Gaivi kelionė
Keliaudami po Pietryčių Azijos šalis išbandėme įvairias transporto priemones – lėktuvus, autobusus ir laivus. Keliauti vandens keliais mums patiko labiausiai.
Nes taip – įdomiau. Be to, ir vėsiau. Taip mūsų ilgoje kelionėje atsirado neplanuotas salų etapas. Jis buvo labai gaivus ir atpalaiduojantis.
Keltų bilietų kainos svyruoja nuo 10 iki 30 dolerių. Viename etape teko mokėti po 90 dolerių, tačiau plaukėme beveik visą dieną ir įveikėme kelių šimtų kilometrų atstumą.
Keliavome įvairaus dydžio ir greitumo laivais – nuo mažų, labai greitų laivų, kurie plukdė tik keliolika žmonių, iki didelių keltų, plukdančių kelis šimtus keleivių.
Didesnieji laivai kartais neturi viršutinio denio, tad tenka sėdėti uždarame denyje – negali džiaugtis jūros kvapais, o vaizdus tegali stebėti pro nelabai švarius langus.
Kai viduryje jūros baigiasi degalai
Smagiausia lėkti nedideliu, greitu kateriu, vadinamuoju „speed boat“. Tokiu plaukėme kelis šimtus kilometrų. Įsimintiniausia buvo ne tai, ką matėme – gražias salas, gražias uolas, bet tai, kad vis baigdavosi katerio degalai. Tai nutiko du kartus. Stovime viduryje jūros ir „rūkome“. Kol atplaukia kokia nors „greitoji pagalba“ ir atveža kanistrą benzino. Atrodė keista, kad ekipažas negali suskaičiuoti, kiek laivas naudoja degalų.
Minėtoje kelionėje startavome Langkavio saloje Malaizijoje ir kildami į šiaurę, Puketo oro uosto link, aplankėme keletą Tailando salų.
Langkavis mums nelabai patiko, nes tai buvo pernelyg žemyniška, pernelyg didelė sala su plačiais keliais, dideliais namais ir daugybe turistų. Joje nesijautėme esantys saloje. Tad nutarėme keliauti šiauriau, į Tailando salas.
Muitinė paplūdimyje
Iš Langkavio laivu nuplaukėme į Koh Lipę. Tai fantastiška džiaugsmo salytė, jos ilgis apie 3 kilometrus, ir joje nebėra automobilių. Nors esu prasmirdęs „benzingalvis“, tačiau tokiose salose ilsėtis džiaugsmingiausia – tereikia paplūdimio, jūros, na, dar džiunglių, šviežių vaisių ir šalto gėrimo. Manau, būtų smagu, jeigu būtų uždrausta automobiliais įvažiuoti į Neringą. Žmones vežtų autobusai, veiktų motorolerių ir dviračių nuomos punktas. Ir nieko baisaus nenutiktų – pradžioje kiltų triukšmelis, vėliau žmonės įprastų. Taip yra daugybėje Tailando salų.
Koh Lipė yra pasienio sala vykstant iš Malaizijos, tad paplūdimys čia panašus į pabėgėlių punktą – žmonės su lagaminais stovi pliaže, dirba pasieniečiai ir muitininkai.
Pasieniečiai gana greitai patikrino mūsų pasus, įsitikino, kad turime Tailando vizas, o muitininkai patikrino vieną iš dviejų mūsų kuprinių. Pamatę, kad neturime nieko draudžiamo, greitai atsisveikino.
Jie tikrino ne be reikalo, mat Langkavio saloje galioja bemuitis režimas ir alkoholis, kvepalai, tabakas kainuoja pigiau nei aplinkinėse salose ar žemyne. Litrą romo ten galima nusipirkti už 9 dolerius.
Kitas mūsų sustojimas – Koh Lanta. Daugelis žinovų ją rekomendavo kaip ramaus poilsio salą, tačiau tai labiau Palanga nei Karklė.
Čia vyksta intensyvus eismas, prasti keliai, nelabai švaru. Išskyrus šiaurinę salos dalį, kur galima maudytis nuogam ar atrasti nuostabų restoraną ant jūros kranto, kur senyva šeima, nekalbanti jokiomis užsienio kalbomis, gamina nuostabiausius patiekalus.
Jaukiame jų restorane glostydamas šeimininkų mėlynakį katiną žiūri į netoliese jūroje esančią uolą, kuri primena žmogaus veidą, ir manai, kad esi rojuje. Jausmas sustiprėja gavus šeimininkės paruoštos fantastiško skonio sriubos. Užsisakome gėrimų, karštųjų patiekalų. Švenčiame žmonos gimtadienį – dviese ir mėlynakis katinas. Tris valandas džiaugiamės fantastiška gamta, puikiu maistu ir gėrimais. Sunku palikti tokį nuostabų kampelį, žinant, kad vargu ar kada gyvenime čia dar užsuksime.
Koh Lantą paliekame po poros dienų ir plaukiame į dar mažesnę Koh Jum salą. Įdomu tai, kad ši sala turi du pavadinimus: Koh Jum vadinama pietinė salos dalis, o šiaurinė dalis turi jau kitą pavadinimą – Ko Pu. Saloje civilizacijos nėra daug. Čia važinėja tik keli vietiniai pikapai, o pagrindinis transportas – motoroleriai.
Gyvenimas džiunglėse
Šiaurinėje salos dalyje randame puikią vietą gyventi – „Sunset beach bungalows“. Kuklūs bungaliukai kainuoja irgi kukliai – po 13 dolerių už naktį. Gyveni džiunglėse, iki pliažo – 50 metrų.
Paplūdimyje veikia restoranas, kuriame gali pusryčiauti, pietauti, vakare užsisakyti butelį gėrimo ir stebėti saulėlydį gulėdamas hamake. Vakare susipažįstame su londoniečiu, kuris čia praleidžia dalį metų ir labai nenoriai grįžta į triukšmingą ir prabangią sostinę.
Pietinėje salos dalyje gyvybės daugiau – čia yra nedidelis miesteliukas, daugiau didesnių viešbučių ir restoranų.
Beveik kiekvienos salos pietinė pusė yra nusiaubta civilizacijos – čia daug viešbučių, parduotuvių, turgaviečių, daug turistų. Dėl to stengiamės gyventi šiaurinėse salų dalyse, kur visko yra mažiau, kur daugiau natūralios gamtos ir ramumos.
Išlaidos – keli doleriai
Salose galima gyventi išleidžiant tik kelis dolerius per dieną: turguje nusiperki vaisių, parduotuvėje – užkandžių, ir gyveni džiaugdamasis gamta.
Galima gyventi ir prabangiau, maitinantis paplūdimio restoranuose. Juose kainos yra didesnės nei už puskilometrio esančiose vidurio salos kavinėse. Ir taip yra visose salose. Dėl to, taupant pinigus ir norint skaniai valgyti, tereikia motoroleriu nuvažiuoti kilometrą į salos vidurį ir bus galima pavalgyti perpus pigiau. Taip atsiperka motorolerio nuoma.
Namelių kainos prasideda nuo 10 dolerių. Bent jau pigiau neteko matyti. Tiek kainuojančius kambarius matėme žvejų kaimelyje, ant polių pastatytuose nedideliuose svečių namuose. Ten buvo nedideli kambariukai su dušu, tualetu, kondicionieriumi. Vieta labai romantiška. Tačiau už tokią kainą rasti nakvynę sunku. Jeigu norite gyventi ant jūros kranto, reikia nusiteikti mokėti bent jau po 40 dolerių už nakvynę namelyje dviem.
Žiemos mėnesiais paklausa yra labai didelė, tad, atvykus be išankstinio rezervavimo, rasti svajonių nakvynę nelengva. Tad, jeigu atvykstate ne 1–2, o bent kelioms paroms, patariu daryti taip: užsisakote vienai nakčiai nebrangią nakvynę, tuomet ten apsistoję išsinuomojate motorolerį ir apvažiuojate salą, apsilankote visuose jums patikusiuose svečių namuose, kol randate tai, ko jums norisi. Taip teks sugaišti nemažai laiko, tačiau kartu ir salą pažinsite, ir sužinosite realią nekilnojamojo turto nuomos situaciją.
Rusų mados
Per porą metų aplankėme 5 Tailando salas. Trys iš jų buvo pietuose, dvi – šiauriau, netoli Kambodžos sienos. Skirtumas tarp jų nedidelis – gamta labai panaši.
Daugelyje salų yra daugelio europiečių išsvajotos vietos – balto smėlio paplūdimiai, žydras vanduo, žalios palmės. Kainos panašios visur. Skiriasi tik salų dydis ir turistų kiekis.
Vienos salos yra populiaresnės, kitos – tuštesnės. Vienose daugiau rusų, kitose – mažiau. Daugelis privengia rusakalbių turistų, nes jie sukelia daug nemalonaus triukšmo. Vyrai gerdami stiprius alkoholinius gėrimus garsiai bendrauja, o jų moterys tuo metu garsiai „auklėja“ vaikus. Paklausiau vienos rusų šeimos, kodėl jų čia tiek daug – ar bilietai labai pigūs? Jie atsakė, kad jų agentūros sugeba pasiūlyti labai geras kainas, o ilsėtis Tailande yra madinga.
Kai kurios salos yra labai populiarios tarp jaunimo, čia vyksta audringas naktinis gyvenimas, įvairūs festivaliai. O kai kurios salos garsėja ramybe.
Kalbant apie salų skirtumus, tai šiauresnėse salose oro temperatūra 1–2 laipsniais žemesnė. Taigi ten truputį gaiviau. O išties nėra labai didelio skirtumo, ar 31, ar 33 laipsniai. Būtent tokia temperatūra salose buvo mūsų kelionių metu. Ir jokio lietaus. Beveik jokių debesų.
Tiesa, pasitaiko ir blogesnių dalykų – kai iš Pietų Tailando salų išvykome į Mianmarą, žiniasklaida pranešė, kad į salas artėja audra. Iš kai kurių salų evakuojami turistai, gyventojai kraustosi į aukštesnes salos vietas, stabdomas keltų ir laivų judėjimas.
Laimei, šis štormas nebuvo nei labai didelis, nei žiaurus. Žuvo vienas žmogus, didesnių nuostolių nepadaryta. Tuo metu buvusieji salose patyrė šiek tiek streso arba priėmė tai kaip nuotykį. Tuose kraštuose siautėja audros, cunamiai. Mums išvykus iš Indonezijos, ten taip pat prasklendė nedidelis cunamiukas.
Keičiu namą Vilniuje į viešbutį saloje
Vieną dieną Čango saloje vartydami turistams skirtą lankstinuką pamatėme, kad parduodamas poilsio kompleksas, kuriame yra 17 bungaliukų, šeimininkų namas ir restoranas. Visa tai – salos paplūdimyje. Nustebino kaina – 170 000 dolerių. Juk tiek kainuoja vienas ne itin geras namas Vilniuje. Taigi su žmona pajuokavome: keičiame namą Vilniuje į namą saloje?
Tačiau, pradėjus gilintis į nekilnojamojo turto įsigijimo taisykles, paaiškėjo, kad kaina yra nedidelė dėl to, kad nekilnojamasis turtas užsieniečiams neparduodamas. Turtą galima įsigyti nebent tuomet, jeigu turi vietinį partnerį, kuris valdys 51 procentą pirkinio. Žinoma, yra ten visokių aplinkinių kelių, kai turtas įsigyjamas išperkamąja nuoma ar nuomojamas ir t. t. Tačiau tuos dalykus reikia atidžiau išstudijuoti.
Tad namas Vilniuje taip ir liko neparduotas, o Tailande – nenupirktas. Taip ir baigėsi mūsų investicinis projektas.
Jau vėliau teko matyti ne vieną baltaodį šeimininką, valdantį poilsio namus. Tačiau kiekvienas jų buvo vedęs vietinę moterį. Čango saloje apsigyvenome pas Naujosios Zelandijos pilietį, kuris irgi buvo vedęs vietinę gražuolę. Ji buvo tikrai maloni ir paslaugi moteris, ko nepasakysi apie superaktyvų ir superįkyrų jos vyrą.
Būtent vietinių žmonių geras būdas yra vienas iš turistų traukos objektų. Tailandiečiai, būdami budistai, nemoka pasakyti „ne“. Jie dažniausiai šypsosi ir pritaria jūsų norams bei pageidavimams, kartais net nemokėdami kalbos ir nesuprasdami, ką pasakėte.
