Pastaruosius keletą mėnesių E. Gerulaitytė praleido Peru, o į Lietuvą grįžo vos kelioms dienoms ir pristatė savo naują knygą „Amerika be dangoraižių“. Paklausta, kaip nusprendė keliauti į Ameriką, kaip parinko tam tinkamą laiką, keliautoja sako, kad tinkamas laikas apskritai neegzistuoja.
„Mano kelionės nėra tokios, į kurias nuvažiuoji, pasivažinėji ir grįžti, kaip atostogas. Aš gyvenu kelyje, tad atėjo metas, kai supratau, kad turiu eiti ir padaryti. Ar mes apskritai būnam 100 proc. kažkam pasiruošę? Turbūt nelabai, taip ir su kelionėmis. Tiesiog reikia žengti pirmą žingsnį, svarbu tiesiog pajudėti“, – sako E. Gerulaitytė.
Keliautoja prisimena, kad jos pirmas žingsnis buvo palikti Angliją ir susidoroti su savo pačios baimėmis, pavyzdžiui, dėl pinigų ar saugumo. „Buvau pasiryžusi važiuoti su tuo motociklu, kurį turėjau, nors ir būtų kilę daugybė problemų. Kita vertus, kiekviena problema kelyje virsta nuotykiu ir įdomiu prisiminimu. Visą laiką atsiranda sprendimai arba pagalba. Pergyventi dėl to, kad motociklas netinkamas, kad pinigų nepakanka, per sunku, kelionė per ilga – neverta apie tai galvoti. Žinoma, pasiruošti reikia, bet per daug pasilikti tuose svarstymuose tikrai neverta“, – teigia knygos autorė.
Paklausta, kada spėja rašyti savo kelionių metu, pašnekovė prisipažįsta keliaujanti lėtai: „Žmonės Pietų Amerikoje manęs klausinėja, kokio galingumo yra mano motociklas, kokiu greičiu galiu važiuoti. Man greitis yra neįdomus, nes kiek galėdama važiuoju bekele. Man daug smagiau važiuoti kuo lėčiau, sustoti savaitei ar net mėnesiui kažkur. Man įdomu pažinti vietą, kuria keliauju. Tokių sustojimų, ilgesnių arba trumpesnių būna dažnai, taip ir atsiranda laiko darbui“.
Visgi knygos „Amerika be dangoraižių“ E. Gerulaitytė nevadina kelionės dienoraščiu, istorijos į jos puslapius sugulė vėliau. Paklausta, ar lengviau rašyti grįžus, keliautoja sako, kad iš kelionių negrįžta.
„Aš taip ir gyvenu kelyje, mano darbas yra kelyje. Kaip ir sakiau, aš neišvažiuoju atostogoms, man kelionė nėra atostogos. Kelionė yra tiesiog gyvenimas, sustoju, padirbu, keliauju toliau. Nėra taip, kad kiekvieną dieną turiu sėsti ant motociklo ir važiuoti“, – sako ji.
Iš kur gauti pinigų nenutrūkstamoms kelionėms? Knygos autorė sako, kad kiekvienas turi rasti savo sprendimą, kelią, sugalvoti, kas jiems patiems svarbu ir kaip visa tai įgyvendinti. E. Gerulaitytei tokiu sprendimu tapo rašymas – ji dirba laisvai samdoma žurnaliste ir rašytoja. Tiesa, daugiau užsakymų ji gauna Amerikoje, ten buvo lengviau pradėti.
Paklausta, ar būtų tą patį maršrutą įveikusi viena, keliautoja nedvejodama atsako, kad taip. „Aš ir vėl keliauju viena, taip man daug geriau. Keliaujant dviese esi tarsi burbule, yra pažįstamas, artimas žmogus. Žinoma, yra nuostabu dalintis patirtimis, bet ryšys su pasauliu yra visai kitoks. Jį filtruoji per savo burbulą, visai kitoks bendravimas su žmonėmis, kitokios patirtys. Vienai keliauti kol kas yra priimtina“, – tvirtina E. Gerulaitytė.
Keliautoja svarsto kuriam laikui Pietų Ameriką palikti, nes ten jaučiasi pernelyg patogiai, todėl norėtų išeiti iš savo komforto zonos, pabandyti kažką naujo. Gali būti, kad ji dalyvaus viename iš motociklininkų ralių, rengiamų Pietų Europoje arba Šiaurės Afrikoje. Paklausta, ar galima tikėtis trečios knygos, E. Gerulaitytė sako, kad taip – joje ji planuoja daugiau kalbėti apie moterų keliones.
Plačiau – laidos vaizdo įraše.