Vis dėl to, kalbėdami apie tai nesame originalūs. Sako, Vokietijoje yra, ar bent jau buvo rimtai tikinčių, kad unguriai mėgsta... braškes. Tik Vokietijoje buvo lengviau atsekta, iš kur kilo ši legenda.
Prieš gerus du ar tris dešimtmečius Vokietijos regioninėje spaudoje pramirgėjo sensacinga istorija apie tai, kad unguriai, esą, naktimis iššliaužia į laukus paskanauti braškių. Jai pagrindą davė vienas ūkininkas, gyvenęs netoli ežero ir paryčiais, po naktį siautusios audros ir liūties, išėjęs apžiūrėti, ar jos nepridarė kokių eibių jo braškių ūkiui.
Galima tik įsivaizduoti jo nuostabą, kai po vienu krūmu žmogus pamatė besirangančią... gyvatę. Kuri, geriau įsižiūrėjus, pasirodė besanti ungurys. Ūkininkas paskambino įdomiu radiniu pasigirti bičiuliui, kuris, savo ruožtu, susisiekė su vietinio laikraščio žurnalistais. Šie ir užfiksavo ungurį, tūnantį po braškėmis. Įdomu, kad iki artimiausio vandens telkinio yra apie pusė kilometro, o per braškių plantaciją neina joks griovys ar upelis, kuriuo galėtų atplaukti ši žuvis.
Vokietijos spaudos antraštėse mirgėjo užrašai apie braškes mėgstančius ungurius, o skaitytojai pasidalino į dvi stovyklas: tuos, kurie tikėjo, kad ungurys galėjo atšliaužti iki braškių lauko galbūt ieškodamas kelio iš uždaro vandens telkinio ir vedamas neršto instinktų, ir tuos (gerokai gausesnius), kurie sakė, jog visas šis atradimas buvo tiesiog sufabrikuotas sensacijų ieškančių žurnalistų ar norinčio išgarsėti ūkininko.
Vis dėl to, istorijos atomazga buvo dar kitokia. Po geros savaitės su žurnalistais susisiekė ūkininko kaimynas, užkietėjęs meškeriotojas, kuris prisipažino, kad, kai paryčiais grįžo iš žūklės ežere, nešdamasis kelis pagautus ungurius, vienas jų sugebėjo pasprukti iš prastai užsegto krepšio. Jis, matyt, ir nušliaužė iki kaimyno braškių lysvių, kur ir buvo ūkininko rastas.
Taigi, skaitant sensacingus pranešimus apie pastebėtus, logikai prieštaraujančius ar beveik antgamtinius reiškinius, ne visada verta pulti jais tikėti ar išsigalvojimu kaltinti žurnalistus – sensacijų gimimą gali lemti ir paprasčiausias atsitiktinumas.
O tiems, kurie vis dar linkę tikėti, kad unguriai naktimis atšliaužia nuo ežero pažirniauti, verta pacituoti ichtiologą Kęstutį Skrupskelį. Pasak jo, paleistas rasotoje žolėje ungurys išties gali nušliaužti nemenką atstumą. Bent jau teoriškai įmanoma, kad ungurys galėtų pašliaužti, pavyzdžiui, bala ar šlapiu paviršiumi kokį metrą ar kelis, neršto migracijos metu, pereidamas iš vieno upelio į kitą. Bet kad eitų į laukus žirniauti... Na, to jau būtų per daug.
