties Kino akademija skirsto žmones į labiau nusipelniusius ir mažiau nusipelniusius.
„New York Times“ duomenimis, Kino akademijoje yra specialus komitetas, kuris nusprendžia, kurių garsenybių mirtis turi būti paminėta tais metais.
Buvęs Kino akademijos prezidentas Tomas Sherakas yra minėjęs, kad darbas šiame komitete pats sudėtingiausias, o jų narių pavardės niekam neatskleidžiamos.
Generalinio Kino akademijos administracijos direktoriaus Rico Robertsono teigimu, į šį komitetą įtraukiami garsūs žmonės, kurie nebūtinai yra Kino akademijos nariai – bet tai ko gero nėra problema.
Sudarant nekrologų skiltį Kino akademija, esą, bando koncentruotis į tas garsenybes, kurios visų pirma susijusios su filmais, vis dėlto ignoravimas yra ignoravimas.
Paruošiami net vokų dublikatai
„Oskarų“ teikimo ceremonija Holivudo elitui yra vienas iš svarbiausių metų renginių, o tai reiškia, kad dedamos visos įmanomos pastangos, kad viskas vyktų sklandžiai.
Tai reiškia, kad joks žmogus ar daiktas negali sutrikdyti suplanuotos renginio eigos. Kasmet Holivudo likimas priklauso nuo 24 vokų, kuriuose yra lapeliai su kiekvienos kategorijos laimėtojais. Todėl nenuostabu, kad paruošami likimą lemiančiųjų vokų dublikatai – kaip bebūtų, juk tai pramogų verslas.
Ekrane mes matome 24 vokus, tačiau visada yra paruošiamos jų kopijos – ne po vieną, o po du egzempliorius tam atvejui, jei kartais kas nutiktų originalui. Taigi, kasmet iš viso paruošiami 72 vokai.
Pasak dizainerio Marco Friedlando, sukūrusio dabartinių „Oskaro“ vokų dizainą, po ceremonijos vokų dublikatai ne išdalijami gerbėjams, o sunaikinami.
Komisijos nariai ne visada pasižiūri filmus
Dauguma žmonių, kurie žiūri „Oskarų“ teikimo ceremoniją, ko gero nėra matę visų nominuotų filmų – ir tai suprantamna, nes filmų peržiūra nėra jų darbas. Ne visi Kino akademijos nariai spėja peržiūrėti visus nominuotus filmus ir tai irgi nebūtų problema. Problema tai tampa tada, kai Kino akademijos nariai nespėja peržiūrėti tų konkrečių filmų, už kuriuos jie turi balsuoti.
Anoniminiame interviu leidiniui „Entertainment Weekly“ vienas JAV Kino meno ir mokslo akademijos narys pasiskundė, kad reikia peržiūrėti „neracionaliai didelį kiekį“ filmų.
„Los Angeles Times“ duomenimis, du „Oskarų“ komisijos nariai prisipažino, kad nežiūrėjo 2013 metais geriausiu filmu išrinktos juostos „12 vergovės metų“, tačiau vis tiek už ją balsavo.
Vienas Kino akademijos narys netgi atskleidė, kad neperžiūrėjo nė vieno animacinio filmo, nominuoto „Geriausio trumpametražio animacinio filmo“ kategorijoje.
Taip pat pasitaiko, kad komisijos nariai tiesiog atsisako žiūrėti nominuotą filmą. Pavyzdžiui, Ernestas Borgnine‘as ir Tony Curtisas viešai atsisakė žiūrėti filmą „Kuprotas kalnas“, kuris buvo nominuotas „Geriausio filmo“ kategorijoje 2006 m. Jie neslėpė fakto, kad nematė filmo, nors abu tuo metu buvo Kino akademijos nariai.
Galbūt šie faktai ir nešokiruoja, vis dėlto keista, kad žmonės, kurie yra atsakingi už geriausių metų filmų atranką, prieš balsuodami tų filmų nebūna matę. Juk tikrai atsirastų didesnių entuziastų – bent jau žiūrovų tarpe – kurie mielai užimtų komisijos narių vietą.
Net „pralaimėtojai“ neišeina tuščiomis
Visi ilgus metus jaudinomės dėl Leonardo DiCaprio, kuris vis negaudavo išsvajotojo „Oskaro“, bet teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad namo Leo kaskart grįždavo ne tuščiomis.
„Oskarų“ teikimo ceremonijoje išlošia net „pralaimėtojai“. „Harper's Bazaar“ duomenimis, dovanų krepšelio vertė gali siekti 232 tūkst. dolerių (apytikriai 204 tūkst. EUR). Palyginimui, „Oskaro“ statulėlei pagaminti reikia apie 400 dolerių (apytikriai 352 EUR).
Tarp prabangių dovanų gali būti, pavyzdžiui, prašmatni 10-ies dienų VIP kelionė į Izraelį (55 tūkst. dolerių – apytikriai 48,4 tūkst. EUR) arba nechirurginė krūtų pakėlimo procedūra „Vampire Breast Lift“( 1,9 tūkst. dolerių – apytikriai 1,7 tūkst. EUR).
Vis dėlto, atrodo, kad dovanos į krepšelį surenkamos ne atsitiktiniu būdu. Kino akademija net yra padavusi į teismą rinkodaros įmonę „Distinctive Assets“, kuri yra atsakinga už dovanų krepšelių surinkimą. Ši įmonė nėra susijusi su „Oskarais“, tad Akademijai nepatiko klaidinanti reklama, kurioje buvo nurodyta, neva šie du subjektai yra susiję. Juk kas gi norėtų būti siejamas su krūtų didinimo pompa.
„Improvizuota“ Ellen DeGeneres asmenukė buvo suplanuota iš anksto
Sunku pasakyti, ar garsenybėms per 2014 m. „Oskarų“ teikimo ceremoniją labiau rūpėjo gauti apdovanojimą, ar pakliūti į garsiąją „Oskarų“ asmenukę su Ellen DeGeneres.
Nors iš šalies atrodė, kad asmenukės reikalas visiškai improvizuotas – į nuotrauką tilpo tik kairė Jaredo Leto akis ir vos kyšo Lupitos Nyong‘o galva – vis dėlto „spontaniška asmenukė su Ellen“ buvo iš anksto suplanuotas reklaminis triukas.
E. DeGeneres garsiąją asmenukę nufotografavo „Samsung“ išmaniuoju telefonu – neliko nepastebėta, kad bendrovė „Samsung“ buvo didžiausia tų metų renginio rėmėjas. Koks sutapimas.
Apskritai pastaruosius kelerius metus pastebima tendencija, kad „Oskarų“ teikimo ceremonija labiau koncentruojasi į pinigus, nei į filmus. „Oskaro“ statulėlės prestižas sumažėjo, ji lyginama su prespapjė – kad ir geidžiamu Holivudo elito, bet vis tiek prespapjė. Be to, žiūrovai taip akylai nebestebi renginio kaip anksčiau – nuo 2000 metų pastebimas ceremonijos žiūrimumo mažėjimas.
Tad kodėl gi „Oskarų“ teikimo ceremonija vis dar transliuojama? Atsakymas akivaizdus: dėl reklamos. Įmonės ir paslaugų teikėjai varžosi dėl galimybės parodyti savo reklamą šio renginio transliacijos metu. Reklamuotis renginio, kuriame pristatomi geriausi Holivudo filmai ir naujausios mados tendencijos, metu nėra pigu – švelniai tariant. Tiesą sakant, „Oskarų“ teikimo ceremonijos metu rodomos reklamos kainos pasiekė kainą reklamų, rodomų per supertaurės varžybas – už 30-ies sekundžių reklamą 2015 m. „Oskarų“ ceremonijos transliacijoje teko pakloti 2 mln. dolerių (apytikriai 1,76 mln. EUR).
Kartais nominacijos – net laimėtos – atšaukiamos
Atrodytų, kai pagaliau įteikiamas išsvajotasis „Oskaras“, įtampa turėtų atslūgti. Pasirodo, taip būna ne visada.
Žinoma, dauguma aktorių, režisierių ir kt., gavę auksinę statulėlę, įgyja teisę amžinai ja girtis ir daryti su ja ką nori, tačiau yra pasitaikę atvejų, kai nugalėtojams teko atsisveikinti su apdovanojimu arba nominacija.
Vienas iš tokių atvejų nutiko prieš 2014 metų „Oskarų“ teikimo ceremoniją. Kino akademija nusprendė diskvalifikuoti į geriausią metų dainą pretendavusį kūrinį „Alone Yet Not Alone“ iš tokio paties pavadinimo krikščioniško filmo.
Kino meno ir mokslo akademijos komisija tokį sprendimą priėmė dėl to, kad dainą sukūręs kompozitorius Bruce‘as Broughtonas pradėjo kūrinio reklamos kampaniją – ėmė siuntinėti elektroninius laiškus komisijos nariams – dar prieš paskelbiant, kad daina įtraukta į nominantų sąrašą.
B. Broughtonas anksčiau buvo komisijos narys muzikos kategorijoje, taip pat ankstesnis Akademijos gubernatorius. Iš esmės, jis bandė pasinaudoti savo įtaka ir paveikti kolegas, kad šie balsuotų už jo kūrinį, o tokie dalykai nėra toleruojami.
Vienintelis filmas „Oscarų“ istorijoje, iš kurio buvo atimtas apdovanojimas, yra „Jaunieji amerikiečiai“ („Young Americans“). Filmas gavo apdovanojimą kaip geriausias 1969 m. dokumentinis filmas, bet po to apdovanojimas buvo atšauktas, nes paaiškėjo, kad kino teatre jis buvo parodytas 1967 m. spalį, todėl techniškai jis nebegalėjo būti priskirtas prie 1968 metais pasirodžiusių filmų.
Nuotraukų albume - šių metų ceremonijos svečiai ir akimirkos:
