– Kodėl kandidatuojate į prezidentus? Kokią Lietuvos ateitį siūlote ir kokia yra jūsų svarbiausia idėja?
– Tikrai klausimas nėra paprastas, nes lyg vadovaujant Vyriausybei pavyko nemažai padaryti, ir dar nemažai darbų likę. Tačiau ypač šioje politinėje situacijoje, matant, kad galima gerokai daugiau ir sėkmingiau padaryti efektyviai bendradarbiaujant visoms valdžioms, toliau matant tam tikras grėsmes ir indikacijas, atvirai pasakant, kad visa tai, ką darė ši Vyriausybė, prilyginama katastrofai ir reikia viską panaikinti ir grąžinti mus į 2016 m. situaciją, matant iššūkius, su kuriais susiduria mūsų valstybė, manau, kad galėčiau padaryti daug daugiau nei dabar esu, būdamas Ministru Pirmininku.
– Bet papasakokite: Sauliaus Skvernelio Lietuva po 20 m.
– Aš papasakosiu Sauliaus Skvernelio Lietuvą ne tik po dvidešimtų metų, bet ir ilgesniam laikotarpiui. Kada bus pristatyta oficiali rinkimų programa, ir ne tik rinkimų programa, bet ir konkretus planas su konkrečiais darbais ir įgyvendinimo datomis, tam bus skirtas ir specialus renginys, renginys ir žurnalistams. Kol kas esu kandidatas į kandidatus, dalyvauju su kitu iššūkiu – surinkti parašus. Nenorėčiau iš anksto kalbėti apie programą, kuri turėtų visiems vienu metu…
– Aš klausiau tik apie idėją, premjere.
– Idėją galima labai paprastai apibūdinti: aš visą laiką dirbau tėvynės labui, ir ateityje tai darysiu.
– Ką jūs ketinate padaryti tapęs prezidentu tokio, ko negalite padaryti būdamas Ministru Pirmininku ir turėdamas Seimo daugumos paramą? Algirdas Brazauskas Lietuvos Respublikos Konstitucinę sąrangą pavadinęs premjerine valstybe.
– Galiu pašmaikštauti: ko negaliu padaryti – paskirti aplinkos ministro, būdamas Ministru Pirmininku. O rimtai, tai taip, daug darbų galima padaryti bendradarbiaujant. Visgi esame... vėlgi, kaip įvardinsi, ar pusiau parlamentinė, ar pusiau prezidentinė respublika, ir vykdomosios valdžios galios daug kur persipina, daug kur tos atsakomybės yra arti viena kitos, ir labai susiklostė tokia situacija, kad tam tikra konkurencija tarp dviejų vykdomųjų valdžių, priklausomai nuo to, kokia galbūt yra asmenybė, kokia galia koncentruota.
Šiandien, manau, sukoncentruota pakankamai daug galios ir galios centrų į prezidentūrą, kur tikrai daugelis atsakomybių numatyta kartu arba su Seimu, arba su Vyriausybe, ir tokia nėra, manau, tinkama arba sveika konkurencija. Turėtų būti bendras darbas, bendradarbiavimas įvardinant labai aiškiai ir kompetencijas, ir, kas blogiausia yra, nekonkuruojant, kas kokią idėją pirmiau pasakys, arba kas ministrams bandys nurodinėti.
Visgi yra Vyriausybė, yra vykdomoji valdžia, su aiškia kompetencija, yra prezidento valdžia su labai aiškiais iššūkiais, tarp kitko, ir ribotom galimybėm vidaus politikoje. Bet tas normalus bendradarbiavimas ir kompromisų paieška turi būti toj pačioj užsienio politikoj. Pagrindinis, aišku, formuotojas yra prezidentas, bet įgyvendina kartu su Vyriausybe. Ir niekam nelinkėčiau, nė vienam Ministrui Pirmininkui darbuotis panašiomis sąlygomis, kuriomis tenka ir teko darbuotis ne tik šiai Vyriausybei, bet ir praeitoms vyriausybėms.
– Tai jūs sakot, išrinkit Saulių Skvernelį prezidentu ir niekas netrukdys Vyriausybei ir Seimo daugumai dirbti, nors manęs tuo metu ten nebus.
– Ne, manau, bus pilnas palaikymas ir bendradarbiavimas kalbant apie darbą su Seimu ir Vyriausybe, ir, iš kitos pusės, yra taip pat pakankamai daug konstitucinių, pabrėžiu, galių sutelkta prezidento institucijoje ir daug ką galima ir reikia išnaudoti turint įstatymo iniciatyvos teisę.
Galiausiai, labai svarbi taip vadinama veto teisė. Labai svarbūs procesai tikrai, reikalaujantys labai stipraus įsikišimo, yra susiję su teismų sistema, su prokuratūra, mūsų žvalgybos institucijomis. Kariuomenė, kariniai reikalai, mūsų valstybės saugumas, na ir, aišku, užsienio politika – manau, tikrai turime pagrindinį akcentą nuo asmeninių, personalinių dalykų dėti į nacionalinius ir turėti užsienio politiką, kuri pirmiausia atstovautų Lietuvos žmonių interesams.
– Pone Skverneli, užsiminėte apie artimiausią iššūkį surinkti parašus. Du kandidatai jau surinko, prieš mūsų pokalbį patikrinau – pagal internete surinktų parašų skaičių esate devintas. Kaip jūs tai vertinate?
– Na, iš to tikrai nedarau tragedijos ir problemos, tai nėra lenktynės.
– Niekas neabejoja, kad surinksite parašus.
– Be abejo, jei tai būtų tikslas per tris dienas surinkti tuos parašus, tai būtų ir padaryta. Mes iš to tikrai nedarome nei šou, nei manau, kad tai turi kažkokią galutinę įtaką balsavimo rezultatams, ar tie surinkti parašai transformuojasi į balsus, kadangi šiandien pasirašyti galima už visus kandidatus. Mes buvome apsisprendę, kryptingai laikomės datų ir terminų, kalbant ir apie rinkiminės kampanijos pradžią, ir apie štabo pristatymą, ir programinių dalykų pateikimą.
Dabar yra iššūkis su parašais. Mes akcentavomės į darbą su žmogumi, tai ir bendravimas einant per butus, ir dalyvavimas įvairiuose renginiuose, ir ne tik prašant žmonių pasirašyti, bet ir pateikiant tam tikras pagrindines idėjas, ir manau, kad toks bendravimas su potencialiu rinkėju yra efektyvesnis nei paskelbti, kas daugiau per dieną surinks parašų. Ateis terminas, ta diena, kuri parodys, ar kandidatai surinko reikalingus 20 tūkst. parašų. Aišku, džiugu, kad viena partija paagituoja surinkti už visus, išskyrus vieną kandidatą.
– Jūs matėt tokią agitaciją?
– Na, yra Facebooke tokių agitacijų, bet aš džiaugiuosi, nes kuo didesnis pasirinkimas, tuo didesnės galimybės žmogui pasirinkti, ir galbūt net ir tie kandidatai, kuriuos šiandien galbūt skeptiškai vertiname, jie taip pat turi visas lygias galimybes pasirodyti.
– Vakar turėjote pirmą agitacijos susitikimą Kėdainiuose. Kaip jausmas?
– Na, nuo mano dalyvavimo pirmuose ir paskutiniuose rinkimuose kol kas praėjo dveji su puse metų. Ir ta Seimo rinkimų kampanija atrodė alinanti, sunki, ir prie visko pripratęs. Bet, neslėpsiu, buvo nemenkas jaudulys ir tas susitikimas buvo pirmas, ir manau, kad jų reikia gerokai daugiau. Betarpiškas bendravimas su žmonėm padeda, kiekvienas žmogus gali kandidatą pačiupinėti, pamatyti, pabendrauti, galbūt tam tikrus stereotipus paneigti, kas galbūt susiformuoja iš vienokių ar kitokių viešojo gyvenimo epizodų.
– Kalbant apie įspūdžius. Pastaruoju metu esate kritikuojamas dėl prastos anglų kalbos, kas, akivaizdu, turbūt galėtų būti kliūtis neformaliam bendravimui tarp valstybių vadovų. To pavyzdžių turbūt daug ieškoti nereikėtų. Bet užuot pareiškęs, kad ketinate intensyviai taisyti spragas, pasakėte, kad kalbėsite tik lietuviškai visuose tarptautiniuose susitikimuose.
– Tiesiog dabar reikėtų tai padaryti. Aš tikrai niekad nesimokiau anglų kalbos, mano pagrindinė užsienio kalba mokykloje ir universitete buvo vokiečių kalba.
– O jūs nurodote biografijoje, kad „anglų, rusų, lenkų“. Tai kur vokiečių?
– Teko keisti, daryti tą pokytį, kuris nėra lengvas, teko daryti dar būnant policijos pareigūnu. Ir įvairūs kursai, kurie buvo, yra ir bus. Bet aš noriu vieną dalyką pasakyti. Man šiandien taip pat netrukdo kokybiškai atlikti Ministro Pirmininko pareigų, aš tikrai pakankamai gerai galiu neformaliai bendrauti ir kitos išeities neturiu, tą privalau daryti.
Bet kalbant apie oficialius bendravimus, ypatingai – derybinius dalykus, taip, sakyčiau, man pakanka viso to, nors tikrai nesinaudoju iš esmės vertėjo paslaugomis, kada kalbama anglų kalba, nereikia iš anglų į lietuvių, bet tikrai nesu tiek stiprus, ir čia nėra ką slėpti, kad galėčiau laisvai vykdyti derybas ir pakankamai sudėtingi yra terminai, ypatingai kai kalbame apie specifinį, ne buitinį bendravimą. Taip, aš galiu pasakyti, iš tikrųjų, aš tą darau nuolatos, ir dabar. Bet jei būtų sprendimas žmonių toksai, be abejo, reikėtų intensyvinti ir tai būtų galbūt lengviau padaryti...
– Net Algirdas Brazauskas į kadencijos pabaigą visai neblogai kalbėjo angliškai.
– Aš manau, kad nereikėtų man laukt kadencijos pabaigos.
– Tai dabar jūs lankotės kursuose, ar susitikinėjat su mokytoja, kaip tai vyksta?
– Susitikinėju su mokytoja.
– Tikrai mokotės su korepetitorium? Kiek kartų per savaitę?
– Be abejo. Šiaip yra du trys kartai. Bet vėlgi, tai koreguoja darbotvarkė. Vyriausybės darbas ir mano darbas, darbotvarkė yra tokia, kad na nėra to fiksuoto darbo laiko, ir tenka labai anksti pradėti ir labai vėlai pabaigti. Bet žinau, tai yra vienas iš mano trūkumų.
Būčiau žinojęs, galbūt kažkada istoriškai besimokydamas vidurinėje mokykloje, kada tos užsienio kalbos visos buvo vienodos, kad mes būsime nepriklausoma ir laisva valstybė, būčiau, be abejo, pasirinkęs tą populiariausią bendravimo kalbą. Tačiau yra ir anglų kalba, ir vokiečių kalba likę likučiai, yra ir lenkų kalba, ir rusų kalba, nors galbūt nėra taip, kaip buvo anksčiau, nes kuo mažiau vartoji kalbą, natūraliai pasimiršta.
– Jūs taip pat nurodote mokantis lenkų kalbą, turbūt dėl to, kad gyvenote Marijampolėje ir turėjote galimybę matyti lenkišką televiziją vaikystėje?
– Vienas iš tų argumentų, taip, kadangi nebuvo kito objektyvaus kiek įmanoma tais laikais informacinio šaltinio, teko tą daryti – ne tik žiūrėti televiziją, žurnalai, laikraščiai, knygos buvo. Dabar aš gal prasčiau, anksčiau buvo gerokai įgūdžiai geresni. O su lenkais, kalbant apie vėlgi formalų bendravimą – lietuvių kalba, jei neformalus bendravimas, yra vartojama kita kalba. Stengiuosi, ir su kolegomis kalbu, sakau, jei galime susišnekėti, naudokime anglų kalbą, man reikia įgūdžius tobulinti.
Red. past.: Saulius Skvernelis savo biografijoje yra nurodęs, kad moka anglų, rusų ir lenkų kalbas. Laidos vedėjas premjero lenkų kalba paklausė: „Ministre pirmininke, kai kurie Lenkijos politikai Lietuvoje teigia, kad Lietuvoje yra varžomos Lenkijos tautinių mažumų teisės: rašyti vardus gimtąja kalba, noras pertvarkyti švietimo sistemą ir pan. Kokia jūsų pozicija?“ Į užduotą klausimą lenkų kalba premjeras neatsakė nei lenkiškai, nei lietuviškai, tik pridūrė:
– Nejuokaukim čia, nereikia iš to daryti šou, bet taip, aš, ir interviu dalinu, jei yra galimybė, ir jei nėra kitos išeities...
– Na gerai, toliau kalbėkime apie galimybes. Sociologinės apklausos liudija ir tam tikras tendencijas. Viena iš jų – kad yra gana didelis visuomenėje procentas žmonių, kurie jūsų veiklą vertina neigiamai, ir tas procentas auga. Dabar yra daugiau nei 42 proc., o teigiamai – daugiau nei 35 proc. Tai yra didelė problema, ar ne?
– Manau, vertinimas bet kokiu atveju yra labai svarbu. Mes galime diskutuoti, kokie tie skaičiai yra, kokia imtis yra, kurios auditorijos tiriamos. Mes matėme įvairiausius skaičius ir prieš Seimo rinkimus, ir ne vienerius. Natūralu, kad Ministro Pirmininko darbas yra toks, kad visi mato galimybę pasinaudoti taip vadinamu administraciniu resursu. Bet kitos pusės nemato.
Tai yra kritika, kasdieniai darbai, tai, deja, yra ir klaidos, kurios yra padaromos. Tai ir tam tikros tendencijos, kada, kaip minėjau, iš manęs norima padaryti tai, kuo nesu – kažkokį piktą, užsispyrusį, nevaldantį emocijų žmogų, nors toks nesu. Taip, aš tikrai laikiausi žodžio, ir natūralu, kad labai nepatinka, kada tave apgauna, sulaužo susitarimus.
– Turime omeny istoriją su aplinkos ministru, kai sakote, kad buvote suderinę, o prezidentė nesilaikė?
– Aš apskritai kalbu, bet taip, tie vertinimai, jie iš tiesų, manau, tas bendravimas su žmonėmis, ypatingai auditorijose... Kadangi du su puse metų, kas nėra paslaptis, kaip pakankamai daug važinėjau po Lietuvą, stengiausi iš kabineto išeiti ir matyti ne tik Vilnių, manau, turbūt tikrai daugiau nei trys ketvirtadaliai savivaldybių apvažiuota, ir visą laiką susitikimai su žmonėmis, bendruomenėmis buvo. Tai tie bendravimai, žmonės tą patį pamato: oi, per televizorių atrodo visiškai kitaip.
Tai taip, tas bendravimas yra man labai svarbus, ir manau, kiek to laiko likę, betarpiškas kontaktas su žmonėmis galbūt padės pakeisti tą suformuotą tikrai ne mano paties, na ir mano klaidų yra, to neslėpsiu, įvaizdį. Bet žmonės turėtų vertinti mane kaip politiką ir mano darbus. Ar aš tikrai žadėjau, ar apgaudinėjau, ar tuos darbus ir tuos pažadus, kuriuos teko prisiimti – prisiimti nežinant, ar turėsiu tokią galimybę juos realizuoti. Bet dabar aš tą tikrai darau sąžiningai.
Net ir tuos, kur atrodo įvairiausios diskusijos... Dėl tokio vieno – manau, rasime būdą pasiteisinti dėl elektroninio balsavimo. Tikrai buvo Vyriausybė pasiruošusi, ir aš šalininkas, kad būtų galima dalyvauti rinkimuose ir balsuoti elektroniniu būdu, bet situacija tiek Europoje, tiek pasaulyje parodė...
– Nepatvirtinot elektroninio balsavimo, ir už jus nepasirašo elektroniniu būdu...
– Kalbant rimtai, grėsmės yra pakankamai didelės, ir šiandien neturime galimybių jas suvaldyti. Šiaip tikrai, manau, kad žmonių pasirinkimas yra jų valia. Nors sakoma, kad kiekvieni rinkimai yra tam tikra emocija, bet norėtųsi, kad žmonės įvertintų ramiai, pažiūrėtų, kas buvo 2016 m., ir pažiūrėtų, koks tas pokytis įvyko per dvejus su puse metų.
Tai nėra didelis laiko tarpas. Ir šiandien sulaukiame Europos komisijos vertinimo, kad nėra tokios pažangos, kokios tikisi. Bet darbai, kurie stabdo pažangą, turi būti daromi gerokai anksčiau. Mes tikrai nebijome, darome tuos pokyčius, kurie... Nors ir teko girdėti „nedarykime, pakenks ateičiai, pakenks reitingams“. Bet jei būčiau atėjęs į Ministro Pirmininko poziciją ir galvojęs, kaip man čia dabar pasielgti, kad 2019 m. gegužės mėn. vertinimai ir reitingai būtų kiti, manau, būtume nieko realaus nepadarę. Tokia yra šio darbo auka. O žmonės įvertins. Manau, balsavimas prezidento rinkimuose bus mano, kaip Ministro Pirmininko darbų įvertinimas.
– Sociologas Vladas Gaidys sako, kad turint neigiamą palankumo reitingą laimėti rinkimus būtų stebuklas. Tikite stebuklais?
– Netikiu. Tikiu kruopščiu, nuosekliu ir kantriu darbu, ir sveiku protu ir argumentais. Jei galvojame, kad reikia tikėti pažadais, nevertinant, ar jie kada nors buvo įgyvendinti, arba vertinti atsakomybes, turėtas anksčiau, tarnaujant valstybei, žmonės padarys savo pasirinkimą. Bet kokiu atveju, tai bus žmonių sprendimas, ir koks jis bus, jį gerbsiu.
– Stebint iš šalies buvo galima susidaryti įspūdį, kad jau praėjusių metų rudenį jūs tarsi buvote apsisprendęs dalyvauti rinkimuose, po to truputėlį atsitraukėte, ir galutinį sprendimą priėmėte apie Naujuosius metus. Kas buvo esminiai argumentai?
– Aišku, pasakyčiau keletą faktą. Praeiti metai buvo iššūkių metai. Kada teko daryti šešias struktūrines reformas, atrodė, turi būti stebuklas, kad pavyktų padaryti, formalios daugumos Seime neturėjome. Buvo pakankamai ir tarp mūsų frakcijos kolegų skeptiškų nuomonių. Bet daug kas netikėjo, sakė, Vyriausybė nedarys tokių tektoninių sprendimų. Mes padarėme. Atrodo, su biudžetu buvo tas pats iššūkis, buvo bandymas tiesiog sugriauti jį...
– Na, kas jį gali sugriauti, kai turite daugumą?
– Jūs pažiūrėkite į batalijas Seime, kokios buvo...
– Tai jūs tikėjotės, kad išvis viskas būtų tyliai ramiai šalies politiniame gyvenime?
– Negali taip būti, bet turi būti diskusijos, argumentai, alternatyvų teikimai, bet ne bandymas bet kokia kaina sužlugdyti svarbiausią tų metų teisės aktą. Nesuprantu, kodėl taip bijoma, kada visi nukreipia savo energiją prieš Skvernelį, ir... Kokia yra baimė? Kam aš keliu tokią baimę?
– Ar tikrai galvojate, kad visi susivienijo, matote kažkokį sąmokslą prieš Saulių Skvernelį?
– Tikrai nematau sąmokslo, bet matau pakankamai didelį susivienijimą ir tą matau ne aš vienas.
– Kas tame susivienijame? Jūsų, kaip pareigūno, klausiu. Galbūt kažkas susivieniję grupėje asmenų, iš anksto susitarę, nutarė veikti?
– Susivienijimas tam tikrų žmonių pastangų. Tą patį žmonės sako, kas atsitiko, kodėl taip puolamas ne tik aš, ta pati dauguma... Natūralu, kad kritika valdžiai turi būti, bet tokio mąsto, bent man taip atrodo, niekada nebuvo.
– Jūs gal nepratęs prie kritikos ilgą laiką buvote? Buvo gana komfortiška visą laiką jūsų karjera, be ypatingos kritikos, ir generalinio komisaro, ir ministro...
– Jei paimtume generalinio komisaro laikus, kada tikrai teko tuos tektoninius lūžius policijoje padaryti, tai vėlgi turėjau pakankamai daug kritikos išorėje ir pasipriešinimo viduje, nebuvo lengva įtikinti, tas pats ir vidaus reikalų ministerijos pozicijoje. Ir čia nuo pirmos dienos. Gi dar net nebuvau prisiekęs kaip Ministras Pirmininkas, jau buvo kalbama, kad viskas bus blogai.
Prisiminkite Vyriausybės programą, priemonių planą. Nė viena Vyriausybė tokio dėmesio nesulaukdavo. Pasakymai, kad tikrai tai nebus įgyvendinama... Kodėl yra tokia baimė, toks spaudimas? Pastangų buvo daug įdėta, ne mano vieno, visos komandos. Ir jei dabar būtų taip, ką mes du su pusę metų tikrai pakankamai kruopščiai, sudėtingai, aukojant laiką darėme, ir sakytų: braukiam brūkšnį, visa tai, kas buvo – niekas, pradedam iš naujo. Nesinori to padaryti.
– Gal jūs ieškote saugesnio uosto, ramiai, nuo audrų pasislėpti Daukanto aikštėj, ir tada...
– Žinote, dar mano amžius nėra toks, kad man reikėtų ramesnio uosto. Tikrai esu veiklus žmogus, man patinka dirbti, veikti, patirti iššūkius. Ir kas galvoja, kad mane taip lengva paspausti ir sužlugdyti, tikrai taip nėra. Atvirkščiai – mane tai motyvuoja. Tada ieškau, kokios priežastys tai lemia, kas už to stovi.
Saugiausių uostų ieškant, ko gero, būčiau gavęs tos pačios valdančios partijos pasitikėjimą, jei būčiau išreiškęs tokį norą darbuotis Europos Parlamente, vargti ten sunkų europarlamentaro vargą. Ko gero, tai saugiausias uostas būtų. Bet ne – yra iššūkis didžiulis. Puikiai suprantu, kad bet kokiu atveju, kokie bebus rinkimų rezultatai – laimėsiu, pralaimėsiu – bet kokiu atveju, laukia didžiuliai iššūkiai liepos mėnesį kalbant ir apie daugumos ateitį, formavimą, jos sustiprinimą, ir apie Vyriausybės formavimą.